I.Bergmano mūza: šeima su manimi nebendravo, kol netapau garsia aktore

Vilniuje viešėjusi XX amžiaus kino genijaus Ingmaro Bergmano mūza, viena tituluočiausių norvegų aktorių Liv Ullman tvirtina besigailinti tik artimiesiems per mažai skirto dėmesio, o su I.Bergmanu ji tikina taip niekada ir neišsiskyrusi – iki pat režisieriaus gyvenimo pabaigos.

Po filmo „Persona“, kurį I. Bergmanas laikė geriausiu iš to, ką sukūrė, L. Ullman talentą pažino visas pasaulis. 10-yje savo filmų režisierius, tapęs ir L. Ullman mylimuoju, jai patikėdavo daugiausia pagrindinius vaidmenis. Prieš du dešimtmečius ji pati ėmėsi režisūros. Beje, daugiausiai pagal I.Bergmano scenarijus. Tačiau šeimyninės dramos neišjudino to, kas vadinama ryšiu iki gyvenimo pabaigos. „Mes tik negyvenome kartu, mes neišsiskyrėme“, - sako L.Ullman išskirtiniame interviu „Vilniaus dienai“.

- Jūsų biografija turtinga – anksti netekote tėčio, be to, vaikystėje nuolat kraustėtės su šeima po įvairias vietas, kol galiausiai apsistojote Norvegijoje. Ar tai paveikė vėlesnį gyvenimą, socialinių ryšių formavimąsi?

- Taip, aš krausčiausi tikrai daug. Norvegijoje pasilikau vėl gal tik 6-7 metus, kol man sukako 17 metų. Tada vėl pradėjau kraustytis. Taigi, dabar žvelgiant atgal, laikas tarp 7 ir 17 metų yra tikrai trumpas. O tas kelionių laikas buvo begalinis, kuomet teko nukirsti savo šaknis. Matau tai ir kitame, savo dukros gyvenime, kuri taip pat kraustėsi itin daug, kol susituokė ir grįžo į Norvegiją. Taip, tai paveikia mūsų būdą, galbūt net teigiama prasme, leidžia būti atviresniems, lengviau priimti žmones. Galbūt dėl to, kad kalbu angliškai ir nebijau pasakyti ką nors kvailo, nes visuomet galiu pasiteisinti: tai – ne mano gimtoji kalba. Tiesa, aš visada jaučiuosi užsienietė, net Norvegijoje. Pavyzdžiui, čia niekas nežino nieko apie mano gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose – kur einu, ką darau, o JAV taip pat nežino, kur valgau vaflius su šokoladu Norvegijoje, man niekam nereikia aiškintis.

- Kada ir kaip apsisprendėte, jog norite būti aktore?

- Visada norėjau būti scenoje, dar kur kas anksčiau, nei sužinojau, kad tai yra darbas. Nors ir tai sužinojau gana anksti, kai mama mane pirmąkart nuvedė į teatrą. 18 metų jau gavau pirmąjį didelį vaidmenį teatre, uždirbdavau pinigus. Didžiulius pinigus, padėjau mamai. Bet tai buvo didžiulis malonumas, tai buvo viskas, ką turėjau, aš nejutau, kad dirbu.

- Ilgą laiką vaidinote teatre – kas atvedė į kiną, koks buvo jūsų kelias? Nors visi jus puikiai žino iš I.Bergmano filmų, Edithos Carlmar komedija „Fjols til fjells“ buvo jūsų debiutas didžiajame kine. Ar pamenate pirmuosius įspūdžius iš filmavimų, žiūrovų, kritikų, artimųjų reakcijas?

- Reakcijos buvo audringos – tuomet būdama 18 vaidinau kekšę. Aš net negalėjau įsivaizduoti, ką reiškią ja būti, tačiau filmavausi pusnuogė. Visa šeima, artimieji, kadangi buvo religingi, nusiteikė prieš mane, nustojo bendrauti. Laiškuose mama rašė, kad yra laiminga, jog tėvas miręs ir jam nereikėjo veltis į visą tai. Vienas senelių netgi bandė sustabdyti filmą, net dvasininkai knygą beveik prakeikė. Aš elgiausi kaip bailė: sakiau, kad net neįsivaizdavau, jog filme bus parodyta tiek nuogybių, nuoga krūtinė, kad jie mane apgavo. Netgi žinodama, kaip aš teisinausi, E.Carlmar viename interviu mane apgynė. Aš išsiskyriau su vyru, netgi susilaukiau vaiko nuo Ingmaro Bergmano, o mūsų šeimoje taip nesielgiama. Šeima su manimi nebendravo, kol netapau garsi aktorė, kai buvau keliskart nominuota apdovanojimams už geriausią vaidmenį – tuomet vėl buvau priimta į šeimos ratą.

- Jūsų su I.Bergmanu santykius gaubia mitai. Sakoma, kad jis buvo didžioji jūsų meilė. Ar tai tiesa? Ar, žvelgiant į gyvenimą retrospektyviai, meilė buvo dažnas reiškinys?

- Man patinka būti įsimylėjusiai. Bet nepasakyčiau, kad jis buvo mano gyvenimo meilė. Taip, jis buvo tas, su kuriuo ryšys truko ilgiausiai, mūsų santykiai buvo paremti meile, aistra ir draugystė. Juk jis yra ir mano dukters tėvas. Kurdami kartu, būdami draugais tiek ilgai patyrėme daug. Bet negalėčiau pasakyti, kad viena meilė yra svarbesnė, nei kita. Bet taip, Ingmaras buvo ypatingas.

- Net kai nebegyvenote kartu, kai išsiskyrėte, toliau dirbote kartu...

- Matote, mes taip niekada ir neišsiskyrėme, tiesiog nebegyvenome kartu. Nes išsiskyrimas reiškia tai, kad su žmogumi nebebendrauji. Po to jis sukūrė gal vos vieną filmą be manęs. Draugystė mums buvo labai brangi. Taip tik atrodė, kad mes išsiskyrėme.

- Koks I.Bergmanas buvo filmavimo aikštelėje – ar jis kišosi į tai, kaip jūs turėtumėte atskleisti personažą, ar jis kažkaip patarinėjo?

- Oi, ne, tai daro tik blogi režisieriai. Blogi režisieriai paaiškina viską: kaip ir kodėl tai daryti. To negaliu pakęsti. Geri režisieriai nori, kad tu vaidintum jų filme, nes jie tavimi pasitiki, žino, kad tu tai sugebėsi. Režisierius duoda tau scenarijų, kurį tu turi suprasti ir priimti. Turbūt vienintelis kartas I.Bergmano karjeroje, kai scenarijus nesuveikė, buvo tuomet, kai jį paėmė Ingrida Bergman. Ji pareiškė, kad reikėtų išmesti kai kuriuos žodžius – taip dirbti jis negalėjo.

- Ko gyvenime gailitės labiausiai ir kuo labiausiai džiaugiatės?

- Gailiuosi, kad nebuvau su savo mama, kai jai reikėjo. Gailiuosi, kad nenusivedžiau jos į koncertą, į teatrą. Labiausiai džiaugiuosi, kad pagimdžiau dukrą. Bet kartais taip pat gailiuosi, kad ji galbūt taip pat norėjo pasikalbėti su manimi, aš jai buvau reikalinga, tačiau sakiau jai, kad esu pernelyg užimta, kad aptarsime tai rytoj.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių