Sovietmečio menas - aktualus?

Atgavę nepriklausomybę apie sovietinių laikų oficialųjį meną, kuriame vešėjo socialistinis realizmas, ramiai kalbėti negalėjome. Tada net neįsivaizdavome, kad sovietmečio ideologiją aukštinusios drobės galėtų vėl sugrįžti į parodų sales.
Diskusijai apie ideologizuotą meną pakviesti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai - menotyrininkė, docentė Rasa Andriušytė-Žukienė (R.A.-Ž.) ir istorikas Kastytis Antanaitis (K.A.) - vienbalsiai tikino: tokio meno paroda šiais laikais būtų labai aktuali.
- Ar, praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo, jau galime sakyti, kad sovietmečio mene sudėti visi taškai ant "i"?
K.A.: "Vienas dalykas yra visas menas, kultūra, sukurti sovietiniu laikotarpiu, kitas dalykas - tai, kas asocijuojasi su sovietmečiu. Tai socialistinis realizmas (sovietiniame mene taikyta ideologinė norma, reikalavusi iš kūrėjų aukštinti sovietinę sistemą, juodinti praeitį ir Vakarų pasaulio politinę sistemą, kurti tikrovę iškraipančius kūrinius - aut. past.). Ko gero, nuo septintojo dešimtmečio kalbėti apie socrealizmą kaip apie visiems priimtiną, dominuojantį dalyką yra sudėtinga. Gal literatūroje jis ilgiausiai išsilaikė, nes ją buvo lengviausia prižiūrėti ir cenzūruoti. Dailę cenzūruoti buvo sudėtingiau.
Menas sovietmečiu buvo suprantamas kaip ideologinio auklėjimo dalis, tai, kuo galima manipuliuoti, išnaudoti, lygiai taip pat, kaip bet kurią kitą technologiją. Taip žvelgiant, sąskaitos su sovietine praeitimi nėra suvestos. Lietuvoje ryškus dekomunizacijos procesas neįvyko, nebuvo rimto įvertinimo to, kas ką sovietmečiu nuveikė. Tai visiškai suprantama, nes kūrybinė inteligentija, kūrybinės sąjungos nuo pat pradžių vienaip ar kitaip prisijungė prie sąjūdžio. Žmonės, susiję su sovietiniu režimu, buvo senesnės kartos, ir natūraliai iš aktyvios veiklos pasitraukė. Galų gale aukštų nomenklatūrininkų, meno prižiūrėtojų didelis nuoširdumas ir sovietmečiu kėlė abejonių - tai nebuvo dideli fanatikai, ir jie gana lengvai prisitaikė prie nepriklausomos Lietuvos.
Matyt, kad didelio lūžio neįvyko - mes nelabai atskiriame, koks teatras, literatūra buvo sovietmečiu, ir koks - dabar. Klasikai išliko."
R.A.-Ž.: "Humanitarinės srities mokslininkų tyrimų šioje srityje tikrai trūksta. Vakarai šią sritį tyrinėja daug aktyviau, nei mes patys.
Kultūros srityje negalime nieko iškirsti kirviu - liko tie patys žmonės. Ir reikia skaitytis su realybe. Juk žmogus, tapęs ir pačius raudoniausius paveikslus, nėra nusikaltėlis: kultūra yra bendrų gyvenimo dalykų sudedamoji dalis.
Bet tai, kas yra įsišakniję blogąja prasme iš socializmo - požiūris į žmogų, parodų rengimo būdai, vadovavimas kultūrai stambiąja prasme - visa tai liko. Jei būtume atlikę tyrimus apie tai ir išryškinę, ką reiškė kūrybinės organizacijos sovietmečiu, sukurtos kaip ideologinės priežiūros aparatas, galbūt būtume aktyviau ėmęsi jas reformuoti. Dabar neatrodytų, kad mūsų kūrybinės organizacijos - nežinia kam skirtos, besirūpinančios keliais darbuotojų etatais.
Šiais laikais vis dar neaišku, ką Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) duoda dailininkų bendruomenei. Su kultūros valdymo modeliu - lygiai tas pats. Vyksta kultūros diktatas. Kultūros ministerijos puslapyje neseniai vyko apklausa dėl Roberto Antinio, Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus pagal VEKS programą sukurtų skulptūrų. Ministerijos atstovai klausė, ką daryti su šiais meno kūriniais, pateikdami du atsakymų variantus: išsaugoti arba nugriauti ir utilizuoti. Kalbėdami apie meno kūrinius šiuolaikiniai kultūros valdytojai leidžia sau pritaikyti žodį "utilizuoti", tarsi kalbėtų apie alkoholį ar cigaretes! Tai rodo, kad visuomenės sąmonėje požiūris į kultūros dalykus nuo sovietinių laikų labai mažai pasikeitė."
- Tarpukariu Kaune kūrė gausus ryškių menininkų būrys - arsininkai ir kiti. Žvelgiant į meno istoriją susidaro įspūdis, kad prasidėjus sovietmečiui šie menininkai buvo tarsi nušluoti nuo žemės paviršiaus.
K.A.: "Dalis menininkų emigravo, dalis buvo represuota. Be to, kūrybinės sąjungos veikė kaip tam tikra atrankos sistema. Pagal duotas temas, penkmečių planus, menininkai kasmet turėdavo pateikti tam tikrą kiekį kūrinių. Jei tokių kūrinių nepateiki, geriausiu atveju tave pašalina iš kūrybinės sąjungos. O rašytojai, neparašę privalomo apsakymo apie Staliną, galėjo būti apkaltinti vos ne sabotažu. Vėliau, šeštajame-septintajame dešimtmečiais, tapus LDS nariais, reikėjo labai rimtai prisidirbti, kad iš jos būtum išmestas. Pokariu ta sistema veikė kaip mėsmalė. Tie, kurie liko, iš baimės, kiek vėliau - ir dėl pinigų, ėmė tapyti pagal reikalaujamus socialistinio realizmo kanonus, lengvai suvokiamus, aiškaus siužeto kūrinėlius.
R.A.-Ž.: "Tačiau, kalbant apie 1940 m., kai sovietizmas tik prasidėjo, kai kurių garbių menininkų biografijose atsirado eilutės, liudijančios darbą agitacinėse propagandinėse įstaigose, atvežtose iš Maskvos. Kas juos tada varė dirbti sienlaikraščių dailininkais? Persivertimas tam tikrai dailininkų daliai nebuvo tragiškas ir sunkus.
Kalbant apie asmeninę dailininkų atsakomybę - kas liepė vienai dailininkei savo kūrybos ornamentais puošti į Maskvą vežamą neva liaudies valią išreiškiantį dokumentą arba kurti sovietinės Lietuvos herbą? Už visų šių dalykų slypi žmonės su savo istorijomis. Bronė Jacevičiūtė, 1956 m. sukūrusi chrestomatinę drobę "Salomėja Nėris pas lietuviško junginio karius", teisinosi, kad iš jos buvo reikalaujama tokio pobūdžio kūrinių, grasinama, kad tėvai, kuriems grėsė Sibiras, ten ir iškeliaus. Ji nutapė net tris originalus, už kurių kiekvieną gavo po 1300 rublių - tai buvo didžiuliai pinigai, ir taip, pasak jos, išsaugojo šeimą. Taigi, visiškai vienpusiškai į ideologizuotas drobes negalima žiūrėti. Kiti menininkai taip pat būdavo įpinami į baisias istorijas. Vertinti reikia atsargiai, kad nebūtum apkaltintas vėl užsiimant propaganda. Tokio vertinimo, bandydama supažindinti studentus su socrealizmo drobėmis ir sovietmečio kontekstu, sulaukiau iš studentų."
- Ir vis dėlto menininko specialybė sovietmečiu buvo prestižinė.
R.A.-Ž.: "Taip, tai liudijo ir didžiuliai konkursai stojant į dailės institutus. Didžiulės materialinės galimybės atsiverdavo dailininkui, įstojusiam į LDS - jis gaudavo tam tikrų garantijų, studiją, galėjo netgi nedirbti nuolatinio darbo. O jei būdavo lojalus valdžiai, gaudavo valstybinių užsakymų ir pragyvenimo lygis tapdavo labai geras."
K.A.: "Stambesnės įmonės sovietmečiu turėjo nusipirkti tam tikrą kiekį dailės kūrinių. Vieniems menininkams tai buvo būdas užsidirbti, kitiems - lažas, kurį atlikdavo, paskui užsiimdavo tuo, ką iš tiesų norėjo kurti. Menininkai buvo susitaikę su mintimi, kad vienu metu galima tarnauti ir Dievui, ir velniui, ir vidinės šizofrenijos dėl to nejautė."
R.A.-Ž.: "Bet gero meninio rezultato iš to dažniausiai neišeidavo. Juk neišeina pasidalyti tarp ciesoriaus ir tikrų dalykų. Kūryba - dvasinis veiksmas, o dviejų sielų nebūna. Kai kurie tikrai gabūs menininkai neišdavė savo meninių įsitikinimų. Ne vienas jų pasirinko peizažisto kelią. Ir kai nutapydavo tikrai gerą paveikslą, muziejai jį įsigydavo tiesiai iš parodos - į muziejų fondus patekdavo ne tik "raudoni" kūriniai. Tokiu būdu net ir ne "raudoni" menininkai turėjo galimybę pragyventi iš kūrybos.
Pavyzdžiui, kaunietis Vytautas Povilaitis - jo kūryba niekada oficialiai nebuvo mėgstama, jo peizažai retai patekdavo į parodas, bet studijoje jis dažnai darydavo ką kita. Kauno menininkai labai gerai žinojo, ką vertingo jis turi savo dirbtuvėje. Už tai jis buvo gerbiamas. Menininkai, ypač vėlesniuoju sovietiniu laikotarpiu, galėjo rinktis - būti gerbiami sistemos, kuri iš tiesų yra blogis, ar būti gerbiami menininkų bendruomenėje.
Kita dailininkų, nenorėjusių lipdyti raudonųjų skulptūrų, dalis rinkosi dailės pedagogų darbą mokyklose. Arba tapo praktiškai anoniminiais gamyklų, fabrikų, kino teatrų dailininkais. Jais, prieštaraudami sistemai, tapo ir labai aštraus proto, imlios rankos dailininkai."
- Ar dabartiniai studentai supranta gyvenimo ir kūrybos sovietmečio sąlygomis ypatumus?
R.A.-Ž.: "Vartau aštuntojo dešimtmečio tapybos albumą. Jame yra kūrinių, kurie ir dabar meno istorijos kontekste gerai vertinami. Bet pirmuosiuose puslapiuose - LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus ir kitų partinių veikėjų nuotraukos. Toliau - Silvestro Džiaukšto ideologiniai "Šūviai iš miško" arba "Iš užduoties". Jaunoji karta nesupranta, klausia, o kaip jūs matot, kad čia milicininkai važiuoja iš užduoties? Aiškinu, kad sovietmečio meną reikia suvokti kontekste, kad jei tai nebūtų sovietiniai milicininkai, "liaudies gynėjai", tas darbas nebūtų galėjęs atsirasti pirmuosiuose albumo puslapiuose. Studentai tų laikų jau nebesupranta. Neseniai per paskaitą sulaukiau vienos studentės replikos: "O man mama sakė, kad anais laikais gyvenimas buvo visai geras."
Susikalbėjimo trūksta. Jaučiu, kad jaunajai kartai vis sunkiau paaiškinti sovietmečio realijas. Būtent dėl to viešai apie sovietinius laikus turėtume kalbėti dažniau ir aštriau. Kai įvertinimas vangus - veikiama taip, tarsi proletariato kultas ir toliau egzistuotų. Turiu omenyje minėtas VEKS skulptūras. Dauguma jaunosios kartos menotyrininkų nesugebėjo viešai atkirsti skulptūrų griovimo iniciatoriams."
K.A.: "Dabartiniams studentams sunku suvokti, kad egzistavo viską apimanti cenzūra, kad buvo galima prisikabinti net prie drabužių ar plaukų ilgio. Dar sunkiau jaunimui suvokti tai, kas buvo vadinama vidiniu cenzoriumi, kai pats menininkas, bijodamas prarasti tam tikrų privilegijų - pinigų, dirbtuvių, vardų, kūrė taip, kaip reikalavo sistema ir net nebandė kūryboje jai prieštarauti. Mūsų rašytojai beveik nerašė "į stalčių" - prasidėjus atgimimui, vos vienas ar du romanai iš tų stalčių buvo ištraukti. Įjungę vidinius cenzorius, kūrybine prasme menininkai save kastruodavo - likdavo kūrybiniais impotentais, rašydami, kurdami tik tai, ko iš jų tikimasi. Sistemai įsigalėjus, vėlyvajame sovietinės valstybės gyvavimo etape tai vyko be didelio išorinio spaudimo - per publikavimo, patekimo į parodas sistemą.
Tai suvokti šiais laikais labai labai sunku: arba visi a priori kaltinami kaip kolaborantai, išdavikai, arba sakoma, kad viskas buvo ne taip jau baisu, nes prie kiekvieno menininko apie 1970-1980 m. niekas su šautuvu nestovėjo."
R.A.-Ž.: "Taip, nuo bene 1957 m. su šautuvu jau niekas nestovėjo. Bet, paanalizavus spaudą, ryškėja kiti dalykai. Per feljetono žanro rašinėlius neįtinkantys menininkai buvo negailestingai išjuokiami. Neįtikdavo Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Gudaitis.
K.A.: "Tai įdomi istorija, kai net Maskvoje, KP CK, užkliuvo vaikiškų knygelių iliustracijos - buvo priimtas specialus nutarimas, važinėjo komisijos. Šiais laikais tai visiškai nesuvokiama. Visa spauda buvo cenzūruojama. Jei spausdinamas feljetonas - vadinasi, tekstas jame derintas suderintas daugybę kartu su įvairiausiais Lietuvos, kartais - net Maskvos CK darbuotojais. Toks feljetonas pagal atspindimą valstybės poziciją, visus suderinimus prilygo Seimo nutarimui."
R.A.-Ž.: "Vienas sovietmečio bruožų - prisitaikymas. Tik nedidelė dailininkų dalis neprisitaikė. Tai reiškėsi privačioje erdvėje, kurioje kartais vykdavo ir neformalios dailininkų parodos. Viešojoje erdvėje neprisitaikymo apraiškų negalėjo būti.
Tačiau tas sovietinis prisitaikymas turi pasekmių dabarčiai: dabar jis virsta didžiosios visuomenės dalies visišku vertybių praradimu. Su studentais aptarėme Pablo Picasso kūrybą šeštajame-septintajame dešimtmetyje. Bandžiau ištraukti iš studentų, kaip jie vertina kai kuriuos šio menininko biografijos faktus. Tiek Vengrijos sukilimo, tiek Prahos pavasario laiku į jį, kaip į komunistų partijos narį, kreipdavosi pažįstami dailininkai, prašydami viešai prabilti apie ten vykdomas represijas. P.Picasso Stalinui nuvežė nutapęs jo portretą, o nuvažiavęs į Ameriką, siūlydamas Rockfelleriams įsigyti jo paveikslų, tikino su komunizmu neturįs nieko bendra. Seminare dalyvavę studentai tokį menininko elgesį pateisino. Mane tai nuvylė ir net sujaudino. Čia matau tam tikrus liekamuosius reiškinius, kuriuos bent dalyje protų galėtume panaikinti, jei apie sovietmetį kalbėtume atviriau, ryškiau."
- Ar galime, kalbėdami apie sovietmečio menininkus, sudėti tarsi etiketes: šitas - propagandistas, šitas - pogrindžio menininkas?
R.A.-Ž.: "Jei kalbame apie dailininkus - dažnai tie patys žmonės kūrė ir tokį, ir tokį meną."
K.A.: "Gaudyti žmones ir nustatinėti, kokiu laikotarpiu koks jis buvo, yra gana beviltiškas ir kvailas užsiėmimas. Tačiau, kalbant apie meną, reikia pastebėti, kad sovietinė sistema demontuota, bet atskiros jo dalys tebeveikia. Kultūros ministerija - geriausias pavyzdys. Daugelis kultūros įstaigų, muziejų jau nebėra jos pavaldumo sritis, bet ministerija vis dar kažką veikia. Tiesa, ji turi šiokių tokių svertų - paremia arba neparemia tam tikrus kultūros projektus. Tačiau atrankos kriterijai ir korupcijos lygis toks, kad darosi neaišku, kokia mūsų kultūros politika."
- Ar nepriklausomybės laikais bent vienas dailininkų, "prikepusių" Leninų ir kitų komunizmo vadų, už savo kūrybą atsiprašė?
R.A.-Ž.: "Kaip atsiprašymą galėčiau traktuoti skulptoriaus Konstantino Bogdano, kūrusio ir leninus, poelgį. Nepriklausomybės laikais jis sukūrė paminklą Frankui Zappai, visiškai kitokios kultūros atstovui.
Žinau kitą majestotišką sovietinį dailininką, kuris prasidėjus atgimimui skambino į vieną dailės muziejų ir iki tam tikrų metų sukurtus jo kūrinius prašė sudeginti."
- Kokią jūs matote socialistinio realizmo kūrinių ateitį: jie turėtų toliau dulkėti muziejų lentynose ar edukaciniais tikslais sugrįžti į parodų sales?
K.A.: "Parodos jau rengiamos. Tik požiūris į tuos meno kūrinius pasikeitė - į juos neretai žiūrima panašiai kaip į poparto kūrinius, tam tikra auditorijos dalis į tokias parodas iš viso ateina pasilinksminti. Neretai tos parodos rengiamos kaip epochos dokumentas, parodomas, kaip tam tikru laikotarpiu kokioje sistemoje buvo kuriama. Taigi parodose požiūris į tuos kūrinius tampa ironiškas. Ko gero, liūdnesnio likimo meno kūrinys negali sulaukti."
R.A.-Ž.: "Naujojoje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje yra tarybinės dailės salė. Vertinant ekspozicijos prasme, tai yra viena labiausiai pasisekusių parodų. Niekas to laikotarpio nebijo - tegul tie kūriniai, nors ir truputį apdulkėję, lieka muziejų fonduose. Ateis laikas arba atsiras tyrėjų, ir tas menas bus vėl parodytas naujoje šviesoje. Ir tai turi įvykti tam, kad žmonės susidarytų ne propagandinę nuomonę. Nes propagandų gali būti įvairių. Ir jei Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus jau dabar surengtų socrealizmo kūrinių parodą, neabejoju, tai būtų gerai lankoma paroda. Galbūt prie muziejaus kasų net nusidriektų eilės."
Kristina Budrytė-Genevičė
Menotyrininkė
Dalis Lietuvos dailininkų sovietmečiu priešinosi socialistinio realizmo reikalavimams mene. Jie linko į abstrakčiąją tapybą. Vakaruose abstrakcija buvo modernizmo suklestėjimas, reiškęs išsivadavimą iš tradicinės dailės kalbos, susijusios su vaizdo atvaizdavimu. Ši dailės kryptis Lietuvoje iškilo kaip radikali menininkų reakcija - abstrakčiąja plastine menine kalba menininkai siekė paneigti priverstinai primestą socrealizmo ideologiją.
Abstrakčiosios tapybos užuomazgos XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjo S.Kisarauskienės, V.Kisarausko, Jono Švažo, Leono Katino drobėse, kristalizavosi iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos sukurtuose Romualdo Lankausko, Vladislovo Žiliaus, Šarūno Šimulyno, Vytauto Šerio ir kitų darbuose, saviti abstrakčiosios tapybos modeliai pasireiškė Kazės Zimblytės, Jutos Čeičytės, Vytauto Povilaičio ir Eugenijaus Antano Cukermano tapyboje, devintojo dešimtmečio Arūno Vaitkūno, Henriko Čerapo, Rūtos Katiliūtės, Laimos Drazdauskaitės, Rimvydo Jankausko-Kampo ir kitų kūryboje.
Laima Drazdauskaitė
Dailininkė
Sovietmečiu Dailininkų sąjungos nariai negalėjo vykdyti užsakymų bažnyčioms - grėsė, kad bus išmesti iš sąjungos, darbai atmesti iš parodų ir t.t. Girdėjau, kad dailininkas Antanas Kmieliauskas, sukūręs Šv.Mikalojaus bažnyčios kieme Vilniuje švento Kristoforo skulptūrą, turėjo labai rimtų nemalonumų.
1960-ųjų pradžioje kilus meno atsinaujinimo bangai tapytojas J.Švažas vienas pirmųjų pradėjo formos abstrahavimo paieškas, tačiau turėjo jas slėpti po industrinių peizažų forma. Tuo metu dirbo ir vėliau pavadinti tyliaisiais modernistais tapytojai V.Kisarauskas, Valentinas Antanavičius ir kt. Respublikinėse parodose jie dažniausiai eksponuodavo portretus, o kiti jų darbai, kuriuose formavosi naujos plastinės idėjos, likdavo dirbtuvėse. K.Zimblytės darbų to laikotarpio parodose beveik neteko matyti. Vėliau, prasidėjus sąstingiui, abstrakčios formos buvo visiškai netoleruojamos. Keista, siurrealistinius darbus su vadinamuoju negražiu turiniu, kaip Raimundo Sližio ar Šarūno Saukos, dar buvo galima pamatyti parodose, tačiau abstrakčios plastikos darbų - ne.
Kartais galvoju, kad dabartinės aistros dėl V.Urbonavičiaus "Vamzdžio" Vilniuje yra sovietinio abstrakčios plastikos vystymosi sustabdymo pasekmė.
Tikrai ne visi dailininkai savo kūryboje mokėjo duoklę sovietinei sistemai. Pažvelgus į Antano Martinaičio, Algimanto Kuro, Ričardo Povilo Vaitiekūno ir kt. talentingų menininkų kūrybą matyti, kad ten "duoklės" nėra. Tie, kurie dirbo dailės kombinatuose ir darydavo užsakymus visai "plačiajai tėvynei" arba gavusieji valstybinius užsakymus, turėjo taikytis su socrealizmo reikalavimais. Dažniausiai prie tų reikalavimų taikėsi mažiau gabūs žmonės, norėję taip užsidirbti. Prisiminkim istoriją, kai A.Martinaičiui buvo siūloma Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui nutapyti "raudonąjį seimą", neva balsavusį už Lietuvos stojimą į SSSR. Nors iš tokio užsakymo būtų neblogai užsidirbęs, jis tai daryti atsisakė. Žinoma, tai jau nebuvo ankstyvasis sovietmetis - jis jau galėjo pasakyti "ne".
Prie mano kartos dailininkų - aš į tuometį Vilniaus dailės institutą įstojau 1963 m. - jau nebuvo labai smarkiai kabinėjamasi. Man buvo sakoma, kad "tavo darbą į parodą imame paskutinį kartą", arba būdavo atvejų, kai darbai į parodas nepatekdavo.Tai sukeldavo papildomų abejonių dėl kūrybos: kartais nesuprasdavai, ar tas darbas buvo atmestas dėl to, kad jis iš tiesų silpnas, ar kad jame yra kažkas netinkamo sistemai.
Labiausiai nuo tarybų valdžios nukentėjo tarpukariu kūrę menininkai. Jų likimai buvo tiesiog laužomi - tremtys, savižudybės, kitiems teko prisitaikyti. Tapytojas Antanas Gudaitis, tarpukario modernistas, stalinizmo laikotarpiu buvo įbaugintas ir priverstas tapyti drobes kolūkio tema socrealistiniu stiliumi.


Šiame straipsnyje: menassovietmečio menasSantaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių