Šimtametės ilgaamžiškumo kelias: gerumas, ištikimybė, dėkingumas

„Gyveni ir neskaičiuoji metų, jie eina sau ir eina. Ir dabar negaliu patikėti, kad jau šimtą metų nugyvenau. Atrodo, kad daug mažiau“,- šypsojosi savo šimtąjį gimtadienį atšventusi Emilija Garunkštienė. Ji sėdi tiesi it styga, valgydama visuomet naudojasi šakute ir peiliu, daug šypsosi ir pasakoja, nes turi ką.

Garbingo jubiliejaus sulaukusios ponios marti sakė: „Ji visada tokia buvo, visiems geranoriška, kaip ir jai visi buvo geri“. Kokia laiminga save vadinančios šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis? Marti sako, kad genai, bet pokalbis su jubiliate padeda suprasti, kad ne tik.

- Norime pasikalbėti su jumis, parašyti apie jus, - į šimtametę žvalią moterį kreipėsi portalo 1diena.lt žurnalistė.

- Sena jau aš, kaimietė, nieko gero neturiu papasakoti. Juk būdavo baigi 3-4 skyrius ir baigi vidurinę. Jau ir eik, ūkininkauk. Tai ir buvome ūkininkai. Kai buvau maža reikėjo gyvulius ganyti: bent keturias karves, aveles bent tris. Kai paūgėjau vyriausioji sesuo ištekėjo, tada jau ir aš buvau kaip pana, nebeganiau jau.

Jaunimo kaime seniau buvo daugiau. Muzikos buvo. Gražiai pagrodavo, sueidavo jaunimas, šokdavom. Anksčiau linksmai gyvendavome. O dabar kaime, žiūriu, jaunimo nebėra, visi išbėgioję.

Augome keturios seserys ir vienas brolis. Penki vaikai, aš jauniausioji buvau. Jau dabar visų nebėra. Tik aš likusi.

Gyvenimą džiugina marti

E. Garunkštienė stebina savo sveikata. Ji džiaugėsi, kad per gyvenimą nesirgo rimtomis ligomis, tik plaučių uždegimu du kartus ir kartą ligoninėje gulėjo, kai jai darė operaciją. „Bet užmigdė mane, tai net nežinau, kas ten nutrūkę buvo“, - šypsojosi pašnekovė.

Ar sveikai maitinosi? „Žinoma, turėjome karvių, tai pieno būdavo, grietinės, sviesto pasidarydavome“, - paprastai kalbėjo moteris.

Pati E. Garunkštienė gali pasakoti daug savo gyvenimo detalių, tik tiksliai datų negali prisiminti. Jas priminė mylima marti. Kaip pasakojo ponios Emilijos marti, jubiliatė Vilniuje apsigyveno tik 2000-aisiais, kai ją ir jos seserį marti iš kaimo parsivežė pas save. Prieš tai aštuonerius metus abi moterys gyveno Emilijos sesers namuose, o iki tol, iki aštuoniasdešimties metų, E. Garunkštienė santarvėje gyveno su savo vyru.

„Kol vyras gyvas buvo, kaulai mano dar jauni buvo.  O kai vyras numirė, jau viskas ir man pasikeitė. Iš pradžių gyvenau Dusetose pas seserį, o paskui mano marti mus abi atsivežė.  Aš čia gyvenu dabar. Čia mano sūnus, marti. Labai gera marti. Gal ir ne visos tokios, bet manoji labai gera, prižiūri mane. Labai gražiai sugyvename. Duok, Dieve, kad toliau taip būtų, kad gyvenimą pabaigčiau prie jos“, - kalbėjo E. Garunkštienė.

- Gražiai sutardavote su vyru?

- Mano vyras buvo užkurys (vyras, kuris vesdamas nueina gyventi į žmonos namus ar ūkį, - aut. past.). Labai buvo geras mano vyras, su žmonėmis gerai sutardavo. Jį dažnai seniūnu išrinkdavo, beveik prasto darbo ir nedirbdavo.

Susipažinome, kai buvo viešas vakaras kitame kaime. Jaunimas suruošęs buvo. Muziką pasamdė, viskas kaip reikia. Pavaidino, buvo šokiai. Vienas vyras sakė, kad neturi šokėjos, tai jam pasiūlė mane. Pašokom, susipažinom, paskui po savaitės vėl atvažiavo ir nebenutrūko pažintis. Apsivedėm tuoj. Tais pačiais metais. Juk mums reikėjo „gaspadoriaus“ ūkiui tvarkyti.

Labai geras vyras jis būdavo. Būdavo, kad ir apibaru, jeigu vėlai parvažiuoja, tai jis tik pamoja ranka. Niekada nepakėlė prieš mane rankos.

- Dabar žmonės skiriasi, pykstasi. Ką patartumėte, kad taip nebūtų?

- Tai nereikia taip pyktis. Reikia sutarti. Maža ką, kad vėlai atėjo. Būna, kad pasakai, apibari, bet prie tokio didelio pykčio, kad ilgai nesikalbėtume, nebuvome priėję. Viena pažįstama sakė, kad, kai jos vyras užpyksta, tai nešneka visą savaitę. Mes taip tikrai nedarydavome. Užpykdavome, apsikalbėdavome, bet apsigręžiame ir vėl gerai.

- Bet būna dabar, kad tiesiog įsimyli kitą, palieka šeimą, nors ir nebuvo pykčių.

- O! Tai šito nebuvo. Anksčiau buvo taip, kad jau jei apsivedei, tai ir gyveni. Gal ir būna, kad išsiskiria žmonės, bet jeigu abu sutaria, abiems gerai, tai ir gyvena kartu, ūkininkauja.

- Ar laimingas jūsų gyvenimas?

- Sakyčiau, kad laimingas. Pragyvenau kiek reikia pagal save. Galėjome ir rūbų turėti, ir visko, ko reikėjo. Vyras nieko nesakys, pirk ką nori, apsitaisyk, kaip nori. Jis nesikišo. Užteko, ko turėjome. Gyvulių turėjome, parduodavome, tai ir užtekdavo mums. 

- Taip linksmai, optimistiškai kalbate. Atrodo, kad labai lengvas gyvenimas buvo. Ar teko sunkumų, nepriteklių patirti?

- Sunkumų buvo, kai užėjo karas. Visą mūsų kaimą sudegino, tik viena troba liko. Kur dėtis? Mano vyras trumpam pasitraukė, kad jo karan nepaimtų. Nebuvo jo namie. O aš turėjau sūnų mažą, tai tada labai bijojau, kad vyras neišvažiuotų į Ameriką. Ar sugrįš, ar ne? Jeigu nesugrįš, tai tada nebėr gyvenimo. Vaikas mažas, aš viena. Jau mama buvo mirus. Bet vyras neprapuolė.



- Streso, nervų ar daug buvo?

- Didelių nebuvo. Nervai buvo, kai sudegė trobos. Grįžom namo, o ten tik pelenų krūvos. Gerai, kad vieno ūkininko didelė troba liko. Tai gyvenome trys šeimos, nes mus priėmė. Paskui mums geras žmogus tuoj atidavė tokią „gryčiutę“. Sakė dykai atiduoda, tik reikėjo parsivežti ir pasistatyti. Taip ir padarėme. Ir toje „gryčiutėje“ pragyvenome gal devynerius metus.

Tada vėliau tik prisivežėme medžių ir statėmės namą. Buvo daug meistrų, žmonių. Reikėjo ir valgyti padaryti, ir padėti. Ir pastatė vėl namą gražų.

Kaime gyvenome, ūkiškai. Žemės buvo gal bent 20 hektarų, keturios karvės, du arkliai.

Buvo daug darbo, patys nespėdavome, tarnaitę ir tarnų turėdavome. Šieno daug prišienauti gyvuliams reikėjo, lauką apsėti. Juk seniau dalgiu pjaudavome, pėdukus rišdavome, sugrėbdavome, gubutėmis sustatydavome.

Rūpesčių buvo daug. Viską nugalėjome.

- O kaip dabar jaučiatės?

Dabar mano marti labai gera. Aš viena jau nebegaliu, tai marti labai padeda.

- Ar domitės politika, kas vyksta Lietuvoje?

- Man jau visa tai nesvarbu. Kartais kokį straipsnelį laikraštyje paskaitau iš nuobodumo. 

- Ką per dienas veikiate?

- Ką čia bepaveiksi? Pasisiūlau kartais bulves nuskusti. Bet marti labai darbšti, viską pasidaro pati.

- O ar turite svajonę?

- Kokią čia svajonę? Džiaugiuos, kad pavalgau, šiluma ir gerai. O ką dar daugiau besvajosi?




NAUJAUSI KOMENTARAI

Malonu skaityti

Malonu skaityti portretas
Labai gera skaityti apie 100 -ąjį gimtadienį atšventusį žmogų.Kaip nuostabiai atrodo, koks šviesus veidas , kokia džiaugsminga reakcija į pasveikinimą.Kad taip būtų jai ir toliau. Sveikatos, sveikatos, sveikatos...

Sveikinimai

Sveikinimai portretas
Skaiciau ir sypsojaus. Kaip miela, kokia zavi moteris. Daug daug sveikatos!

skaitytojas

skaitytojas portretas
100-etę p. EMILIJĄ SVEIKINU . Dėkoju straipsnio AUTORIUI. Straipsnio antraštė atitinka straipsnio turinį. Dažniau rašykite apie žmonių gyvenimą.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių