Ką slepia sovietmečio fotografijos?

Tada žmones buvo norima parodyti gražesnius, idealesnius, negu jie buvo iš tikrųjų. Rašytojo portretas ne visada atitiko tikrovę – dažnai visiškai skyrėsi nuo žmogaus. Ar ir iš sovietmečio fotografijos žvelgiantis rašytojas buvo toks, kaip gyvenime?

Cigaretė nelimpa

Na, kaip čia publikuosi poeto Justino Marcinkevičiaus nuotrauką, kurioje jis rūko cigaretę?

Antano Sutkaus fotografijoje įamžinti visu ūgiu Just.Marcinkevičius ir aktorius Laimonas Noreika Vilniuje, prie Aušros vartų. Nuo Justinio veido tolsta dūmų kamuolys, tačiau cigaretę jis slepia saujoje. Kodėl? Gal pats poetas nepanoro pasirodyti tautai su cigarete, o gal fotografas paliepė ją užmaskuoti? 1962 m. daryta nuotrauka ilgą laiką nebuvo publikuota.

Šią A.Sutkaus fotografiją turi ir Modernaus meno muziejus. Tačiau ji pakoreguota – dešinė Just.Marcinkevičiaus ranka „nupjauta“ su visa cigarete.

„Matyt, fotografas norėjo Just.Marcinkevičių pagražinti“, – svarstė humanitarinių mokslų daktaras, literatūros kritikas ir tyrinėtojas Rimantas Kmita.

Sovietmečiu buvo norima žmones parodyti gražesnius, idealesnius, negu jie buvo iš tikrųjų. Idealizuotas, viešai eksponuojamas rašytojo portretas dažnai turėjo mažai ką bendra su tikrove, skyrėsi nuo žmogaus.

„Prisimenu dar vieną fotografiją, kurioje Just.Marcinkevičius rūko savo darbo kambaryje. Joje jis laisvai jaučiasi, o jį fotografuoja, regis, reprezentaciniais tikslais. Tuo metu rūkantis rašytojas buvo tarsi norma. Tačiau minėtoje nuotraukoje poetas kažkodėl drovisi tos cigaretės“, – kalbėjo R.Kmita.

Pašnekovą domina žmonių reakcija į tą nuotrauką – esą nieko tokio, kad rūko, bet prie Just.Marcinkevičiaus cigaretė nelimpa.

Poetas Algimantas Baltakis dienoraščių knygoje „Gimiau pačiu laiku“ publikuoja nuotrauką, kurioje įamžintas kažkoks posėdis. Ten Just.Marcinkevičius sėdi laisvai, atsipalaidavęs, klausosi kalbų ir rūko. A.Baltakis, geriausias poeto bičiulis, taip pat nustemba, kad Justinas rūko.

Visada bylojo į tautą

Tad kas iš Just.Marcinkevičiaus darė šventąjį – tauta ar jo paties poezija jam kūrė idealo aureolę?

„Manau, tauta jį priėmė kaip šventą žmogų. Kiek apie jį skaitau įvairių prisiminimų, įvairūs sakralūs epitetai juose labai dažni, – pasakojo R.Kmita. – Žmonės jį tokį norėjo matyti ir matė. Ir iki šiol tebemato. Neseniai išėjo Vytauto Bubnio prisiminimų knyga. Jis užsimena, kad, įėjęs į Just.Marcinkevičiaus darbo kambarį, pasijusdavo kaip prie altoriaus.“

Anot pašnekovo, viešumoje Just.Marcinkevičius atliko Poeto vaidmenį. Gal toks jo įvaizdis – visai natūralus, buvo iš vidaus? O gal buvo dirbtinis? Tačiau žmonės jį norėjo matyti kaip tautos patriarchą. Jis žmones traukė savo ramumu, išmintingumu. Jis negalėjo būti kaip Paulius Širvys ar Sigitas Geda – leisti sau nutrūkti nuo grandinės.

Profesorė Viktorija Daujotytė monografijoje „Justino Marcinkevičiaus žemė, arba Žmogaus šiapus“ rašo, kad, kai poetas išeidavo skaityti eilėraščių, jis tarsi pasikeisdavo – stovėsena, laikysena įgaudavo į tautą bylojančio žmogaus bruožų.

Neteko redaktoriaus posto

Būta fotografijoje ir atvirkštinių reiškinių: kiek R.Kmita yra domėjęsis P.Širvio asmenybe, jam keista nuotraukoje jį matyti apsirengusį kostiumu. Juk paplitęs visai kitoks – vilkinčio jūreivišką palaidinę – P.Širvio įvaizdis.

Antrojo pasaulinio karo metais P.Širvys perėjo ugnį ir vandenį: kovojo Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, atsidūręs karo belaisvių mirties stovykloje prie Minsko, iš kurios pabėgo. Buvo sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbų, iš ten bėgo tris kartus. Paskui P.Širvys kovojo lietuviškojoje divizijoje, buvo sužeistas.

„Jei kas nors pasakydavo ką nors bloga apie sovietų armiją, jis tiesiai duodavo į snukį. Sovietinė armija jam buvo šventas reikalas. Jis vertino konkretų žmogų – ar jis sąžiningas, doras, laikosi žodžio ar ne. Komunistas jis ar ne, jam nebuvo taip svarbu“, – kalbėjo R.Kmita.

Gyvenimiškąjį, o ne fotografinį P.Širvio portretą papildė poetas Vacys Reimeris.

Apie 1952 m. P.Širvys buvo Merkinės mašinų-traktorių stoties (MTS) laikraščio redaktorius. O sovietmečiu per šventes pirmajame laikraščio puslapyje reikėdavo išspausdinti Stalino portretą. P.Širviui pasirodė, kad antrajame puslapyje išspausdinto teksto raidės „persimuša“ ir sugadina tą pirmojo puslapio fotografiją. Jis sumąstė Stalino portretą įdėti į antrą puslapį, – atseit gražiau išeis. Tada tai buvo nusižengimas. Už tą poelgį P.Širvį „nuėmė“ nuo redaktoriaus posto.

Trūko platesnio požiūrio

Buvo dar vienas pamėgtas fotografijos žanras – fizinio darbo vaizdavimas. Pavyzdžiui, vienoje fotografijoje prozininkas Jonas Avyžius skaldo malkas.

„Kaimo vaikas buvo. Pagal šeimos statusą jis turėjo likti kaime ir būti ūkininkas. J.Avyžius prisiminimuose rašė, kaip motinai ir tėvui rankas, kojas bučiavo, kad leistų į mokyklą, – pasakojo R.Kmita. – Mūsų rašytojai kaimą labai romantizavo. Bet įdomu tai, kad kai gyveno tame kaime, iš jo norėjo ištrūkti ir gauti mokslo. Paskui ėmė kurti kaimo mitą – kad ten visos vertybės ir t. t.“

Savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktoriumi nuo 1949 iki 1969 m. dirbęs V.Reimeris prisimena: „Tiesa, kad žmones buvo norima parodyti gražesnius. Tada nebuvo platesnio požiūrio – buvo laikomasi tokio davatkiškumo.“

Tuomet spauda buvo prastos kokybės. Platesnė dirva pasireikšti fotografams buvo žurnaluose – jie buvo leidžiami ant geresnio popieriaus.

„Mūsų laikraštyje būdavo labiau tarnybinės nuotraukos – įvykiai, susitikimai. Kartais būdavo viena kita meninė, – prisiminė V.Reimeris. – Fotografai vis tiek stengėsi parodyti daugiau, negu tada oficialiai buvo manoma, ką fotografija turi vaizduoti. Džiaugiuosi, net galiu pasididžiuoti, kad mano darbo metais redakcijos bendradarbiai buvo tokie fotografijos meistrai kaip A.Sutkus, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas.“

Sovietmečio normos ir fotografijos laisvėjimas

Fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė:

Stalino laikais fotografijos privalėjo būti rimtos – žmogus tiesus, pasitempęs, jokios cigaretės ar stiklelio rankoje. Buvo aiškiai deklaruoti portreto kūrimo metodai. Buvo kuriamas pavyzdingas žmogaus įvaizdis, ypač kultūros, politikos lyderių. Žinoma, kad neigiamų asociacijų keliantys ženklai neturėjo patekti į spaudą. Priešingai – tam tikri sovietinės ideologijos atributai arba profesijos ženklai fotografijose turėjo savo vietą – sudarė tam tikrą asmenybės vaizdavimo kontekstą.

Pirmoji pakopa buvo redakcijos administracija, kuri aiškiai žinojo, kas galima, o kas – ne. Pavyzdžiui, Literatūros ir meno archyve saugomas ne vienos redakcijos fondas. Antroje daugelio fotografijų pusėje yra išlikęs vizavimas: „Spausdinti leidžiama“ ir parašas arba „Spausdinti negalima“. Dažniausiai tą procedūrą atlikdavo redaktoriai.

Fotografijų su užrašu „Spausdinti negalima“ net nesaugojo. Bet mačiau atskirą nuotraukų segtuvą, kurios buvo pateiktos, bet spaudoje nepublikuotos.

Pirma, patys fotožurnalistai ar su redakcijomis bendradarbiaujantys žmonės pateikdavo tokias fotografijas, kurios atitikdavo redakcijos kryptį, reikalavimus. Be abejo, jie žinojo visus „žaidimus“ – ką cenzūra praleis ir ko ne.

Antra, kai kartais būdavo pateikiamos dviprasmės fotografijos, redakcija jų stengdavosi atsisakyti. Jeigu būdavo paveikus kadras, įspūdinga kompozicija, o netikdavo kuri nors detalė, ją koreguodavo – retušuodavo. Arba priešingai – nupiešdavo.

Pavyzdžiui, kolektyvinė vieno kolūkio sutartis buvo pasirašoma kolūkiečio name. Ant sienos kabojo to kolūkiečio tėvų portretas. Redakcija, prieš publikuodama tą fotografiją, paprašė, kad fotografas retušuotų tą portretą. Tokia sutartis negali būti pasirašoma buržuazinės praeities fone!

Pamažu buvo suprasta, kad toks žmogaus įvaizdis neįtikina visuomenės. Atlydžio metais herojų buvo bandoma romantizuoti – priartinti prie paprastų žmonių. Atlydžio romantizmo epocha pakeitė įvaizdžio kūrimo principus. Bet išliko tam tikros viešų publikacijų erdvės, kur buvo privaloma pateikti formalų veikėjo atvaizdą ir priešingai – kur buvo galima jį laisviau traktuoti.

Žinoma, kad „Tiesoje“ niekada nebūtų buvusi publikuota malkas skaldančio J.Avyžiaus nuotrauka. Nes tai buvo oficiozas, pagrindinė tribūna, kuri turėjo visai kitą uždavinį. O kultūrinėje spaudoje, kaip „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Kultūros barai“, buvo galima demonstruoti laisvesnį požiūrį į žmogų.

Tam turėjo įtakos, kad atlydžio metais pradėjo dirbti talentingų fotožurnalistų karta: A.Sutkus, A.Kunčius, R.Rakauskas, kurie vėliau į menininkus išaugo. Jie taip pat keitė asmenybės vaizdavimą. O jiems įtaką padarė išlaisvėjusi kultūrinė terpė, kintanti literatūra, kintantis žodis. Taip pat kito ir vaizdas.