Parodoje – liūdesiu nuspalvintos A. Maldučio fotografijos

  • Teksto dydis:

Kovo 28 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) prasideda Algimanto Maldučio fotografijų paroda „Ne sezono metas“.

Kovo 30 d. 17.30 val. vyks albumo pristatymas ir pokalbis su autoriumi A. Maldučiu, knygos sudarytoja Ieva Meilute-Svinkūniene, dailininku Gyčiu Skudžinsku. Pristatyme dalyvaus ir LFS pirmininkas Gintaras Česonis.

„Ne sezono metas“ – tai A. Maldučio 1983 m. sukurto diptiko pavadinimas, kuris puikiai tinka ir parodai, ir albumui: jis nusako ne tik beveik visų menininko fotografijų keliamą jausmą, bet tam tikra prasme ir autoriaus likimą bei laikmetį, kuriame jis kūrė. Sėkmingai debiutavęs 1982 m. A. Maldutis šalies fotografiniame gyvenime palyginti aktyviai dalyvavo visą 9-ą dešimtmetį: surengė kelias personalines parodas, jo darbai buvo įtraukiami į grupines parodas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, pelnė apdovanojimų, tačiau ilgainiui ir jis pats, ir jo sukurti darbai vis giliau grimzdo į užmarštį. Ši knyga – pirmas fotografo leidinys tik paliudija, kad menininkas, kaip ir dauguma to laiko jaunųjų, brandžiausiu savo kūrybos laikotarpiu neturėjo galimybės deramai prisistatyti – sovietmetis nebuvo pats geriausias laikas kitokiam mąstymui, kitokiai kūrybai. „Ne sezonas“ anuomet buvo ne tik kultūriniame, bet ir politiniame, socialiniame gyvenime – visame kame tarsi tvyrojo kažkoks neapibrėžtas, neįvardijamas laukimas ir nerimas.

A. Maldutis neplėtojo kurios nors vienos temos, nekūrė didelių serijų ar ciklų, tačiau visoje jo kūryboje nuolat atsikartoja vienatvės, ilgesio ar nykimo leitmotyvas. Menininkas tiek temomis, tiek fotografiniu objektu bei raiškos būdais artimas 9-ame dešimtmetyje susiformavusiai „socialinio peizažo“ kartai, kuriai atstovavo vilniečiai Algirdas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Gintaras Zinkevičius, Remigijus Pačėsa, Vytautas Balčytis, Milda Drazdauskaitė, kauniečių „Plėšriųjų sekcija“ ir kt. To meto jaunųjų karta, oponuodama vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai, specialiai griovė įprastus kompozicijos, raiškos principus, rinkosi lakonišką kalbą, kūrybai kėlė jau kitokius estetinius reikalavimus nei įsitvirtinę fotografijos klasikai. Pakelėse užfiksuotus taip įprastus kryžius ar koplytstulpius A. Maldučio fotografijose pakeitė elektros stulpai, krepšinio lentos ar kiti dėmesio neverti objektai. Pasak autoriaus, „negalėjau eit fotografuot kaimo, laukų, švenčių, nes aš – ne kaimo žmogus. Augau ant cemento, esu betono vaikas, tad ir fiksavau savo natūralią aplinką, stengiausi perteikti tai, kaip jaučiausi.“

A. Maldučio darbuose nėra tolimų horizontų, erdvė dažniau uždara – lyg autorius nuolat atsitrenktų į sieną, prieitų kelią kertančią tvorą, staigiai užsisukantį takelį, nežinia kur vedančius laiptus, užmūrytas duris, langus. Jo fotografijose užfiksuotos vietos, į kurias tarsi nebėra nei įėjimo, nei išėjimo, net ir į jūrą vedantis tiltas nepereinamas. Visos erdvės atrodo absoliučiai anonimiškos, neidentifikuojamos.

Menininko fotografijose beveik nėra žmonių, o jei ir pasirodo, tai tėra tik šmėžuojančios neatpažįstamos neryškios figūros, susilieję siluetai, neturintys jokių identifikacijos ženklų, emocijų ir labiau primenantys šmėklas negu kad gyvuosius. Kartais atrodo, jog ir pats fotografas ne ką mažiau šmėkliškas: netgi tuomet, kai fotografuoja draugų sueigą bute, net ir būdamas tame pačiame kambaryje, jis išlieka tarsi nematomas, neužmezga su fiksuojamaisiais jokio kontakto.

Spalva A. Maldučio darbuose labai svarbi. Fotografijų tonavimo jis mokėsi dar bestudijuodamas technikume iš dėstytojo Algimanto Mačiulio, taip pat ir iš Povilo Karpavičiaus knygos „Fotografijos vadovas“, o toliau jau eksperimentavo pats. Neretai menininkas fotografijoms atspalvį suteikdavo praėjus nemažai laiko nuo nuotraukos atspausdinimo, kartais tą patį kadrą tonuodavo vis kita spalva, tad nėra identiškų to paties kadro spalvinių variantų. Jis nesiekė nuspalvinti nykią, blankią kasdienybę, intuityviai parinkdavo atspalvį, atitinkantį to kadro nuotaiką ar išryškinantį kokią nors detalę.

Žiūrint į A. Maldučio fotografijas susidaro įspūdis, kad tame jo laike, jo atrastoje erdvėje taip nieko tarsi ir nevyksta, neatsitinka, vieni kitų tarsi nemato, neužmezga ryšio. Net vaikas, žaidžiantis lauke su balionu, atrodo visiškai vienišas. Visi darbai nuspalvinti liūdesiu, kaip sako fotografas, „nes tada ir buvo labai liūdna“.

Paroda veiks iki balandžio 22 d.


Šiame straipsnyje: Algimantas Maldutisparoda

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių