Žmonės – atvirai apie skurdą

Erlendas Parpikas, Vilniaus dailės akademijos studentas (24 metai)

Skurdas? Lietuvos kaimai. Nemačiau klestinčių. Labai liūdna, kai nuvažiuoju į kaimą, vienas daugelio – Zaviešonys. Važiuoju pas gimines ir liūdna, kai matau, kad kaimuose žmonės gyvena iš pašalpų, jiems to neužtenka. Neužtenka pajamų kažką daryti, plėtoti veiklą, tvarkytis žemės ūkyje, net ir nedideliame plote. Skurdas – tai kaimo žmonės. Visada skaičiuoja centus, žino, ko nori, bet negali sau leisti. Net ir pagrindinių dalykų. Kai negali išvažiuoti į miestą, nes skaičiuoja pinigus autobuso bilietui, kai gali važiuoti ne, tarkim, rytoj, bet tik po savaitės. Kai negali nusipirkti geresnio maisto ir vaistų.

Emilija, pensininkė (88 metai)

Tai tinginystė. Kas dirba – neskursta. Dirbau 45 metus – beveik visą gyvenimą. Baigiau vidurinę, vėliau studijavau ekonomiką. Neskurstu, gaunu pensiją ir gyvenu. Dauguma skurstančiųjų – tinginiai, girtuokliai, kurie nenorėjo ir nenori sunkiai dirbti. Išgyvenau karus, Sibirą, sunkiai dirbome miškuose. Mes, moterys. Sovietmečiu ištrėmė į Sibirą. Ten kelioms savaitėms išveždavo į taigą sunkiai dirbti miškuose. Pasiklysdavome, bet išgyvenome.

Linas Adomaitis, dainininkas (40 metų)

Didžiausias skurdas – ne finansiniai ir materialūs dalykai, bet moraliniai, pamestos žmogiškos vertybės. Kai esi nestabilus dvasiškai, sutrikęs, prasideda klaidų virtinė, neteisingi pasirinkimai, vedantys į klystkelius ir kažką destruktyvaus.

Renata Zinkevičiūtė, vokiečių kalbos mokytoja (40 metų)

Pirmiausia skurdas – materialūs dalykai. Kai neturi už ką pavalgyti, nėra stogo virš galvos. Jei patenkini pirminius poreikius, lieka vietos ir kitiems dalykams. Skurdo, benamių, sunkiai gyvenančių žmonių Lietuvoje matome labai daug. Emocinis skurdas įstrigo ir vokiečių dokumentiniame filme apie Sibire gyvenančią vokietę – "Meilė sibirietiškai". Kai, norėdama išgyventi, viską ji daro pati. Ne tik gamina valgyti, bet ir nušauna briedį.

Dalius Majauskas, stilistas-kirpėjas (22 metai)

Kai žmogus vartoja daug alkoholio, kai neturi pinigų net būtiniausiems, elementariems dalykams – nusipirkti valgyti, vandens namuose. Lietuvoje galima pamatyti daug skurdo. Turbūt perėję Laisvės alėją pamatysime apie 10 proc. skurstančių žmonių.

Miglė Žulytė, verslo vadybos studentė (19 metų)

Kai neturi pinigų, kai neturi moralės, kai neturi šeimos, kai neturi vertybių. Didžiausią materialų skurdą mačiau Kinijoje – žmonės gyvena gatvėse, nes neturi pastogės virš galvos, neturi ko valgyti, vaikai sulysę, prašo valgyti, pinigų.

Algirdas Liepinaitis, pensininkas (83 metai)

Tai blogis. Kai neturi darbo, neužtenka uždarbio net pavalgyti, kai šiukšlių konteineryje reikia ieškoti maisto. Kai konteineriuose kuičiasi ne degradavę alkoholikai ar narkomanai, bet gyvenimo smūgių neatlaikę sutuoktiniai – pavyzdžiui, Partizanų gatvėje jaunas vyras ir moteris.

Vanda, pensininkė (84 metai)

Kai neturi už ką pasigaminti net minimalių pietų. Kai turi skolų už buto mokesčius. Ir kai svarbiausias tikslas – ką nors pavalgyti. Mano skurdas buvo ne itin didelis – jaunystėje, kai studijavau. Bet gyvenau nemokamai, bendrabutyje. Aš dar turėjau lašinių, mama atveždavo duonos, metalinę statinę raugintų kopūstų – dėl jų susigadinau skrandį. Bet buvo tokių, kurie net to neturėjo. Skurdas ir tai, kad matau gatvėse paliktus, neprižiūrėtus, nemylimus vaikus.

Saulius, kariškis (35 metai)

Dvasinis. Viso ko pradžia. Nuo jo prasideda ir kiti skurdai. Kiekviena šeima išgyvena didesnį ar mažesnį skurdą. Tai patyriau ir aš. Tačiau net ir didžiausi pinigai neatpirks dvasinio skurdo. Gali lobti materialiai, bet jei būsi dvasios skurdžius, toks ir liksi, net turėdamas daug materialinių dalykų.

Gertrūda Kairytė (18 metų)

Nepriteklius. Kai negali patenkinti būtiniausių poreikių – pavalgyti, nusipirkti maisto, neturi stogo virš galvos, apsirengti. Dar didesnis – dvasinis skurdas, kai neturi žmogiškų, visuomenės ugdytų vertybių. Daug skurdo galima pamatyti per televiziją. Jei tie žmonės nebūtų