„Katedra“ - žingsnis tolyn ir gilyn (įspūdžiai)

Ketvirtadienio vakarą Nacionaliniame dramos teatre buvo suvaidintas pirmasis premjerinis Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Katedra“ spektaklis, pretenduojantis tapti sezono įvykiu.

Spektaklio režisierius - Oskaras Koršunovas, scenografas – Vytautas Narbutas, kompozitorius – Antanas Jasenka, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė.

Žiūrovų buvo pilna salė, tarp jų – menininkų, politikų, verslininkų. Pirmuosius spektaklio įspūdžius portalui 1diena.lt sutiko išsakyti teatro kritikė Irena Veisaitė. Pirmasis jos sakinys buvo toks: „Mane sukrėtė tas spektaklis“.

„Manau, tai – visiškai nauja „Katedros“ interpretacija, atskleidusi ir didelius klodus, kurie slypi šitoje pjesėje, ir labai asmeniškus paties J.Marcinkevičiaus išgyvenimus. Ir menininko problema iškelta ypač stipriai, ir protestas prieš aklą minios garbinimą. Mūsų laikais tai – nepaprastai aktuali pjesė. Nuostabūs aktoriai, puiki muzika,“ - kalbėjo I.Veisaitė.

Tai – dar vienas naujas žingsnis garsaus režisieriaus O.Koršunovo kūryboje? Anot pašnekovės, kur dar pirmyn galima žengti po Maksimo Gorkio „Dugno“, labai įdomios „Mirandos“? Bet „Katedra“ – tikrai žingsnis tolyn ir gilyn po „Išvarymo“. Šiame spektaklyje labai aiški, labai skausminga režisieriaus pilietinė pozicija, tiesiog liečianti kiekvieną mūsų.

„Dainius Gavenonis (vyskupas I.Masalskis) čia surado naujų spalvų, sukūrė labai vientisą ir, pasakyčiau, nevienareikšmį vaidmenį, daugiau pabrėždamas I.Masalskio kaip žmogaus ir valdžios atstovo, o ne vyskupo liniją. Aš visada sužavėta ir be galo laiminga, matydama Arūną Sakalauską scenoje. Jis - tiesiog tobulas Motiejus žibintininkas.

Laurynas (aktorius Marius Repšys) man pasirodė be galo įdomus. Man atrodo, tai – mūsų teatro atradimas. Po Vandalo, kurį suvaidino „Išvaryme“, čia matyti visiškai naujas jo veidas – atskleistos naujos galimybės. Ir labai įtikinančiai. Jis sukūrė vientisą vaidmenį – nuo idealisto, kuris tikėjo grožiu, gėriu, kurie išgelbės Vilnių ir Lietuvą, paskui darė kompromisus ir juos skausmingai pajuto, iki visiško tragizmo spektaklio pabaigoje, - dėstė I.Veisaitė. – Mano nuomone, labai darniai dirbo visi spektaklio kūrėjai“.

Aktorius Remigijus Vilkaitis, žiūrėjęs pirmąjį premjerinį spektaklį, be užuolankų pareiškė, kad jam – tikrai vieta Nacionalinio dramos teatro scenoje.

„Aš jam pranašauju ilgą ir sėkmingą ateitį. Premjera parodė, kad žmonės išsiilgę nacionalinių pjesių, geros dramaturgijos. Labai džiaugiuosi už artistus, kurie gavo didelius vaidmenis ir didelę perspektyvą augti. Tik vaidindamas tokią dramaturgiją, kur didelis tekstas, kur yra ką vaidinti, kur gali kapstytis ilgai ir vis kitaip, artistas gali užaugti, - sakė R.Vilkaitis. – Žinoma, regėjau dar tam tikrų „duobių“, kada nusilpsta publikos dėmesys. Režisieriui turbūt dar yra ką padirbėti. Scenografija, mano nuomone, labai tiksli“.