Režisierius S. Mirošničenka: Vilnius visiems laikams liks meilės sala

Garsų rusų kino režisierių dokumentalistą Sergejų Mirošničenką su Lietuva ir Vilniumi sieja daug dalykų. Čia gyvena jo draugai, buvę bendrakursiai, čia jis dažnokai atvykdavo dar sovietmečiu. Su Vilniumi susijęs ir ko gero didžiausias jo gyvenimo projektas – dokumentinių filmų ciklas „Gimę TSRS“, pradėtas kurti dar 1989 m. – Tarybų Sąjungos griūties išvakarėse – ir tęsiamas ligi šiolei.

Žiūrovai daugelyje pasaulio valstybių jau turėjo progą pamatyti keturias filmo dalis. Kūrinio herojai – iš pradžių paprasti vaikai, o vėliau paaugliai ir jau susiformavusios asmenybės – svarsto apie gyvenimą ir savo vaidmenį jame būdami 7, 14, 21 ir 28 metų.

Iš bemaž 20 filmo herojų du – Katerina ir Algis – yra iš Vilniaus. Apie tai, kaip buvo kuriamas filmas, kaip sekėsi bendrauti su lietuviais, režisierius papasakojo išskirtiniame interviu „Vilniaus dienai“.

– Kuo jūsų dėmesį patraukė Katerina ir Algis? Ji – rusė, jis – lietuvis. Abu visiškos priešingybės, ne tik dėl tautybės. Skiriasi jų charakteriai, gyvenimo būdas. Kodėl šie vaikai, tokie nepanašūs vienas į kitą, staiga tapo jūsų filmo herojais?

– Mes atvykome į rusakalbių mokyklą, užėjome į pirmą pasitaikiusią klasę ir ėmėme stebėti vaikus. Taip radome Katią. Jau per pirmąjį susitikimą supratome, kad šios mergaitės gyvenimo kelias bus ypatingas, ne toks kaip visų. Jai buvo septyneri, kai mama nusprendė, kad mergaitė mokysis namie. Katia labai kukli, ji nemėgsta visų tų dalykų – filmavimų ir klausimų apie gyvenimą. Jos psichologinė būsena ypatinga.

Vėliau susipažinome su jos mama, močiute ir seneliu. Visi jie buvo labai malonūs žmonės. Pradėjome filmuoti. Katia pasirodė esanti  paradoksaliai mąstanti asmenybė, tokia beveik „ne iš šio pasaulio“. Beje, nepaisant visų jos trūkumų, ji tokia išliko ligi šiol.

Algis kitoks, jis – visiška Katerinos priešingybė. Tai idealus herojus, toks gerąja prasme tikras lietuvis – tvirtas, sąžiningas, geras vaikinas.

– Kas bendra tarp Algio, Katerinos ir kitų projekto dalyvių?

– Vieta, kurioje jie gimė. Teritorija, kurioje įvyko visi šie pokyčiai. Tai žmonės, kurie išgyveno sistemos kaitą, šalies griūtį. Antras sukrėtimas – didžiulė technologijų revoliucija. Prieš 20 metų net mobiliųjų telefonų nebuvo, o dabar jūs laisvai kalbate su manimi, nors aš šiuo metu vairuoju automobilį Maskvoje, o jūs sėdite savo redakcijoje Vilniuje. Anksčiau paprasčiausiai surasti žmogų būdavo sudėtinga, ką jau kalbėti apie galimybę pasikalbėti kur nori ir kada nori.

– Kaip manote, ar SSRS griūtis visiems – rusakalbiams ir kitų šalių žmonėms – buvo vienodai skausminga?

– Nenoriu nieko įžeisti, tačiau visi tie sunkumai, su kuriais Baltijos valstybėse susidūrė rusakalbis jaunimas, davė jiems papildomą postūmį kovoti už savo vietą gyvenime. Tam tikru aspektu iš šios situacijos jie net kai ką laimėjo.

Pavyzdžiui, turiu draugų Rygoje ir visi jie puikiai moka latvių kalbą, adaptavosi šalyje. Jie įrodė, kad nėra prastesni už kitus. Ir tai yra gerai.

Žinoma, kiekvienam savas likimas. Galima gyventi geriausiomis sąlygomis ir likti vienišam. Žmogaus gyvenimas – individualus dalykas. Tai ir yra šio projekto esmė. Filmas ne apie politiką. Tai žmogaus gyvenimo kaip reiškinio tyrimas.

Išskirtinumas tik tas, kad šio filmo personažai pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleido visuomenėje, kur buvo propaguojamos socializmo idėjos. Tiesa, jie nespėjo išvysti tamsiosios sovietinės realybės pusės. Nors vaikai buvo mokomi ir gerų dalykų, pavyzdžiui – būti tolerantiški kitų tautų atžvilgiu.

– Ar praėjus dar septyneriems metams žiūrovai vėl galės išvysti jūsų herojus, kai šiems bus sukakę 35-eri?

– Žinote, kaip Dievas duos, taip ir bus. Visa filmavimo grupė jau pasikeitė per tuos metus, dabar joje – žmonės, kurių amžiaus vidurkis mažiau nei 28-eri. Montuotojai dar jaunesni.

Todėl ruošiu kelis žmones, kad jie žinotų, kur kokia medžiaga, nepamestų projekto dalyvių. Mano dukterys Marija ir Angelina pažįsta visus filmo herojus, taip pat Kateriną ir Algį. Jos pačios yra režisierės ir, jei ką, galės perimti estafetę.

– Jūsų dukros dažnai atvažiuoja į Lietuvą? Kokį įspūdį joms paliko Vilnius?

– Kažkada prieš 20 metų į Lietuvą aš jas atvežiau pirmą kartą. O dabar jos pačios sugrįžta. Įdomu stebėti jų reakciją. Jos keliauja po visą pasaulį, o aš visada labai gyriau, mylėjau ir myliu Vilnių. Dukros juokiasi – juk buvau ir Paryžiuje, ir kitur, kur taip gražu... Tačiau Vilnius man visuomet liks tyros, tikros meilės sala, kuri gali egzistuoti tik pasakoje. Žmonės ten stiprūs ir labai gražūs.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Planai grandioziniai. Dirbu institute, esu profesorius, turiu savo studiją, kuriai vadovauju. Taip pat dirbu kaip režisierius ir rengiu televizijos laidą – mes rodome geriausius pasaulinius dokumentinio kino siužetus. Žiūrim, aptarinėjam. Filmus aptarinėja jaunimas, studentai. Dabar kuriu dokumentinį filmą, susijusį su psichiatrija, pakitusia žmogaus sąmone.

– Kas jus sieja su Lietuva, be kino?

– Apie Lietuvą sužinojau gerokai anksčiau nei 1989 m. Turiu daug pažįstamų iš jūsų šalies. Su visais palaikau gerus santykius ir bendrauju ligi šiol.

Lietuvoje labai gera dokumentinio kino mokykla. Jūs turite penkis šešis tikrai galingus režisierius, kurie dirba visu pajėgumu ir kuria nuostabų kiną. Visada žavėjausi Lietuvos kino kūrėjais.

– Nuo 1989 m. reguliariai atvykstate į Lietuvą, į Vilnių. Kaip per šiuos metus keitėsi miestas, kokie pasikeitimai jums labiausiai krito į akis?

– Kai atvykome 1989-aisiais, Baltijos šalys, drauge ir Lietuva, buvo laikomos Tarybų Sąjungos perliuku. Vilnius – nuostabus senovinis miestas su nuostabiomis katalikiškomis šventovėmis. Jis buvo ir išliko ypatingas bei nepakartojamas.

Deja, tuomet tvyrojo įtampa. Lietuva siekė nepriklausomybės ir požiūris į atvykėlius iš Rusijos buvo nelabai palankus. Vėliau buvo laikotarpis, kai žmonėms atrodė, kad kiekvienas atvykęs iš Rusijos yra šnipas. Niekas nekalbėjo rusiškai, o dabar bet kurioje parduotuvėje, bet kurioje kavinėje susikalbėsi rusų kalba. Matyt, tai susiję su aktyviu turizmu, bet kartu taip yra todėl, kad jau nebėra tos priešpriešos, kuri egzistavo tarp vyresnės kartos atstovų. Konfliktas užgeso, o jaunimas draugauja, moka rusų kalbą. Manau, kad ir anglų moka, bet rusų kalbą – taip pat.

Visus tuos metus miestas augo ir smarkiai keitėsi, o Rusija tuo pat metu stovėjo vietoje. Dabar Vilniuje matau visiškai kitą vaizdą. Viskas pasikeitė. Kai buvau jame pastarąjį kartą, mane apėmė nuostabus jausmas. Žinote, pasirodė, kad čia mažas, kuklus, galbūt šiek tiek provincialus miestelis, kuriame gyvena geri žmonės. Ir kas maloniai nuteikė – vilniečiai labai maloniai priėmė mus, atvykėlius iš Rusijos.

– Tai viena medalio pusė, o kokių negerų Lietuvoje vykstančių dalykų pastebėjote?

– Vienintelis dalykas, apie ką man sako patys lietuviai, yra tai, kad išvažiuoja daug jaunimo. Man sakė tokį skaičių – 60 tūkst. per metus. Lietuvai tai milžiniškas skaičius. Manau, kad tai didelė nelaimė, nes sensta tauta – labai gera, mylima tauta. Tauta, kurios pagrindas vis dėlto – krikščioniškosios vertybės, sena kultūrinė tradicija, turtingas liaudies paveldas.

Dosjė

Sergejus Mirošničenka

Gimė 1955 m. liepos 24 d. Čeliabinske, Rusijoje.

1983 m. baigė režisūros studijas Maskvoje ir įgijo dokumentinio ir televizijos kino režisieriaus specialybę.

1984–1993 m. dirbo režisieriumi Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) kino studijoje.

Nuo 1993 m. – Rusijos režisieriaus Nikitos Michalkovo studijoje „Trite“.

Nuo 1998 m. ėmė dėstyti dokumentinio kino režisūrą Maskvoje, Valstybiniame kinematografijos institute.

Nuo 1999 m. – studijos „Ostrov“ meno vadovas.

Yra sukūręs keliasdešimt dokumentinių ir vaidybinių filmų, fiksuojančių svarbius gyvenimo etapus, atskleidžiančių politikų, meno žmonių gyvenimus. Iš viso sukūrė bemaž 30 filmų.

1988 m. pasirodė jo filmas „Čiastuška. XX amžius“, 1990 m. – „Septynmečiai TSRS“, 1993 m. – „Ana“ (apie režisieriaus N.Michalkovo dukrą), 2000 m. – „Nežinomas Putinas. Taika ir karas“, 2009 m. pasirodė juosta apie garsaus muziko Valerijaus Gergijevo gyvenimą ir darbą „Valerijus Gergijevas. Dievų prieblanda“ ir kt.

Už 1986 m. sukurtą filmą „Ponia tundra“ S.Mirošničenka gavo prestižinį „Nikos“ apdovanojimą. Filmą „14-mečiai. Gimę TSRS“ 1998 m. Didžiosios Britanijos karališkoji akademija įvardijo kaip geriausią dokumentinį metų filmą. Tas pats filmas gavo Amerikos televizijos akademijos „Emmy“ apdovanojimą kaip geriausias dokumentinis metų filmas.

Gimę Tarybų Sąjungoje

2012 m. rudenį įvyko filmo „Gimę TSRS. 28-mečiai“ premjera. Tai ketvirtoji filmų ciklo „Gimę TSRS“, pradėto filmuoti 1989 m. Didžiosios Britanijos televizijos „Granada“ užsakymu, dalis.

Filmo autoriai – rusų kino režisierius S.Mirošničenka ir anglų studentė, tapusi prodiusere ir projekto bendraautore, Jemma Jupp. Pirmoji filmo dalis, pavadinta „7up in USSR“ („Septynmečiai TSRS“), turėjo tapti angliškos filmo versijos sovietiniu atitikmeniu.

Didžiojoje Britanijoje panašų projektą 1964 m. pradėjo įgyvendinti režisierius Michaelas Aptedas – pradėjo filmuoti skirtingų rasių, pažiūrų ir socialinių sluoksnių septynmečius. Režisierius su vaikais susitikdavo kas septynerius metus ir kūrė naujas filmo serijas, kai šiems jau buvo 14, 21, 28 metai. Iš viso filmavimas tęsėsi iki 56-erių.

Šią idėją pabandyta įgyvendinti ir Tarybų Sąjungoje. S.Mirošničenka su filmavimo grupe keliavo po visą šalį ir ieškojo tinkamų vaikų. Norėta, kad tai būtų nepanašūs vienas į kitą, skirtingos socialinės padėties ir net emocionaliai skirtingi vaikai. Galiausiai iš daugiau nei tūkstančio pretendentų buvo pasirinkti 20.

Filmavime dalyvavo vaikai iš Gruzijos, Kirgizijos didmiesčių, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas), Maskvos, Uralo ir du iš Vilniaus.

Vėliau, žlugus Tarybų Sąjungai, filmo pavadinimas buvo šiek tiek pakoreguotas: „Gimę TSRS. 14-mečiai“, „Gimę TSRS. 21-ų“ ir pan.

Projekto tikslas – sekti, kaip politinių ir socialinių permainų fone keičiasi projekto dalyvių gyvenimas, jų požiūris.

Iš viso sukurti keturi filmai. Paties S.Mirošničenkos teigimu, šiuose keturiuose filmuose pasistengta atskleisti pirmąjį žmogaus gyvenimo etapą, per kurį jis jau šį tą spėjo nuveikti, atsiskleisti kaip asmenybė.

Dalis filmo herojų yra išvykę iš savo gimtinės, jie gyvena Vokietijoje, JAV, Izraelyje. Tad filmavimai vyksta ir tose valstybėse stebint, kaip toliau vystosi šių žmonių likimai.

Planuojama, kad projektas bus tęsiamas ir jo dalyviai bus filmuojami, iki jiems sulauks 70 metų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

šaunuolis

šaunuolis portretas
sekmes
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių