- Marius Eidukonis
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Prioritetas: pasak E. Gerulaitytės, nesvarbu, kaip keliauji, svarbiausia - patirtys ir atradimai
-
E. Gerulaitytė: tik metusi kelią dėl takelio atradau kelionės žavesį
-
E. Gerulaitytė: tik metusi kelią dėl takelio atradau kelionės žavesį
-
E. Gerulaitytė: tik metusi kelią dėl takelio atradau kelionės žavesį
-
E. Gerulaitytė: tik metusi kelią dėl takelio atradau kelionės žavesį
-
Eglė Gerulaitytė
– Kaip pavyksta susidraugauti su vietiniais, kur ryšį užmegzti lengviausia ar sunkiausia?
– Vėlgi – žmonės visur yra žmonės, o ne kokie ateiviai. Net Amazonės šamanai ar Andų aukštikalnių indėnai supras, jei pasiteirausi apie orą, močiutės sveikatą arba pusryčius. Juk visi mes gyvename tuo pačiu visame pasaulyje: sveikata, stogas virš galvos, sveiki ir sotūs vaikai, prasmingas darbas. Tai universalu tiek Peru džiunglėse, tiek Raseiniuose.
Su perujiečiais indėnais susidraugavau per žirgus – padėjau vietiniams kaustyti jauną eržiliuką. Jie savo arklių nemoko paduoti kanopos, tad kaustomi žirgai muistosi, kandžiojasi, spardosi. Aš jų eržilą išmokiau paduoti kanopą ir laikyti, kol kausto. "Oho, žirgų užkalbėtoja", – pasigirdo murmesių. Taip Koporakės kaimelyje likau, atrodo, du mėnesius – padėjau treniruoti žirgus, taisyti balnus ir ganyti vaikus, o jie man aprodė Andų užkaborius, medicinines žoleles, lamų takus ir papasakojo vietinių legendų.
Argentinoje pasienietis, pamatęs mano pasą, bakstelėjo į pavardę sušuko: O! Vitas Gerulaitis? Taip atsirado kalbų apie tenisą ir apskritai sportą. Jungiančių dalykų žmonės visame pasaulyje turi kur kas daugiau nei skiriančių. Galbūt tik reikia nebijoti atsiverti.
Lengviausiai į kalbas leidžiasi kolumbiečiai ir amerikiečiai, sunkiausiai – boliviečiai. Ne todėl, kad būtų mažiau smalsūs ar draugiški, tiesiog jiems užsieniečiai – vis dar gana neįprastas vaizdas, ypač atokesniuose kaimuose ir regionuose.
– Kadangi nemažai pasakoji apie kitus, saviems išgyvenimams nelieka vietos. Kodėl?
– Pietų Amerika mums Lietuvoje – dar gana egzotiškas kontinentas, taigi labai norėjosi parodyti kuo daugiau perujietiškos, kolumbietiškos, argentinietiškos kasdienybės, kurią mes dažnai įsivaizduojame kaip itin skirtingą, keistą, pavojingą. O juk taip nėra. Daugiausia dėmesio skyriau žmonėms, nes apie gamtą ir architektūrą galima ir pasiguglinti, ir įsivaizduoti, o štai kaip atrodo eilinė diena Andų užkaboriuose ar Patagonijos pampose?
Dėl savo išgyvenimų dar nesu tikra. Toji Pietų Amerikos ekspedicija dabar atrodo tarsi toks atėjimo į amžių ritualas. Išvažiavau dar kažkaip paaugliškai pasiutusi, o dabar – nesakysiu, kad jau ėmiau ir subrendau, nes mokomės visą gyvenimą, tačiau atradau pusiausvyrą. Tokį vidinį zen. Žinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad neįmanoma žinoti, kas laukia už posūkio: bala, karvė ar nuostabiausias saulėlydis, bet žinau – kad ir kas nutiktų, gyvenu dabar ir nieko nesigailiu.
– Ar tuos rimčiausius išgyvenimus nori pasilikti sau?
– Man daug įdomiau būti už kadro ir pasakoti istorijas, nei tapti dėmesio centru. Žurnalisto profesija diktuoja, kad privalai būti neutralus, bešališkas mediumas, o ne orakulas, ir man tai labai prie širdies. Žinoma, kažkiek savotiško atspalvio, niuansų, tono turbūt nori nenori perduodi, tačiau man be galo įdomu tiesiog kalbinti žmones ir pasakoti jų istorijas.
Dėl socialinių medijų dabar visame pasaulyje veši asmenybių kultas. Jei tik turi pakankamai sekėjų, gali būti bet kuo – tinklaraštininkai staiga tampa žurnalistais, jogos mėgėjai – sveikatingumo specialistais, šimto puslapių brošiūrą per "Amazon" išleidę rinkodaros mėgėjai skelbiasi rašytojais, o kur dar gyvenimo būdo mokytojų, nuomonės formuotojų ir verslo guru ordos... Viena vertus, puiku: juk kuo daugiau idėjų, kuo daugiau visokių naujų mąstymo krypčių ir galimybių, tuo geriau. Bet kita vertus, tas "aš, aš, aš" fokusas darosi truputį nebeskanus. Negana to, dažnai didžiausios viešumos ir daugiausia ausų pasiekia ne tie, kurie talentingiausi ar originaliausi, o tiesiog tie, kurie garsiausiai rėkia ir aršiausiai stumdosi alkūnėmis. Taigi išeina toks viešas turgelis. Yra išgyvenimų, kurie liko tik man, ir tokių, kuriuos žino tik artimiausi žmonės. Tegu taip ir lieka.
– Kas padeda sunkiausiais kelionės momentais?
– Vidinė pusiausvyra. Persiritus per trisdešimt ateina toks be galo raminantis suvokimas, kad viskas praeina, viskas išsisprendžia, ir nėra to, ko žmogus negalėtų atlaikyti.
Pernai keliavome po Kanadą ir truputį pavėlavome pagal sezoną, taigi kai galiausiai pasiekėme Labradorą, jau buvo šalta ir nuolat lijo. Labradoras – toks kanadietiškas Sibiras: tūkstančiai kilometrų pirmykštės girios, kurioje tegyvena briedžiai ir juodieji lokiai, be galo atšiaurus, atokus kraštas. Labradorą kirtome Trans Labrador Highway, greideriuotu vieškeliu, kur tarp nedidukų fortų – per 400–500 km. Kitaip tariant, toks visiškas nieko vidurys. Diena iš dienos lijo, negana to, mus ėste ėdė spiečiai juodųjų mašalų, kurių įkandimams, pasirodo, abu buvome alergiški. Sėdime kažkurį vakarą šlampančioje palapinėje, abiejų veidai sutinę lyg nuo bokso raundų, šalta, vakarienei – tunų konservai ir drungna bulvių košė iš pakelio, batai peršlapę, mano motociklas streikuoja, iki Labrador Sičio, pirmo civilizacijos taško, – 800 km. Labai smagu nebuvo, bet nekibome viens kitam į atlapus, nesusipykome, nesierzinome, tiesiog dirbome kaip viena komanda, o pasiekę Kvebeką jau gebėjome juokauti apie kanadietišką sibirietišką patirtį. Turbūt labai svarbu nieko pernelyg nesureikšminti. Juk visas gyvenimas yra vienas didelis nuotykis.
99 proc. žmonių pasaulyje yra geri ir nelinki keliautojui pikto – atvirkščiai, globoja ir padeda.
– Paminėjai, kad keliaujate ten, kur kuo mažiau civilizacijos. Tad ar tiki dvasiomis, talismanais ir prietarais?
– Visokios vietinės šamanystės ir raganystės man be galo įdomios, bet pati netikiu jokiais kaukais, jėzusėliais ar magiškomis triušio letenomis. Religijos ir prietarai mane intriguoja kaip būdai pasakoti istorijas: juk kiek daug galima pasakyti nutylėjimais, užkeikimais, raudomis ar murmėjimais. Religijos ir ritualai kaip pasakojimų spalvos, kaip filosofijos, kaip idėjos yra be galo turtingas žmonijos paveldas. Tačiau kai prasideda fanatizmas, darosi stipriai nebejauku. Biblija yra be galo įdomi knyga iš istorinės, antropologinės ir socioistorinės pusės, tačiau kunigai man kelia šiurpą. Pagoniški tikėjimai – tiek lietuviški, skandinaviški, graikiški, tiek amazoniški ar kilę iš Andų gentelių – yra kur kas sveikesni ir natūralesni nei spazmuojantis monoteistinis dievas. Vis dėlto ir tai juk tėra skirtingi būdai paaiškinti pasaulį.
– Kiek dar keliausi?
– Grįžimo datos neturiu. Mano kelionė nėra atostogos, koks nors projektas ar rekordų siekis. Po Pietų Amerikos nusprendžiau motociklu apkeliauti visą pasaulį, tačiau kadangi su Paulu niekur neskubame, tai gerokai užtruks. Kiek? Gal kokius dešimt metų, o gal daugiau. Nežinau. Radau būdą gyventi ir dirbti kelyje, motociklo balne jaučiuosi geriausiai, o pasaulis taip greitai keičiasi, taigi nematau, kaip galėčiau sustoti.
– Motociklas mažai pastebimas Lietuvoje – kaip yra kitur?
– Lietuvoje motociklizmui kiša koją atgyvenę stereotipai ir tai labai liūdina, tačiau tikiu, kad tai keičiasi ir ateityje keisis tik dar labiau.
JAV motociklizmas taip pat kenčia nuo visokių "Sons of Anarchy" serialų, bet amerikiečiai po truputį darosi laisvesni ir atviresni, tad ir motociklizmas keičiasi. Negaliu kalbėti už street ar cruiser mėgėjus, tačiau adventure riding – motonuotykiavimas, kitaip tariant, važiavimas adventure / dual sport motociklais, kelionės ir ekspedicijos motociklais – tikrai keičiasi. Pavyzdžiui, daugelis dual sport / off road mokyklų trenerių moko tokių dalykų kaip pusiausvyra, meistriškumas ir pasitikėjimas savimi, o ne "vienkių", šokinėjimo per rąstus ir visokių power slide triukų. Na, gerai, gerai, power slide triukai yra smagu ir treniruočių metu Kolorade priprašėme trenerį pamokyti ir jų, tačiau iš esmės amerikiečiai nebijo pasirodyti kažko nemokantys ar nedrįstantys paklausti. Ten mokytis yra absoliučiai normalu, juk niekas negimsta Dakaro dievais. Lietuvoje pradedantiems ar norintiems tobulėti motociklininkams dažniausiai nukertama: "Nu tai važiuok, nu." O Amerikoje daug daugiau palaikymo, bendrystės, atvirumo. Pietų Amerikoje motociklai – įprasta transporto priemonė ir visiškai normali eismo dalis. Tiesa, didžiųjų japoniškų ar BMW motociklų pamatysi retai, vietiniai daugiausia važiuoja mažais kiniškais 125–250 cc motociklais, be geros aprangos, dažnai be šalmų, tačiau jie puikiai įsilieja į eismą. O ar juos pastebi vairuotojai... Eismas Pietų Amerikoje be galo chaotiškas, tad čia vienodai diskriminuojami visi.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Planuojate pirkti naudotą automobilį iš užsienio? Atskleidė, kuriose šalyse klastoja ridą10
Dabar pats tinkamiausias metas atsinaujinti ne tik savo drabužius, bet ir transporto priemonę. Ne visi turi galimybę nuvykti į saloną ir nusipirkti patį naujausią automobilį, tuomet tenka rinktis jau važinėtą. Iš kur geriausia rinktis važin...
-
Vasarą – su žieminėmis padangomis: kur čia slypi pavojai?2
Automobilių servisai jau rikiuoja eiles vairuotojų, besiruošiančių keisti automobilių padangas. Meistrai sako, kad pavasarinis keitimas mažiau aktyvus, nei lapkričio mėnesį. Yra vairuotojų, kurie ir vasarą važinėja su žieminėmis padangomi...
-
Seimas svarstys iniciatyvą įpareigoti visus paspirtukų vairuotojus dėvėti šalmus2
Parlamentarai imasi svarstyti iniciatyvą, kuria būtų nustatyta visiems paspirtukų vairuotojams dėvėti šalmus, nepaisant jų amžiaus. ...
-
Pasipiktino dėl automobilių taršos patikrinimų: ar nepermokėjo už aparatus?23
Aplinkosaugininkų planuojami automobilių taršos patikrinimai šiurpą kelia ne vienam vairuotojui. Socialiniuose tinkluose dėl to kilo pasipiktinimo bangos. Kokią teisę aplinkosaugininkai turi tikrinti taršą? O jie turi įstatym...
-
Aplinkosaugininkai pradeda tikrinti automobilių taršą: vairuotojai kai kurių bėdų gali net neįtarti57
Aplinkosaugininkai parodomojoje akcijoje pademonstravo, kaip stabdys automobilius ir tikrins jų taršą. Oficialiai tikrinti automobilius aplinkosaugininkai pradės pavasario viduryje. Kaip viskas vyks ir ką apie tai mano gyventojai, pasakota LNK repor...
-
Perspėja: minti dviratį paskui autobusą – labai pavojinga9
Norėdami išvengti vėjo pasipriešinimo, dviratininkai kartais važiuoja iš paskos didesnių gabaritų transporto priemonėms ar autobusams, tačiau net nenutuokia, kaip arti nelaimės jie atsiduria. Tokie veiksmai kelia pavojų ne tik dvi...
-
Už variklio plovimą – bauda28
Prieš parduodant automobilį pardavėjai neretai stengiasi iššvarinti ne tik mašinos išorę bei vidų, bet ir nuplauti variklį. Tačiau tai daryti autoplovyklose draudžiama, apie tai reikėtų pranešti plovyklos oper...
-
Automobilių vairuotojai turėtų suklusti: techninę apžiūrą gali naikinti iškart4
Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pademonstravo, kaip atrodys vairuotojų stabdymas ir jų turto – automobilių, tikrinimas dėl taršos. Nuo sausio tikrinti taršius automobilius aplinkosaugininkai gali tiesiog kelyje. Jie turi teis...
-
Pervežimai 2023-iaisiais: daugiau keleivių ir krovinių
Lietuvos transporto ir logistikos sektorius 2023 m. išlaikė stabilų augimą ir generavo 18,8 mlrd. eurų pajamų. Pernai 7 proc. išaugo keleivių vežimas visų rūšių transportu. ...
-
Dėl taršos panaikinus automobilio techninę apžiūrą, ji dar galios dvi paras14
Aplinkosaugininkams be kitų institucijų pareigūnams panaikinus automobilio techninę apžiūrą dėl viršytos išmetamųjų dujų normos, ji nuo šiol galios dar dvi paras. ...