Mėlyno dūmelio persmelkta kelionė

Rugsėjo 9 d. prie Nemuno Šakių ir Jurbarko rajonuose rinkosi motociklų "Jawa" gerbėjai. Pasimatymas SuJAWA.lt burzgė visą dieną: čekoslovakiškų motociklų gerbėjai važinėjosi miške ir po apylinkes. Kalbiname renginio organizatorę Aldoną Juozaitytę-Pievą.

– Kaip kilo mintis organizuoti žygį vien tik motociklais "Jawa"?

– Iš dalies šį renginį galėtume pavadinti žygiu, nes dalyviai čia suvažiuoja iš įvairių Lietuvos ir ne tik kampelių, taigi patiems motociklininkams tai savaitgalio išvyka ar žygis. Aš pati šį renginį vadinu pasimatymu – tai skamba romantiškai, žavingai ir jau pačiame žodyje užkoduotas jaudulio, improvizacijos ir ypatingumo užtaisas. Dabar jau retai kas eina į pasimatymus, veikiau tiesiog kavos ar pietų. Šįmet įvyko dar tik antrasis pasimatymas, tačiau su mintimis apie ateitį, siekiant vis labiau išjudinti garažiukuose pasislėpusius "Jawų" gerbėjus – jų mūsų šalyje apstu, tik vieni pritingi, kiti baiminasi gedimų, o gal gaila ir motociklų. Žodžiu, raginu paleisti motoriukus nors kartą per metus! Ir "Jawos", ir savo širdies. Juk niekada nevėlu vėl lėkti su vėju kaip jaunystėje ir prapūsti galvą, nusišypsoti, patirti nuotykių – gedimų, atradimų, bendraminčių. O tokius pasimatymus organizuoti pradėjau, nes keliauti vienai "Jawa" nebeužtenka. Norisi dalytis tuo juoku, kai vėl negali įsijungti variklio, grožėtis mėlynu dūmu pro veidrodėlį ar apsigaubti juo, jei važiuoji iš paskos. Tiesa, toks suvažiavimas man naudingas ir iš praktinės pusės – daug ramiau važiuoti ne vienai, nes esu tikra, kad vyrai gedimus tikrai pašalins.

– Ar lengva surasti tuos "Jawų" vairuotojus?

– Visi, kiek jų pažįstu, žino, kur bruzda motociklų "Jawa" gerbėjai. Turime kelias iniciatyvas ir "Jawos" gerbėjai dalyvauja patys arba seka nuotykius virtualioje erdvėje. Tikiu, šis pasimatymas taip pat bus svarbus. Renginio specifika – orientacinis pasivažinėjimas miške įkalnėmis, nuokalnėmis, šaknimis, smėliuku – žodžiu, beveik kaip laikais, kai nebuvo tiek daug plento, asfalto, greitkelių. Ir jeigu mano entuziazmas neišseks, sulauksime dar daugiau dalyvių bei svečių iš kaimyninių valstybių. Taigi dūminsime dar mėlyniau! Beje, pernai lankėsi ir "Jawa Latvia" nariai.

– Kas tie žmonės, atvažiuojantys "Jawa"? Tie, kuriems neužtenka daugiau eurų naujesniam motociklui, ar tie, kurie važinėja nuo seniau arba gavę palikimą?

– Pirmiausia jie žavingi, saviti, įdomūs, trenkti gerąja prasme ir drąsūs. Tokiu motociklu važiavo anksčiau, nes didelio pasirinkimo nebuvo. Bet kodėl važiuoja dabar? Tai labai įdomus klausimas, o atsakymus galima susirinkti būtent tokiuose susitikimuose – čia puiki atmosfera, energija, entuziazmas. Dalis motociklininkų yra visai jauni, tik gavę vairuotojo pažymėjimus ir įjungę dėdžių ar tėčių "Jawas", kiti – prikėlę motoriukus antram, o gal jau ir trečiam kvėpavimui. Žodžiu, važiuotojai yra labai įvairūs.

Norisi dalytis tuo juoku, kai vėl negali įsijungti variklio, grožėtis mėlynu dūmu pro veidrodėlį ar apsigaubti juo, jei važiuoji iš paskos.

– Senas motociklas – kaprizingas. Ar žygyje daugiau remontuojate, ar važiuojate?

– Ne kaprizingas, o turintis charakterį. Pernai remonto prireikė tik vienam jaunikaičiui, šįmet – nė vienam... Išskyrus mane. Na, žinote, "Jawa" yra ji, aš irgi esu ji, tai dvigubai žavinga... O argi svarbu visos kitos detalės? Jeigu rimtai, esu labai dėkinga visiems, kurie man pagelbėja ir pakeičia, patikrina žvakes, išvalo karbiuratorius, atveža iškritusius duslintuvų korius ir t.t.! Užbėgu už akių kitam klausimui – taip, važiuodamas "Jawa" turi būti šiek tiek mechanikas. Arba burti bendraminčius, kad jie tau pagelbėtų, tai aš ir darau. Kita vertus, stebiu ir mokausi.

– Tokiuose žygiuose visuomet renkamas seniausias ar jauniausias motociklas ar dalyvis.

– Seniausi motociklai – vadinamosios senutės: žinote, vyšninės spalvos, aptakių formų, mažutės, blizgančios. Dalyvavusioms pasimatyme – daugiau kaip 40 metų, seniausia – 1973 m. Šiais metais lankėsi žmogus iš Kėdainių – paleidęs savo jaunystės "Jawos", kuria važinėjo prieš 30 metų, variklį. Jis vilkėjo ir žavingą sportinę odinę aprangą – visą kostiumą. Dabar žmonių amžių nusakyti sunku, nes daugelis vyresnės kartos atstovų atrodo tiesiog per penkiasdešimt. Jauniausias pernai buvo ką tik gavęs vairuotojo pažymėjimą dvidešimtmetį perkopęs vaikinas.

– Ar pati dažnai išvažiuoji "Jawa" į trasą?

– Kol neturėjau kito motociklo, išstumdavau dažniau, nes važiuoti norėdavosi. Dabar, turiu pripažinti, išriedu vis rečiau. Vis dėlto man "Jawa" reiškia nuotykius ir su ja negali planuoti laiko. Tarkime, į mokyklą ja nuvažiavau tik kelis kartus. (Aldona Juozaitytė, kai nevažinėja motociklu, veda dailės pamokas – red. past.) O jeigu vėl neužvesiu arba variklis išsijungs? Mokiniai lauks mokytojos. Tačiau turiu pažymėti, kad būtent "Jawa" mane išmokė nebijoti bet kokio kito motociklo – dabar ką gaunu (visko būna, kad tenka pavairuoti vieną ar kitą), tas tinka, imu. Mygtukai daugmaž aiškūs, nebelikę ir nereikalingos įtampos: o kas, jeigu? Žinoma, ne visus moku taisyklingai valdyti, bet pats principas – imti ir važiuoti – įaugo į kraują.

– Kodėl pati sugalvojai sėsti ant "Jawos"?

– Romantiška istorijos pusė – tai mano brolio "Jawa", jis ją remontavo vieną sezoną, šiek tiek važinėjo, pavežė mane vieną kartą, o po to pastatė toli tetos sodyboje. "Jawutė" miegojo dešimtmetį, kol jos variklį paleidau. Žvelgiant praktiškiau: tą vasarą buvau pardavusi savo streetą, kad išsinuomočiau motociklą enduro kelionei aplink Lietuvą APL ir galėčiau dalyvauti. Taigi po kelionės likau kaip batsiuvys be batų. Ir tada prisiminiau, kad prie Nemuno, Šakių rajone, miega raudona uoga... Su ja kitais metais vėl važiavau į APL kelionę, tik kiek paprastesniu maršrutu.

– Važinėji ir enduro klasės motociklu. Kurį mieliau renkiesi?

– Nagi, nesąžiningas klausimas. Tai nepalyginami motociklai ir pojūčiai. Ji kelia šypseną, pasakoja istorijas, su ja gyvenimas sulėtėja, pamiršti internetą, navigaciją, lėkštus, paviršutiniškus šiuolaikinės visuomenės pabendravimus. Iš dalies tai ir kelionė laiku: ypač godžiai geriu vyresnės kartus žvilgsnius, pašnekesius, laimingas akis. O štai važiuojant enduro motociklu  mano širdis dainuoja dar kitaip – tai gamta ir kliūtys. Tai oras, žemė, vanduo ir motoriuko ugnis. Tai kova ir su savimi, noras tobulėti, vis aštriau, geriau valdyti motociklą ir prisijaukinti savo baimes. Kadangi mane šaukia gamta, mieliau renkuosi endurą. O lengvai pasivažinėti miškais galima ir "Jawa".



NAUJAUSI KOMENTARAI

Dvilikine

Dvilikine portretas
Aldona, bent karta normaliai susitvarkyt Jawa, pasikeisk ta nelemta kontaktini degima ir galesi vazineti ir planuotis laika. Jawos remontuoti daug nereikia

Vytasb

Vytasb portretas
Taip,tai buvo mano jaunystės motociklas,tuo laiku turėti JAWA buvo kaip dabar turėti mersą.

idomu

idomu portretas
nuotraukoje Gelgaudiskio dvaras,kur vyksta koncertai}}}}
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių