Minios vaizdiniai: kūrybos ir griovimo galia

Minios galią žmonija veikiausiai suvokė kur kas anksčiau, nei atrado metalą ar net ugnį. Nacionalinė dailės galerija (NDG) trijose parodose pabandė susisteminti pastarųjų amžių ir dešimtmečių požiūrį į minią, jos santykį su individu, visuomenės reiškiniais bei menu.

Žvilgsnis į istoriją

NDG pristatė tris parodas, siejančias bendrą reiškinį – minią, jos santykį su menu ir atspindį jame. Pirmoji paroda „Minios“ aprėpia Lietuvos meno kūrinius nuo XIX a. iki šių dienų. Parodoje „Maršas. Iljos Fišerio 1946–1953 m. fotografijos“ atkreipiamas dėmesys į skirtingus minios vaizdinius, prisitaikančius prie tuo metu vykstančių visuomeninių procesų. Trečioji – „Apie praeivius ir kaimynus“ – pristato pačių menininkų intervencijas į visuomenės gyvenimą, t. y. joje eksponuojami įvairūs 1970–1990 m. viešosiose erdvėse vykę performansai.

Parodoje „Minios“ svarbus minios reiškinio paslaptingumas ir dviprasmiškumas: vieniems minia kelia siaubą, nes masėje pranyksta žmogaus individualumas, kitus – priešingai – ji įkvepia veiksmams, kuriuos atlikti vienam stigtų drąsos.

Visi, kas priklauso miniai, gali išgyventi bendrumo ir lygybės jausmą. Tačiau ji gąsdina savo prigimtiniu maištingumu – tai minia mėtė pomidorus į teatro sceną ir kovojo barikadose. Kad ir kaip žiūrėtum, kelių pastarųjų šimtmečių istorijos įvykiai neįsivaizduojami be masių dalyvavimo. O kaip šiandien? Ką gali šiuolaikinės minios, gaujos, sambūriai, bendruomenės?

Šioje Linaros Dovydaitytės ir Dovilės Tumpytės kuruotoje parodoje eksponuojami meno kūriniai, sukurti Lietuvoje per pastaruosius du šimtus metų. Maždaug tiek gyvuoja minia kaip moderniųjų laikų reiškinys. Tačiau parodos centre – ne minia, o kolektyviniai jos vaizdiniai, gimę pavienių menininkų kūriniuose. Parodoje eksponuojami kūriniai iš įvairių Lietuvos muziejų, bibliotekų ir archyvų bei privačių kolekcijų.

Vienas parodoje eksponuojamų paveikslų pasakoja 1333-iųjų kovo 6 d. nutikusią istoriją, kai, anot metraštininkų, buvo nukankinta keturiolika vienuolių pranciškonų. Dailininkas vaizduoja dramatišką bausmės momentą – vienus vienuolius ruošiamasi nukirsdinti, kiti, prikalti prie kryžių, nuo aukšto kalno sviedžiami žemyn į upę. Tolumoje matyti neryškus kankinimus stebinčios minios siluetas.

Iš tiesų viešos bausmės yra seniausia teatro forma, turinti ypatingą auklėjamąją galią. XIX a. Vilniuje tokie spektakliai buvo ne tik vaizduojami meno kūriniuose, bet vyko ir tikrovėje – užtenka prisiminti generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo rengtus viešus sukilėlių korimus 1863–1864 m. Lukiškių aikštėje.

XIX a. baigiantis šioje aikštėje įsikūrė kita masinių susirinkimų vieta – parodų paviljonas ir cirkas.

Vitrinos simbolika

Menotyrininkai ir akylesni lankytojai pataria apėjus parodos „Minios“ kuratorių numatytą maršrutą stabtelėti ir prie atskirų kūrinių, pavyzdžiui, prie Vincento Gečo paveikslo „Vitrina“. Jis nutapytas 1960 m. Lietuvos SSR gyventojai bando atsigauti po stalinistinio teroro dešimtmečio. Aplinkui vis dar nenusakomas skurdas, pagrindinės miestų gatvės tebeturi Stalino vardą, o abu jo paminklai Vilniuje – prie geležinkelio stoties ir Jaunimo (dabar – Sereikiškių) parke – tebestovi. Bet Stalino prospekte jau metus veikia „Neringos“ kavinė, kur bohema sąskaitas apmoka ikireforminiais rubliais. Tai metai, kai minimaliai atsirado ne būtiniausių prekių, bet trūko pinigų. Vėliau viskas pasikeis – atsiras šiek tiek pinigų, bet dings prekės. Tapytojas tobulai užčiuopė šią nepatvarią situaciją: moteris kažkokioje laukinėje aplinkoje, lyg stoties turguje, smalsiai apžiūri naujoje, niekada nematytoje, vitrinoje išstatytus batus, kurių negali nusipirkti, o nusipirkus nebūtų kur jų nešioti. Tapybos kalba tuomečiame kontekste labai moderni, o tema – dar retesnė, publicistinė. Galima neabejoti, kad šis darbas, dabar jau patekęs į Modernaus meno muziejaus kolekciją, niekada nebuvo rodytas ataskaitinėse LSSR dailininkų sąjungos parodose.

Paradinis minios veidas

Ilgai apžiūrėti vertų darbų parodoje „Minios“ yra ne vienas – pasiūla plati chronologijos, stiliaus ir žanro požiūriu. Su šia gausa disonuoja antroji, Margaritos Matulytės kuruota, NDG paroda – „Maršas. Iljos Fišerio 1946–1953 m. fotografijos“. Pasitelkus žinomo fotožurnalisto I.Fišerio (1927–1983 m.) stalinizmo metų fotografijas, akcentuojamas vienas tipiškų totalitarinės kultūros reiškinių – masinės demonstracijos. Nuo 1946 m. sovietinėje spaudoje dirbęs fotografas kasmet gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją išeidavo į Vilniaus gatves ir rengdavo fotoreportažus. Jie šiandien istoriškai liudija, kaip naujasis raudonas kalendorius Lietuvos visuomenę politiškai susiejo su bendra Sovietų Sąjungos sakralizuota erdve ir mitiniu laiku.

Parodoje rodomos tik fotografijos, padarytos beveik iš vieno taško, stovint priešais LSSR komunistų partijos Centro komiteto narių užpildytą tribūną dabartinės Muzikos ir teatro akademijos balkone. Vilnietis fotografas fiksavo tuo metu praeinančias gegužės 1-osios ir lapkričio 7-osios demonstracijas. Kuratorės pateikta fotografijų interpretacija jau sukėlė ginčų. I.Fišerio nuotraukos liudija LSSR piliečių paklusimą naujai tvarkai ir taisyklėms. Pro objektyvą praslenka vienodai išsižioję veidai, vienodai marširuojantys, unifikuoti, dažnai – uniformuotų vilniečių būriai su Stalino ir partijos vadų portretais, lipdantys gyvas piramides važiuojančiuose motocikluose ar sėdintys faneriniais tankais paverstuose sunkvežimiuose. Kuratorės oponentai teigia, kad daugelis demonstracijų dalyvių jose dalyvavo laikydami špygą kišenėje. „Bet juk jie tos špygos taip ir neparodė“, – per parodos atidarymą atsakė kuratorė M.Matulytė.

Nepastebėti tylūs protestai

Trečiojoje NDG parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ (kuratorė Eglė Mikalajūnė) rodomos praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais sukurtų performansų dokumentacijos.

Jose regimos scenos iš pirmo žvilgsnio primena įprastus vaizdus: pamatyti kasdienybėje, jie galėtų likti nepastebėti ar nesuprasti kaip meno kūriniai.

Parodoje pristatomi filmai, fotografijos, menininkų knygos ir juos lydintys tekstai atskleidžia, kad neišsiskiriantis praeivis gatvėje gali būti žmogus, nusprendęs metus neįeiti į jokią patalpą, o lovoje pasyviai gulintis – tai dirbantis menininkas. Taip pat visiškai įmanoma, jog „nelaimingas atsitikimas“ – sąmoningas aktas. Pasklidusi galerijos vestibiuliuose ir kitose netikėtose pastato erdvėse, paroda primena apie greta vykstančius gyvenimus, kurie praslenka pro mūsų akis taip ir neatskleisdami viduje verdančių procesų. Parodoje vėl iškyla praėjusio amžiaus pabaigoje kūrę (dalis jų – tebekuriantys) menininkai, menininkų kolektyvai: Basas Janas Aderis, Marina Abramović ir Ulay (Frankas Uwe Laysiepenas), Gino de Dominicisas, Gilbertas ir George’as, Tehching Hsiehas, Jiří Kovanda, Post Ars (Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas), Mladenas Stilinovićius.

Meno mėgėjai geriau žino ir atsimena teatralizuotus performansus, vykusius galerijose ar kitose specialiai parinktose erdvėse, su publika, pradžia, pabaiga ir plojimais. NDG parodoje pristatomi kitokie performansai – jie buvo atlikti vienumoje, be žiūrovų, stebint tik dokumentuotojui. Iliustratyviausias pavyzdys – niujorkiečio Tehching Hsieho akcija. Menininkas deklaravo, kad vienus metus gyvens Niujorke neįeidamas į jokias patalpas. Jo sprendimas radikalesnis nei benamių, sušylančių stotyse ar prekybos centruose, gyvenimo imitavimas. Tie metai buvo užfiksuoti, dokumentacija išleista, ir ją originalią galima pamatyti parodoje.

KUR? Nacionalinėje dailės galerijoje, Konstitucijos pr. 22.

KADA? Iki vasario 17 d.

KIEK? 3–6 litai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių