Koncertų salėje – K.Stockhauseno garsų kelionės

Penktadienį 18 val. Klaipėdos koncertų salėje vyks „Veimaro intuityvios muzikos ansamblio" koncertas „Garso kelionė".

Vokiečių kompozitorius Karlheinzas Stockhausenas laikomas vienu XX amžiaus muzikos simbolių. Šiemet jam būtų sukakę 80 metų, tačiau 2007-ųjų gruodį kompozitorius mirė. Šiai iškiliai asmenybei ir yra skirtas „Veimaro intuityvios muzikos ansamblio" koncertas, vainikuosiantis festivalį „Permainų muzika".

Nuo pat 1950-ųjų, savo kūrybinio kelio pradžios K.Stockhausenas nuolat buvo priekyje. Daugybė esminių šiuolaikinės muzikos sąvokų - serializmas, aleatorika, intuityvioji muzika, live electronic ir t.t. - įsitvirtino būtent jo kūrybos dėka. Ši kontraversiška asmenybė stabiliai jautėsi tiek gyvenime, tiek kūryboje, nepriklausė jokiai muzikos krypčiai ar madai ir pati viena siekė suvokti šiuolaikinės muzikos kelius.

Kompozitoriaus gyvenimas ir kūryba susiliejo vienoje tėkmėje. Jam buvo labai svarbūs sapnai, vizijos, skaičių simbolika, ypač skaičius „7". Sulaukęs 49-erių (7x7) kompozitorius ėmėsi svarbiausio savo veikalo - operų ciklo „Šviesa". Septynių operų, trunkančių 3-4 valandas, ciklas - turbūt gigantiškiausias sumanymas ligšiolinėje muzikos istorijoje.

K.Stockhausenas sakė: „Aš suvokiu, kad turiu prisitaikyti prie gyvenamo laiko, prie techninių, erdvinių, atlikimo galimybių. Taigi žinau, kad galiu realizuoti tik tai, kas tuo laiku buvo įmanoma, ir kai ką užsiminti, kas bus įmanoma ateityje.

Galima jau pasakyti, kad ateities muzika bus erdvinė. Mano atveju tai jau yra, bet tik iš dalies. Manau, kad garso kryptis erdvėje, greitis, kuriuo garsas juda aplink, viršuje ir apačioje klausytojo. Ir ateityje tai bus tiek pat svarbu, kaip harmonija, melodija, ritmas".

1968 metais K.Stockhausenas sukūrė komponavimo būdą, kurį pavadino intuityviąja muzika. Natomis pateikiamas muzikinis tekstas tarnauja muzikantams tik kaip nuoroda. Stockhauseno intuityvioji muzika 1980 metais įkvėpė „Veimaro intuityvios muzikos ansamblio" susikūrimą.

VDR laikais ansamblis jautėsi verčiamas atrasti oficialiai uždraustas muzikinės išraiškos erdves. Prokomunistinės Vokietijos klausytojai, kurių troškimas ir smalsumas buvo beveik nenumalšinami, jų pasirodymus entuziastingai sekė. Iki 1989 metais įvykusių politinių pokyčių, jis surengė kelis šimtus koncertų. Iškart po sienos atidarymo 1990 metais, ansamblis pirmąkart koncertavo dalyvaujant Stockhausenui. Vėliau kompozitorius laiške rašė: „...džiaugiuosi pagaliau išgirdęs jus koncertuojant. Norėčiau jums padėkoti: jūs išlaikėte intuityvią muziką gyvą. Mes būtinai judėsime į priekį drauge, kad ištobulintume šią nežinomą muzikos formą".

Ansamblio atlikime tarp instrumentų (trimito/fliugelhorno, violončelės, fortepijono/sintezatoriaus) ir gyvos elektronikos ne tik sukuriama naujų garsinių struktūrų gausa, bet ir inicijuojami sunkiai įsivaizduojami bendravimo procesai. Elektroninės technologijos traktuojamos kaip centrinis instrumentinio diskurso elementas, o ne papildomas aksesuaras. Kompiuteris-mobili-studija taip pat panaudojamas kaip muzikinis instrumentas, kuris per daugiakanales garso sklidimo sistemas kontroliuoja garso judėjimą erdvėje.