- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kovo 28 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) prasideda Algimanto Maldučio fotografijų paroda „Ne sezono metas“.
Kovo 30 d. 17.30 val. vyks albumo pristatymas ir pokalbis su autoriumi A. Maldučiu, knygos sudarytoja Ieva Meilute-Svinkūniene, dailininku Gyčiu Skudžinsku. Pristatyme dalyvaus ir LFS pirmininkas Gintaras Česonis.
„Ne sezono metas“ – tai A. Maldučio 1983 m. sukurto diptiko pavadinimas, kuris puikiai tinka ir parodai, ir albumui: jis nusako ne tik beveik visų menininko fotografijų keliamą jausmą, bet tam tikra prasme ir autoriaus likimą bei laikmetį, kuriame jis kūrė. Sėkmingai debiutavęs 1982 m. A. Maldutis šalies fotografiniame gyvenime palyginti aktyviai dalyvavo visą 9-ą dešimtmetį: surengė kelias personalines parodas, jo darbai buvo įtraukiami į grupines parodas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, pelnė apdovanojimų, tačiau ilgainiui ir jis pats, ir jo sukurti darbai vis giliau grimzdo į užmarštį. Ši knyga – pirmas fotografo leidinys tik paliudija, kad menininkas, kaip ir dauguma to laiko jaunųjų, brandžiausiu savo kūrybos laikotarpiu neturėjo galimybės deramai prisistatyti – sovietmetis nebuvo pats geriausias laikas kitokiam mąstymui, kitokiai kūrybai. „Ne sezonas“ anuomet buvo ne tik kultūriniame, bet ir politiniame, socialiniame gyvenime – visame kame tarsi tvyrojo kažkoks neapibrėžtas, neįvardijamas laukimas ir nerimas.
A. Maldutis neplėtojo kurios nors vienos temos, nekūrė didelių serijų ar ciklų, tačiau visoje jo kūryboje nuolat atsikartoja vienatvės, ilgesio ar nykimo leitmotyvas. Menininkas tiek temomis, tiek fotografiniu objektu bei raiškos būdais artimas 9-ame dešimtmetyje susiformavusiai „socialinio peizažo“ kartai, kuriai atstovavo vilniečiai Algirdas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Gintaras Zinkevičius, Remigijus Pačėsa, Vytautas Balčytis, Milda Drazdauskaitė, kauniečių „Plėšriųjų sekcija“ ir kt. To meto jaunųjų karta, oponuodama vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai, specialiai griovė įprastus kompozicijos, raiškos principus, rinkosi lakonišką kalbą, kūrybai kėlė jau kitokius estetinius reikalavimus nei įsitvirtinę fotografijos klasikai. Pakelėse užfiksuotus taip įprastus kryžius ar koplytstulpius A. Maldučio fotografijose pakeitė elektros stulpai, krepšinio lentos ar kiti dėmesio neverti objektai. Pasak autoriaus, „negalėjau eit fotografuot kaimo, laukų, švenčių, nes aš – ne kaimo žmogus. Augau ant cemento, esu betono vaikas, tad ir fiksavau savo natūralią aplinką, stengiausi perteikti tai, kaip jaučiausi.“
A. Maldučio darbuose nėra tolimų horizontų, erdvė dažniau uždara – lyg autorius nuolat atsitrenktų į sieną, prieitų kelią kertančią tvorą, staigiai užsisukantį takelį, nežinia kur vedančius laiptus, užmūrytas duris, langus. Jo fotografijose užfiksuotos vietos, į kurias tarsi nebėra nei įėjimo, nei išėjimo, net ir į jūrą vedantis tiltas nepereinamas. Visos erdvės atrodo absoliučiai anonimiškos, neidentifikuojamos.
Menininko fotografijose beveik nėra žmonių, o jei ir pasirodo, tai tėra tik šmėžuojančios neatpažįstamos neryškios figūros, susilieję siluetai, neturintys jokių identifikacijos ženklų, emocijų ir labiau primenantys šmėklas negu kad gyvuosius. Kartais atrodo, jog ir pats fotografas ne ką mažiau šmėkliškas: netgi tuomet, kai fotografuoja draugų sueigą bute, net ir būdamas tame pačiame kambaryje, jis išlieka tarsi nematomas, neužmezga su fiksuojamaisiais jokio kontakto.
Spalva A. Maldučio darbuose labai svarbi. Fotografijų tonavimo jis mokėsi dar bestudijuodamas technikume iš dėstytojo Algimanto Mačiulio, taip pat ir iš Povilo Karpavičiaus knygos „Fotografijos vadovas“, o toliau jau eksperimentavo pats. Neretai menininkas fotografijoms atspalvį suteikdavo praėjus nemažai laiko nuo nuotraukos atspausdinimo, kartais tą patį kadrą tonuodavo vis kita spalva, tad nėra identiškų to paties kadro spalvinių variantų. Jis nesiekė nuspalvinti nykią, blankią kasdienybę, intuityviai parinkdavo atspalvį, atitinkantį to kadro nuotaiką ar išryškinantį kokią nors detalę.
Žiūrint į A. Maldučio fotografijas susidaro įspūdis, kad tame jo laike, jo atrastoje erdvėje taip nieko tarsi ir nevyksta, neatsitinka, vieni kitų tarsi nemato, neužmezga ryšio. Net vaikas, žaidžiantis lauke su balionu, atrodo visiškai vienišas. Visi darbai nuspalvinti liūdesiu, kaip sako fotografas, „nes tada ir buvo labai liūdna“.
Paroda veiks iki balandžio 22 d.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Gedimino kalno papėdėje atidaromas Lietuvos istoriją pristatysiantis Pilininko namas
Lietuvos nacionalinis muziejus trečiadienį Gedimino kalno papėdėje atidaro naujausią padalinį – Pilininko namą. ...
-
„Kino pavasario“ savaitgalis: ką dar suspėti pažiūrėti?
Daugiau nei savaitę Lietuvos kino sales žiūrovų pripildęs kino festivalis „Kino pavasaris“ artėja link pabaigos. Laiko iki kovo 27-osios beveik nebeliko, tad norimus pažiūrėti filmus reikia susiplanuoti iš anksto – seansai spa...
-
„Dvi viename“: bendra skaitomiausių rašytojų knyga
Pernai Vilniaus knygų mugėje dalydamos autografus dvi šalies bibliotekose skaitomiausios autorės – Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn – juokavo: jei viena negalėtų baigti savo romano, tai tikrai padarytų kita. ...
-
Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidotas režisierius R. Tuminas11
Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, palaidotas režisierius Rimas Tuminas. ...
-
Vilniuje – atsisveikinimas su režisieriumi R. Tuminu9
Antradienį Vilniuje prasidėjo atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu. Tarti paskutinį „sudie“ renkasi artimieji, bičiuliai, kolegos ir R. Tumino talento gerbėjai. ...
-
Atsisveikinimas su R. Tuminu: durys bus atviros visiems3
Kovo 6-ąją miręs režisierius Rimas Tuminas bus palaidotas trečiadienį Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. ...
-
„Kino pavasaryje“ – speciali sporto filmų programa
Prisodrinta adrenalino – taip galima apibūdinti penktadienio vakarą pristatytą naująją Lietuvos olimpinės komandos „LTeam“ ir „Kino pavasario“ kartu parengtą sporto filmų programą, kurioje – filmai, pasakojantys api...
-
29–asis „Kino pavasaris“ prasidėjo – daug ypatingų renginių ir į gera keičiančio kino1
Šiandien prasidėjęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia atsiduoti dviejų savaičių kino šventei ir iki pat kovo 27 d. į šalį atidėti visus kitus savo planus. Festivalį atidarė nelengvas, bet būti...
-
Ką suspėti pažiūrėti „Kino pavasaryje“?2
Ką tik prasidėjęs festivalis „Kino pavasaris“ įgauna pagreitį: neabejojame, kad didžiuosius, ne kartą spaudoje aptartus filmus, jau nusižiūrėjote, organizatorių, kino kritikų rekomendacijas perskaitėte, savo kalendorių susiplanavote. ...
-
29–asis „Kino pavasaris“ prasidėjo – daug ypatingų renginių ir į gera keičiančio kino
Ketvirtadienį prasidėjęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia atsiduoti dviejų savaičių kino šventei ir iki pat kovo 27–osios į šalį atidėti visus kitus savo planus. ...