N. Savičenko: Vilnius – įkvėpimo miestas

Nelė Savičenko, 30 metų pragyvenusi Klaipėdoje, grįžo į gimtąją sostinę. Vienintelis dalykas ją liūdinantis jaunystės mieste - apmiręs Gedimino prospektas, kuriame tuomet dar tik  būsimoji aktorė praleido didelę dalį savo paauglystės.

Trečios kartos vilnietė

Iki išvažiuojant studijuoti aktorystės į tuometės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetus, Nelės tėvų šeima gyveno Vilniaus centre.

„Aš – centro vaikas. Man Vilnius siejasi tiktai su ta vieta“, - sakė N.Savičenko. Ji – trečios kartos vilnietė. Vilniuje gimė ne tik jos mama, bet ir močiutė. Sulaukusi 106-erių, senolė mirė prieš kelis metus.

Bet viskas taip susiklostė, kad dabar moteris apsigyveno toliau nuo miesto centro.

„Vilniuje gyvena mano mama ir dukra. Mes visos trys – šalia, bet tuo pačiu ir atskirai, nes kiekviena turime savo gyvenimą, - sakė aktorė. – Visada buvo trauka ir džiaugsmas važiuoti į Vilnių. Pasikrauti kūrybiškai man visada buvo geriau ne Klaipėdoje, o Vilniuje“.

Nuo balandžio N.Savičenko - etatinė Nacionalinio dramos teatro darbuotoja, o nuo rugsėjo dėsto ir Muzikos ir teatro akademijoje.

Primena nespalvotą fotografiją

Koks Vilnius jai atrodo dabar? Jei palygintų dabartinį miestą su savo vaikystės, paauglystės Vilniumi, dabartinis - jau kitoks. Nelė prisimena, kokios buvo gatvės, kai vaikščiojo į tuometę 23-iąją mokyklą (dabar – Simono Daukanto gimnazija, - red.), esančią netoli parlameto.

Jos tėvų šeima ilgą laiką gyveno Liudo Giros (dabar – Vilniaus) gatvėje.

„Tada toje gatvėje buvo kavinukė “Žuvėdra„, mėsos, pieno parduotuvės – nedidelės mano vaikystės krautuvytės. Aišku, visa ta gatvė labai pasikeitusi. Į savo kiemą eidavome pro didžiulę vadinamąją “bromą". Uždarame kieme stovėjo keli namai, viename jų gyvenome. Bet tų namų jau nėra – viskas nugriauta, perstatyta. Toje vietoje įsikūrė bankas, kitos įstaigos. Tada kiemais galėjai pereiti didžiulę dalį Vilniaus.

To - seno, nespalvoto – Vilniaus nebeliko. Anas Vilnius man asocijuojasi su nespalvota fotografija. Iš savo vaikystės neprisimenu spalvų. Gal dėl to, kad ta gatvė nebuvo pati gražiausia?" – pasakojo N.Savičenko.

Paskui tėvai išsikraustė į Gedimino prospektą – ten, kur seniau buvo kavinė „Rūta“. Patekti į namus vėl reikėdavo per „bromą“. Ten šeima gyveno iki pat Nelės studijų.

„Tas namas tebestovi. Ten praėjo tas laikas, kai buvau paauglė, labai domėjausi teatru. Čia pat, už kelių žingsnių, buvo Konservatorija, vadinamasis “brodas", Lenino aikštė (dabar – Lukiškių), kur vykdavo klasės susitikimai, pasimatymai.

Prisimenu būtinybę ten vaikščioti, ten būti, būtinai praeiti ta gatve. Ir laisvę sėdėti ant tų suoliukų – priešais Konservatoriją ar Lenino aikštėje. Daugybė reikalų buvo aptariama, planuojama tenai. Tik buvo amžina bėda – pro šalį galėjo eiti kas nors iš tėvų, nes čia pat buvo namai - virtuvės langai išėjo į Lenino aikštę", - į anuos laikus trumpam sugrįžo pašnekovė.

O jų mokykla buvo tiesiog užsikrėtusi teatro virusu – merginos nuolat sukiodavosi Konservatorijoje, prasmukdavo į Mokomojo teatro spektaklius. Kai kas subardavo: „Jūs ne į teatrą, o į šokius eikit, nes liksit senmergės“.

Nustebino „dėžučių“ miestas

Paskui namus, kuriuose gyveno Nelės tėvai ir kaimynai, uždarinėjo kapitaliniam remontui. Bet jo taip ir nepadarė. Tėvai neteko to buto, bet tada siūlė labai gerus butus (žvelgiant anų laikų žvilgsniu) naujuose miegamuosiuose rajonuose.

Moteris prisimena, kaip Vilniuje vyko jos kurso vadovo Povilo Gaidžio kūrybos vakaras. Po jo savo kursiokus Nelė vedėsi nakvoti į naujus tėvų namus Viršuliškėse.

„To namo vakare ilgai negalėjau surasti. Prikankinau savo draugus. Man buvo šokas – visi namai absoliučiai kaip vienas. Tada patyriau pirmąjį kartėlį – va, Vilnius gali būti ir toks. Vienodas, pilkas, dėžučių miestas“, - pasakojo N.Savičenko.

Domina nauji traukos centrai

Grįžus Vilnius jai atrodo labai gražus, labai spalvotas, labai aktyvus. Aišku, negali pritarti kiekvienai naujai miesto detalei, neturi tiek laiko, kad viską nuodugniai apžiūrėtų. Bet Vilnius, nors mato tuos pačius nušiurusius miegamuosius rajonus ir atsigavusį, visai kitokį centrą, jai patinka savo gyvybe, savo ritmu.

Gedimino prospekte, buvusios „Rūtos“ vietoje, įsikūrusi picerija. Moteriai keista, kad ta prospekto atkarpa, buvusi tokia aktyvi, kai jie ten gyveno, dabar - keistai rami. Ji neatlieka tų funkcijų, kurias atlikdavo anksčiau. Jauni žmonės dabar renkasi kitose vietose.

Tačiau prisiminimai Nelei neišspaudžia ašarų, – praeitimi visą laiką negyvensi. Tai, kad Vilniuje atsiranda kitų traukos centrų, aktorei taip pat labai gražu. Jie – nauji, yra ką pamatyti, patirti iš naujo.

„Vaikystės, paauglystės Vilniaus nostalgija pamažu rimsta. Turiu prisitaikyti prie naujų aplinkybių, - pripažino N.Savičenko. – Bet kai pamačiau Aleksandros Jacovskytės fotografijų parodą, kuriose ji įamžino anų laikų Vilnių, grįžo labai ryškūs prisiminimai“.