Žurnalisto tyrimas: naktiniai barai spjauna į įstatymą

Vidurnaktis. Sparčiu žingsniu kertu blausiai apšviestas gatves ir pasuku į artimiausio kiemo link. Einu apsilankyti Fabijoniškių centre įsikūrusiame bare, kuris prekiauja alkoholiu visą parą. Noriu įsitikinti, ar ne iš piršto laužti pasakojimai, kad svaigalai čia pardavinėjami be jokių apribojimų.

Paspartinęs žingsnį, skubiai išeinu iš kiemo ir atsiduriu nedidelėje, gatvės žibintų apšviestoje alėjoje. Viduryje stovi nedidelis plytinis pastatų kompleksas, ant kurio matyti iškabos su iš tolo šviečiančiais kavinių ir parduotuvių pavadinimais. Nors nė viena įstaiga šiuo paros metu nedirba, prie pastato stoviniuoja grupelė žmonių, kurių siluetus išryškina iš vienintelio lango sklindanti šviesa. Lėtai sutraukiu paskutinį cigaretės dūmą ir puslankiu apėjęs grupelę, atidarau baro duris.

Leidžia išsinešti atidarytą tarą

Užėjęs vidun kaipmat pajuntu aitrų alkoholio kvapą. Patalpoje stovi keletas stalelių, prie kurių sėdi du vidutinio amžiaus vyrai ir iš vienkartinių puodelių gurkšnoja alų. Nekreipdamas į juos dėmesio einu tiesiai prie prekystalio.

Pasirodo pardavėja ir rūškanu žvilgsniu nužiūri mane nuo galvos iki kojų. „Jums ko?“, - šaltoku tonu kreipiasi į mane. Minutėlę peržiūrinėju ant lentynų ir šaldytuvuose išdėliotus butelius, bet ilgai nesvarstęs išsirenku. „Man „Tauro“. Ne, ne šito, o to, kur šalia stovi“, - ranka parodau didelį butelį šaldytuvo apačioje. „Trylika trisdešimt“, - ištaria pardavėja ir lenkiasi paimti alaus butelio, bet staiga sustoja ir dar kartą pasižiūri į mane.

„Tikiuosi žinot, kad turėsiu atidaryti?“, - klausia ji. Mandagiai jos paprašau butelį palikti užsuktą, nes norėčiau alų parsivežti ir išgerti namie. Ši piktai į mane pasižiūri ir sako tikrai to nedarysianti, nes po 22 valandos alkoholį gerti leidžiama tik baro viduje. Minutėlę įtikinėju ją, kad bent jau kamštelį paliktų ir net pasiūlau palikti arbatpinigių, tačiau pardavėja nenusileidžia, atsuka butelį ir pripildo vienkartinį puodelį.

Už manęs jau stovi keletas susiraukusių treninguotų vyrukų, todėl nusprendžiu daugiau nebesiginčyti. Sumokėjęs už alų, trimis gurkšniais ištuštinu stiklinę ir pasiėmęs atsuktą butelį demonstratyviai einu išėjimo link. Atidaręs duris, atsisuku į pardavėją tikėdamasis, kad ji mėgins sustabdyti mane, kad alkoholio neišsineščiau, tačiau ši tik piktai dėbteli ir priima už manęs stovėjusį klientą. Ką gi, panašu, kad tereikia pasiimti savo kamštelį ir su išsinešimu problemų nebus.

Degtinė išsinešti - kavos puodeliuose

Po iš dalies sėkmingo bandymo įsigyti alkoholio Fabijoniškėse, važiuoju į kitą „tašką“ – Justiniškių gatvėje įsikūrusį naktinį barą. Draugai ir pažįstami sako, kad tai bene pavojingiausia vieta visame Justiniškių rajone dėl nuolat kylančių muštynių.

Artinantis prie vietos, darosi nejauku. Prie įėjimo rūko būrys agresyviai nusiteikusių jaunuolių. Kai kurie iš jų valgo čia pat gaminamus kebabus ir kažką gurkšnoja. Iš jaunuolių rato pasigirsta dūžtančio stiklo garsas ir keiksmažodžių pliūpsnis. Einu vidun, apsimetu nepastebįs įtartinų žvilgsnių ir vulgarių komentarų.

Viduje skamba rusiška muzika, o visi bare esantys staliukai užsėsti asocialiai atrodančių asmenų. Prieinu prie prekystalio, kur mane gana maloniai pasitinka čia dirbanti moteris. Užsisakau puslitrį degtinės. Jau nusiteikiu, kad teks vėl prašyti, kad leistų išsinešti, tačiau mano nuostabai pardavėja užuot prieštaravusi, pati pasisiūlo man padėti.

Atsukusi butelį, moteris visą jo turinį supilsto į du maždaug pusės litro tūrio kartoninius indelius, labai primenančius puodukus, į kuriuos pilama kava išsinešti. Ištuštinusi butelį, moteris plastmasiniu dangteliu uždengia šią neįprastą tarą ir atidavusi grąžą, palinki gero vakaro. Panašu, kad baro savininkams išradingumo netrūksta.

Plačiau apie šį žurnalistinį tyrimą šeštadienį rašo dienraštis „Vilniaus diena“.