O. Koršunovas: statyti „Katedrą“ – mano pilietinė pareiga

„Jaučiu, kad statyti Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ – tai mano pilietinė pareiga“, - prabilo žinomas režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 29 d. Jo kūrėjai išsakė savo mintis, idėjas, nenuslėpė ir sunkumų, su kuriais dirbant teko susidurti.

Kokie mes – visuomenė ir tauta?

Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga kalbėjo, jog komanda teatrą bando tempti iki tam tikros idėjos. Viena pagrindinių – tai noras pabandyti pažvelgti į save pačius: kas tokie esame kaip visuomenė, kaip tauta. Praėjusį sezoną tą klausimą pradėjo kelti spektaklis „Išvarymas“, dabar – „Katedra“.

„Anksčiau ar vėliau J. Marcinkevičius į šį teatrą turėjo grįžti. Savo keltais klausimais jis apeliavo ne į žmonių sąmonę, o į žmonių širdis. „Katedrą“ perskaičiau iš naujo, kai pradėjau šiame teatre dirbti, - kalbėjo A. Liuga, pasiūlęs statyti spektaklį. – Tarsi visi žino, apie ką rašė J. Marcinkevičius jo net neskaitę.

Man atrodo, tai – vienas autorių, kurio pjeses statant susiduri su viena problema: kaip jas intonuoti? Teatrui tai buvo užduotis, rizika – kokią rasti spektaklio intonaciją? Vyksta sąžiningas, nuoširdus ir gilus J.Marcinkevičiaus dramos perskaitymas“.

A. Liuga priminė dar vieną labai svarbų būsimojo spektaklio momentą: žmogus susideda iš kūno ir kraujo. Gal todėl spektaklyje pakanka tragiškų asmenybių.

Ar grįš laurynai į Lietuvą?

Anot spektaklio režisieriaus O. Koršunovo, ir šiandien J. Marcinkevičiaus drama, jos idėja skamba labai aktualiai. Pjesėje aprašomu istoriniu metu Katedra buvo sugriauta.

„O kas dabar? –klausė režisierius. – Manau, dabar Katedra pamiršta. Visi žinome, kur ji stovi, bet ji pamiršta. Ji – tikėjimo namai. Bet tautai reiškia daugiau – tai lyg tautos namai. Mūsų uždavinys – teisingai tarti tuos žodžius, teisingai intonuoti“.

Režisierius džiaugiasi atradęs J. Marcinkevičių kaip dramaturgą. Po tam tikros patirties statant W. Shakespeare‘o, Moljero, H.Ibseno pjeses , prisilietęs prie J. Marcinkevičiaus poetinės dramos, jis pajuto tą patį galingą užtaisą.

Buvo daug bendrauta su istorikais, kurie teatralams pasakojo apie „Katedroje“ aprašomą laikmetį. Tačiau šie neprisiriša prie to laiko nei scenografija, nei kostiumais – jungia praeitį su dabartimi.

„Katedroje“ labai svarbi žmogaus-kūrėjo tema. Man ji labai artima. Kažkiek save tapatinu su Laurynu, – neslėpė O. Koršunovas. – Laurynas, paprastas kaimietis, gavęs išsilavinimą, grįžta iš Europos į Vilnių pilnas iliuzijų, tikėdamas, kad kartu su Katedra galima ir tą miestą prikelti. Mes gyvename panašioje situacijoje – gal grįš tie laurynai?“

Jaučia malonumą dirbdamas

Pernai beveik tuo pačiu metu tie patys aktoriai vaidino minėtoje O. Koršunovo premjeroje „Išvarymas“. Dabar jie stato „Katedrą“. „Išvaryme“ Vandalas (aktorius Marius Repšys) siautėja Londone. Dabar grįžta į Vilnių, kur stato Katedrą - tai tarsi Vandalo „reabilitacija“.

„Lauryno vaidmeniui reikėjo organiško, švaraus žmogaus. O toks Marius ir yra, nors tai gali atrodyti paradoksaliai, - pastebėjo O. Koršunovas. – Marius – labai talentingas ir labai darbštus aktorius. Tai – retas derinys. Persikūnyti iš vieno tokio ryškaus vaidmens į kitą ryškų labai sunku“.

„Vandalo vaidmuo man buvo parašytas. Tai buvo kitokia medžiaga. O čia toks tekstas: „O Dieve, dangau...“. Galvojau, kaip tokius žodžius reikės intonuoti. Svarbiausia buvo surasti reikiamą intonaciją. Bet jau suradau. Yra ką veikti. Jaučiu didelį malonumą dirbdamas“, – kalbėjo M. Repšys.

Spektaklyje yra dar viena ryški figūra – tai vyskupas Masalskis. Pasak šį vaidmenį kuriančio aktoriaus Vytauto Anužio, tuo, kad Laurynas yra kūrėjas, kad neša savo kryžių, niekas neabejoja. Masalskis taip pat neša savo kryžių – valdžios, valstybės kryžių. Jis – labai tragiška asmenybė.

Ievos-Teresės vaidmenį kuria dvi aktorės – Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė.

Spektaklio scenografas - Islandijoje gyvenantis dailininkas Vytautas Narbutas. „Scenografijoje daug simbolikos, alegorijų. Spektaklyje nebus jokio Katedros vaizdo, išskyrus vieną koloną“, – atskleidė V. Narbutas.

Muziką spektakliui kuriantis kompozitorius Antanas Jasenka J.Marcinkevičiaus tekstą pavadino didžiule rauda, šauksmu: „Tai E. Muncho šauksmas. Raudoje dalyvauja choras „Brevis“, saksofonu groja Petras Vyšniauskas“ – vardijo A. Jasenka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių