Ieškoti Vytauto karūnos G. Viliūnė kviečia Vilniaus senamiestyje

„Neseniai viename Londono knygyne mane pribloškė vaizdas – parduotuvėje riogsojo milžiniška lentyna, skirta vien tik istorinei – grožinei literatūrai apie Londono miestą. Tada pamaniau: „Londonas apsirėdęs istorinių romanų stirtomis, o Vilnius, šiuo požiūriu, tiesiog nuogas“, - sako Gina Viliūnė, vos prieš kelias savaites išleidusi istorinį romaną „Karūna be karaliaus“ („Tyto alba, 2012 m.).

Vilniaus senamiesčio gidė ir istorijos tyrinėtoja Gina Viliūnė septynerius metus rašė įtempto siužeto romaną, kuriame aiškinamasi dingusios Vytauto karūnos paslaptis. Čia persipina dabartinio ir senojo Vilniaus gyvenimas, LDK kanclerių ir šiuolaikinių sostinės gyventojų likimai. Ilgai tyrinėjusi istoriją ir jos fragmentus perpasakodavusi senamiesčio turistams, G. Viliūnė pripažįsta, jog romaną parašė ne tik dėl to, jog Vilniui trūksta istorinių romanų.

Vytauto karūnos dingimas – didelė mįslė Lietuvos istorijoje. Vis dėlto, kodėl būtent aplink ją sukasi personažų gyvenimai ir mintys?

Pastebėjau, jog lietuviai labai dažnai savo istoriją identifikuoja ir ja didžiuojasi tik iki Liublino unijos. Vadinasi, kunigaikščiai iki Vytauto, na, dar iki Žygimanto Augusto, yra tai, kuo didžiuojamės, o toliau įsišaknija kažkoks kompleksas. Mat lenkai turi karūną, lietuviai – ne. Tas nepilnavertiškumo jausmas, atrodo, lydi lietuvius per visą istoriją, iki mūsų laikų – vis reikia kažkam kažką įrodyti, kad esame tokie patys geri, kaip kiti, kad esame lygiaverčiai, ir tai tampa beveik nacionaliniu lietuvių būdo bruožu. Vadinu tai karūnos kompleksu, kurį bent jau romane norisi pagaliau išsklaidyti, nuimti karūnos prakeiksmą, parodyti, jog esame puiki tauta ir be karūnos – galime gyventi gerai niekam nieko neįrodinėdami.

Apie ką dar kalbama romane „Karūną be karaliaus“?

Šiame romane persipina mūsų laikai ir Vytauto Lietuvos era. Knygos veikėja, užkietėjusi darboholikė Algė, tikra sostinės biuro auka, nuo ryto iki išnaktų gyvenanti greitu miesto tempu, netikėtai paveldi paslaptingas relikvijas, nutiesiančias tiltą nuo mūsų laikų iki Vytauto Lietuvos. Tuomet po Vilniaus senamiestį ir istorijos klodus prasideda karūnos medžioklė, mezgasi romantiniai santykiai, sklaidosi sostinės legendos.

Istorinių romanų Lietuvoje ne per daugiausiai. Ar sąmoningai stengėtės užpildyti šią nišą?

Neseniai viešėjau Londone. Užsukusi į vieną knygyną, pamačiau pribloškiantį vaizdą – parduotuvėje riogsojo milžiniška lentyna, skirta vien tik istorinei – grožinei literatūrai apie Londono miestą. Tada pamaniau: „Londonas apsirėdęs istorinių romanų stirtomis, o Vilnius, šiuo požiūriu, tiesiog nuogas“. Žinoma, turime nuostabųjį Ričardo Gavelio Vilnių, Jurgio Kunčino knygas, taip pat lietuviškus istorinius kūrinius, kuriuos rašė J. Marcinkevičius, B. Sruoga, I. Simonaitytė, K. Sabaliauskaitė, S. T. Kondrotas ir keletas kitų rašytojų, tačiau tai tikrai labai nedaug. Juk Vilnius, kaip ir visa Lietuva, yra ištisi mįslingų istorinių šaltinių slėniai. Jie puikiai tinka literatūrinėms intencijoms įgyvendinti bei lietuvių literatūriniam ir istoriniam skoniui patenkinti.

Jau beveik 10 metų vedate ekskursijas po Vilniaus senamiestį. Ar vilniečiai pažįsta savo miestą, jo legendas, kas jiems įdomiausia?

Visuomet sunkiau, tačiau kartu ir įdomiau ekskursijas vesti patiems vilniečiams. Jie dažnai nustebina savo žinojimu, smalsumu. Netiesa, kad esame visiškai atitrūkę nuo istorijos. Vienokiu ar kitokiu būdu  vilniečiai apie savo miestą būna girdėję nemažai. Man labai patinka ruošti medžiagą ekskursijoms -  tada tenka pasukti galvą, kuo dar nustebinti žmones, kokių dar naujų subtilių žinias pateikti, nes su Geležinio Vilko legenda taip lengvai neprasmuksi. Nebent užsieniečiams ji būna įdomi, nauja, negirdėta. Apskritai, metams bėgant pastebiu populiarėjančią tendenciją vis labiau domėtis istorija, tai justi ir ekskursijų metu, ir žvelgiant į pasaulyje gausėjančią istorinės grožinės literatūros leidybą.

Pirmoji Jūsų knyga („Vilniaus šventovės“ (kartu su Raimondu Urbakavičiumi)– mokslinio, dokumentinio pobūdžio. Kas paskatino griebtis grožinės literatūros žanro, romano?

Mano dukros dažnai manęs klausia – kodėl mes mokykloje turime stengtis įsiminti įvairias datas, faktus? Aš atsakau – tos datos, įvykiai nėra tiesiog šiaip duomenų kratinys. Tai juk mūsų pačių protėvių praeitis – kai tai supranti, imi jaustis didelio organizmo ląstelė, grandinės dalis. Tada labai norisi įsivaizduoti – o kaip jie gyveno, kaip jie rengėsi, kovojo, mylėjo, kalbėjo? Nuolat domiuosi istorija, ji žadina vaizduotę, ir taip gimsta literatūriniai – istoriniai siužetai.

Septynerius metus užrašinėjau įvairius literatūrinius segmentus, pratęsiančius ir subjektyviai rekonstruojančius istorines žinias. Taip pamažu augo istorinių asmenybių portretai, mezgėsi jų tarpusavio ryšiai, kol galų gale viskas susiliejo į vieną pasakojimą.

O iš kur atsirado jūsiškis susidomėjimas istorija?

Žinote tą psichologinį testą – kai liepiama užsimerkti ir įsivaizduoti bet kokį pastatą, o pagal tai, ką pamatei, vėliau apie tave daromos išvados. Tai štai aš užsimerkusi iškart matau seną seną namą – vadinasi, esu praeities žmogus. Istorija mane visada labiau masino nei ateitis.

Dar manau, kad gimiau ir augau Lietuvai svarbiu istoriniu momentu. Įsivaizduokite, paskutiniai mano mokslo metai Vilniaus 23-ojoje mokykloje (dabar – Simono Daukanto gimnazija) buvo dramatiški – mums pagaliau nustota drausti mokytis tikrąją Lietuvos istoriją. Išleidžiamas pirmasis A. Šapokos istorijos vadovėlis­ – koks jis tuo metu mano kartai atrodo gražus, įdomus, viliojantis! Ne visi jį turėjome, daug ką mokytoja, ruošdama mus egzaminams, diktavo tiesiog sukonspektavusi, o konspektuodavo, įtariu, naktimis, nes kaip kitaip būtų buvę įmanoma viską suspėti. Tad tas staigus tikrosios istorijos proveržis į mūsų gyvenimus, po ilgalaikių represijų, ko gero, irgi skatino žingeidumą.

Esate savamokslė istorikė. Kur galima gauti tiek istorinių žinių, kad vėliau net knygas pavyktų jomis remiantis leisti?

Viskas visada priklauso nuo užsispyrimo ir noro. Aš studijavau kitą humanitarinę specialybę – etiką ir psichologiją, o istorines žinias keliolika metų gilinau savarankiškai. Kaip tai dariau? Visų pirma, turiu sunkiai pagydomą istorinių knygų pirkimo ligą, tad iš knygų sužinojau daug. Be to, mieste nuolat vyksta įvairiausios edukacinės programos, kurių metu paskaitas skaito ar skaitydavo autoritetingi lietuvių ir netgi užsienio istorikai (pvz., A. R. Čaplinskas, M. Paknys, kt.). Jei domiesi, žinių šaltinį visada rasi, reikia tik labai norėti. 

Kokie tolimesni Jūsų planai? Ar skaitytojai sulauks romano tęsinio?

Kadangi man rašyti tikrai buvo labai įdomu, o kitiems, tikiuosi, patiks skaityti, galvoje jau sukasi nauji siužetai kitam kūriniui. Planuoju atkreipti dėmesį į švč. Mergelės Marijos garbinimo kultą bei daugiakonfesinę Vilniaus istoriją.

Ačiū už pokalbį!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių