A.Vaitkūnas - išskridęs ant aitvaro uodegos

Kauno paveikslų galerijoje veikia dailininko Arūno Vaitkūno išsami, kelis menininko kūrybos periodus apimanti kūrybos paroda „Gyvenimo kvapas“. Pakeliui į knygynus - dailininkui atminti skirta jo žmonos, tapytojos Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės artimo žvilgsnio palydėta knyga.

Juntamas gyvas ryšys

Iš eksponuojamų paveikslų žvelgia autoriaus mėgtas tapybos objektas - tuščios laiptinės, paneigiančios sovietmečiu mene reikalautus socialistinio realizmo principus, „Šluotinių“ ciklas - tapybos darbai, sukurti dailininko atrastu metodu - nutapyti šluotomis. Vienoje salių ryškiomis spalvomis liejasi prieš gerą dešimtmetį sukurti Paryžiaus ciklo darbai.

Į parodos atidarymą susirinkę menininko bičiuliai, kolegos, studentai bene ilgiausiai užtrukdavo Gruzijai skirtoje salėje, kurioje, atrodo, juntamas gyvas ryšys su tapytoju. Čia eksponuojami nebaigti autoriaus darbai – eskizai, sukurti 2005 m. tarptautiniame menininkų simpoziume Gruzijoje, mobiliuoju telefonu darytų nuotraukų atspaudai. Kelionė į Gruziją 48 metų dailininkui buvo lemtinga – ištiktas infarkto, Tbilisyje A.Vaitkūnas mirė. Bene per visą ekspozicijų salės sieną – danguje skrendantis aitvaras. Tai paskutinio A.Vaitkūno darbo, aštuonių metrų ilgio šluotiniu metodu tapyto aitvaro, sklendžiančio virš Gruzijos kalnų, nuotrauka.

„Vienas svarbiausių nuolatos paveiksluose pasikartojančių motyvų - įėjimas ir išėjimas, veržimasis kažkur už ar į tai kas numanoma, bet nematoma. Todėl paroda pradedama laiptinės, kaip įžangos į gyvenimą, motyvu ir baigiama Tapytojo aitvaru Gruzijos danguje“, - sakė parodos rengėja A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė, pastebėjusi, kad aitvaras nuteikia optimistiškai.

Parodoje eksponuojamas sunkius medinius nešulius primenantis objektas „Sunki plokštuma“. „Arūnas buvo įsitikinęs: jei esi kūrėjas, sunkios plokštumos neturi slėgti. Menininkas turėtų pakilti virš jų, kasdienybėje įžvelgti kažką daugiau, kai žalias virsta violetiniu“, – dailininko teiginius prisiminė jo žmona.

„Toks gyvenimo kvapas“

Atidarant parodą, pristatyta A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės knyga „Toks gyvenimo kvapas.“ A.Vaitkūnui atminti skirta knyga, iliustruota menininko darbais, parengta pagal portale kamane.lt publikuotus tekstus. Pradėjusi rašyti prisiminimus, dailininko žmona iš pradžių manė juos skirsianti tik sūnui Tomui, keturiolikmečiui Kauno dailės gimnazijos moksleiviui. Prisiminimus iškelti į viešumą prieš dvejus metus dailininko našlę paragino portalo kamane.lt ir knygos redaktorė, žurnalistė Vida Savičiūnaitė.

Moterys prisimena - mintims apie prisiminimų surašymą tarsi pritarė pats A.Vaitkūnas. „Buvo lietingas Joninių vakaras. Su draugais ir sūnumi Tomu mūsų sodyboje Dzūkijoje, Margionyse kurstėme Joninių laužą. Pasakojau Vidai apie pradėtus rašyti prisiminimus. Staiga dangus pragiedrėjo, saulėlydžio fone išryškėjo keistos formos debesis, primenantis gruziniškąjį Arūno aitvarą. Tai supratome kaip jo siųstą ženklą“, - sakė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Ženklų nuo Anapilin iškeliavusio vyro ji sakėsi sulaukianti ir daugiau. „Kaip kūryboje, taip ir gyvenime, ženklus reikia mokėti skaityti“, - šyptelėjo dailininkė.

Artimu ir giliu žvilgsniu

V.Savičiūnaitė prisipažino iš A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės laukusi artimo ir gilaus žvilgsnio. „Nesinorėjo, kad Arūnui skirtoje knygoje jis būtų užkeltas ant paaukštinto postamento. Taip iš arti, giliai ir tikrai parašyti gali - tai buvo laimingas atvejis - tik menininkė žmona. Tiesa, paprašiusi Aušros rašyti, nuogąstavau prisiminimuose būsiant per daug artimos emocinės drėgmės. Gavusi pirmuosius tekstus, apsidžiaugiau -  jie buvo tiesiog nuostabūs“, - prisiminė V.Savičiūnaitė.

„Pirmuosius tekstus rašiau su ašarom akyse, prisiminimai buvo labai gyvi. Bet pasakiau sau, kad neturiu galvoti apie savo ego. Atėjo Arūno mintis, kad reikia mąstyti, žvelgti plačiau“, - sakė knygos autorė.

V.Savičiūnaitė įsitikinusi, kad knyga apie A.Vaitkūną galėtų tapti unikaliu lietuviškuoju pasaulinės serijos „Iš įžymių žmonių gyvenimo“ pavyzdžiu, tinkamu plačiajai skaitytojų auditorijai. „Tai yra ir žmogaus gyvenimo romanas, ir dailės meno savigarbos vadovėlis“, - sakė ji.

Knygos ir parodos pavadinimas - neatsitiktinis. Kaip prisimena simpoziume Gruzijoje dalyvavę kiti lietuvių dailininkai, vieni paskutinių A.Vaitkūno ištartų žodžių buvo: „Toks gyvenimo kvapas...“

*************

A.Vaitkūno mintys iš knygos „Toks gyvenimo kvapas“:

„Geras menas (tapybos darbas) beveik visuomet yra religinis, t.y. kreipia dėmesį ne tik į horizontalias (šios žemės) problemas, bet ir į vertikalias - į anapus, į ryšį su kažkuo kitu.“

*************

„Mano tapyboje gan skirtingi periodai. Kai tapiau laiptines - sakė, kam čia tokius tapai? O vėliau kolekcionieriai pradėjo pirkti. Kai tapiau didelius darbus, 1992 m. ŠMC surengė mano parodą, kelis darbus pasiliko. Kaune šnekėjo, kam tu keitiesi, tapyk laiptines.

Aš bijojau, kad savęs nekopijuočiau. Kampui patiko mano dideli darbai. O kai „šluotinius“ nutapiau, tai vieni sakė, kad visiška nesąmonė, o kiti sveikino - štai pagaliau pradėjai tapyti, seniai taip reikėjo dirbti. Aš laisvas žmogus, ką noriu tą ir tapau.“

*********** 

Iš A.Vaitkūno biografijos

1956 m. gegužės 29 d. gimė Kaune.

1974-1980 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA).

Nuo 1993 m. grupės „Angis“ narys.

1994-2005 m. VDA Kauno dailės instituto Dailės pagrindų katedros vedėjas, ėjo docento, profesoriaus pareigas.

1994 m. buvo atsisakęs aliejinės tapybos, pasitelkdamas „šluotinius“ potėpius ieškojo pirmapradės esmės tapyboje.

Surengė per dvidešimt personalinių parodų, laimėjo Lippe krašto (Vokietija), Austrijos kultūros ministerijos, Pollock-Krasner fondo (JAV) stipendijas.

2005 m. dalyvavo tarptautiniame tapybos simpoziume Gruzijoje.

2005 m. gegužės 14 d. Tbilisyje mirė.

 ***************

Eglė Komkaitė-Baltušnikienė

dailėtyrininkė

Pasakyti, kad A.Vaitkūnas buvo vienas ryškiausių lūžio kartos lietuvių dailininkų būtų per mažai. Tai buvo vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės Kauno tapytojų. Jo kūryba, ieškojimai, pedagoginė veikla yra retai pasitaikantis fenomenas.

Arūnas valdė nepaprastą dailininko talentą, jautė spalvą. Į dailės istoriją jis įsirašė kaip išskirtinis, nepakartojamas tapytojas.

Su ankstyvu Arūno išėjimu Kaunas prarado labai daug. Būtų labai įdomu pamatyti, kurlink pasuktų, ko dabar ieškotų kartotis nemėgęs menininkas.

Su Arūnu mus siejo bičiuliški santykiai. Prisimenu jį kaip labai draugišką, smalsų žmogų. Kai Kauno paveikslų galerijoje ruošėmės jo Paryžiaus periodo darbų parodai, gal parą laiko ginčijomės, kaip ji turėtų būti eksponuojama. Arūnui visą laiką buvo svarbu žinoti, kodėl taip, o ne kitaip. Jo išskirtinis bruožas - nuolatinis ieškojimas ir aukso vidurio radimas. Tai buvo žmogus, ir kūryboje, ir gyvenime ieškojęs filosofinių poteksčių.

Kas? A.Vaitkūno kūrybos paroda „Gyvenimo kvapas“

Kur? Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16)

Kada? Paroda veikia iki sausio 17 d.