Galerijoje „Meno niša“ – G. Jagmino peizažai su kaliošu

 Tai trečioji personalinė menininko paroda, kurioje bus išskirtinai tik peizažai – ramūs, degantys, skęstantys, pilni, tušti, apokaliptiški ir romantiški.

„Mane domina kultūros klimpimas natūron, kaip Peizažo su kaliošu tapybinėje situacijoje. Ir tapau aš taip besimurkdydamas subjektyvistinėse teptuko grimzlėse, kol galiausiai objektyvumo lieka vis mažiau, tačiau peizažas vis tik išnyra.“ – naujausią parodą pristato G. Jagminas.

„Jis – geras koloristas, mėgstantis tapyti „užkelta“ spalvine gama, kontrastais, vykusiai panaudodamas piešinį, figūratyvą. Remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Neieško pigaus komercinio rezultato. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti“, – teigia menotyrininkas dr. Viktoras Liutkus.

Menotyrininkas Kęstutis Šapoka G. Jagminą apibūdina kaip autsaiderį ir tuo pačiu „lietuviškos“ tapybos tradicijos puoselėtoją „Riba tarp autsaiderių, primityvaus meno ir lietuviškos ars tradicijos. Ties šia riba sunku dėlioti į „lentynas". Balansavimas ant šios ribos ir sukuria intrigą.”

G. Jagminas gimė 1979 metais Dauguose, 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos magistro studijas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dėsto Alytaus dailės mokykloje.

G. Jagminas tapybos mokėsi pas A. Šaltenį, H. Čerapą, R. Nemeikšį, jo emocinga ir nuoširdi tapyba kelia asociacijų su R.P. Vaitiekūno peizažais, formatai, koloritas artimas Inos Budrytės kūriniams.

Gustas neslepia žavėjimosi lietuvių tapytojais, aktyviai dalyvauja šiandieniniuose meno procesuose, parodose, rašo. Menotyrininkas Viktoras Liutkus tai apibūdina kaip menininko dialogą su žiūrovu, meno kritika ir kolegomis.

Interviu su R. Gritėnu paklaustas apie sąsajas su lietuvių tapyba menininkas sako „ ... Niekada nesvarsčiau, būti ar nebūti „lietuvišku“ tapytoju. Žinoma, kad yra puikios lietuviškos tapybos ir ji mane veikė ir tebeveikia, bet ne daugiau nei vokiška „Ūmioji tapyba“, Art Brut ar tiesiog vaikų piešiniai, kurie net nepretenduota į meninę kūrybą...Kalbant apie lietuviškos tapybos tęstinumą, manau, kad mane domina kolorizmo plėtojimo galimybės, jos tikrai dar neišsemtos...“

Figūratyvinėse, koloristinėse G. Jagmino drobėse visuomet gali rasti peizažą – kaip pagrindinį ar šalutinį herojų. Naujausioje parodoje „Peizažas su kaliošu“ irgi bus daugiau horizontų, ribų ir peizažų nei kaliošų.

G. Jagminas apie parodą „Peizažas su kaliošu“

Aš visą laiką stoviu ant žemės ir net užsimerkus regisi horizontai. Atsigulu, vis tiek - horizontai. Ar horizontas atskiria viršų nuo apačios ar sujungia, ir ar nuo čia prasideda hierarchija ir matymo bei mąstymo kultūra? Man rodos, tai tik mano kaip žiūrinčiojo (kūno) fizinė padėtis. Save suvokiu stovėdamas ant žemės ir matydamas horizonto liniją. Man ji būtina. Ji ramina, kaip gili žalia, kaip vanduo, kaip ugnis. Mane domina kultūros klimpimas natūron, kaip Peizažo su kaliošu tapybinė situacijoj. Ir tapau aš taip besimurkdydamas subjektyvistinėse teptuko grimzlėse, kol galiausiai objektyvumo lieka vis mažiau, tačiau peizažas vis tik išnyra. O būna, kai žiūriu į seną sodą ir matau ne sodą, bet klasiko peizažus, na tada jau - ne kas; tai vis ta kultūrinė patina ir kaip nuo jos apsivalyti? Kaip nušokti nuo konvencionalaus proto? – Kryčiu jau nebeišeina, tad bandau palengva beklampojant po natūrą brautis iš kultūros – link/anapus horizonto; nors horizontas - tik miražas, kaip tam tikra, mano netobulo regėjimo įžiūrima (jeigu giedra) žemės ir dangaus susiliejimo linija.

Ir taip vėl ir vėl.

P.S. Praskrido virš sodo koks tai šviesulys ir dingo anapus horizonto, pasvarsčiau: lyg ir nepanašus į kinišką popierinį balionėlį su žvake; apsidžiaugiau - gal NSO? Deja, praskrido antrasis ir visam akivaizdume pasimatė, kad tai tik dar vienas kiniškas balionėlis. Išaušus eisiu tapyti dar vieno Peizažo su kaliošu.

Paroda veiks iki rugsėjo 23 d.