Rinkodaros specialistas: keisti pasaulį lengviau, turint pinigų

Anot jo, jaunimas turi suprasti, kad būtina užsidirbti pinigų, tačiau pirmasis darbas nebus nei gerai apmokamas, nei įdomus: „[... ] įdomus ir gerai apmokamas darbas yra privilegija. Pirmas darbas būna neįdomus ir prastai apmokamas. Po to jis būna visiškai neįdomus, bet šiek tiek geriau apmokamas. Po to būna neįdomus ir gerai apmokamas. Ir tik po to, jei pasisekė, jis būna įdomus ir gerai apmokamas.“

– Jus pakviesti į laidą buvo paprasta, bet jums ateiti buvo sudėtinga – esate tai užsienyje, tai Lietuvoje. Kur jūsų darbo vieta?

– Darbo vieta, ko gero, kaip ir daugelio šiais laikais yra mano galvoje, o kur aš būnu fiziškai, nėra taip svarbu. Didžiąją dalį savo darbo laiko praleidžiu keliaudamas. Lietuvoje tik gyvenu ir moku mokesčius, o dirbu ten, kur yra mano klientai, darbuotojai, partneriai. Mums buvo sunku susitikti, nes darbo dienomis aš esu ne Lietuvoje.

– Koks tas darbas?

– Aš esu telekomunikacijų žmogus, dirbantis su mobiliosiomis telekomunikacijomis jau 20 metų, nuo 19 metų. Mano darbas – pardavinėti, konsultuoti, vystyti verslą, kurti naujas įmones užsienyje, susijusias su mobiliuoju ryšiu. Mano klientai – Italijoje, Kenijoje, Izraelyje, Filipinuose, Taivanyje, dabar ir Rusijoje.

Mobiliojo ryšio pasaulis labai standartizuotas ir vienodas. [...] Yra ta pati technologija, labai panašus verslas, panašūs veikimo principai ir sėkmės faktoriai, rezultatų matavimas. Dėl to tai išties labai globalus verslas. Todėl aš jau gerą dešimtmetį į vieną biurą nebevaikštau, o skrendu ten, kur turiu būti.

– Kodėl viso to negalima padaryti esant Lietuvoje? Juk internetas veikia.

– Todėl kad žmogiškojo faktoriaus internetas nepanaikina. Darant rimtesnį verslą, darant didesnių pinigų sandorius, asmeninis kontaktas, fizinis susitikimas yra būtinas. Ypač tai būtina dirbant su besivystančio pasaulio žmonėmis ir įmonėmis. Ten labai svarbus pasitikėjimas, reputacija, kurią sudaryti per internetą būtų beveik neįmanoma. Reikia pažvelgti žmogui į akis, paspausti jam ranką, pavakarieniauti, pelnyti jo pasitikėjimą, pasitikėti pačiam tuo žmogumi. Todėl kaip ir visais laikais vilką kojos peni.

Darant rimtesnį verslą, darant didesnių pinigų sandorius, asmeninis kontaktas, fizinis susitikimas yra būtinas.

– Jūs esate laikomas ir save laikote interneto chuliganu. Kodėl pasirinkote tokį įvaizdį arba, sakykime, tokią kaukę?

– Interneto chuliganu buvau pavadintas ir tai antraštei neprieštaravau. Jeigu žmonėms taip atrodo, tai turbūt taip ir yra. Esu rinkodaros specialistas ir manau, kad dažnai stereotipai ir klijuojamos etiketės yra teisingos. Jei žmonės mane tokį mato, greičiausiai ir esu interneto chuliganas.

Taip pavadintas turbūt buvau dėl savo atvirumo, nediplomatiškumo ir kontraversiškų pasisakymų jautriomis temomis, taip pat savo nuolatinių išpuolių prieš prastai dirbančias ar blogai savo klientus aptarnaujančias įmones Lietuvoje (ką darau, siekdamas pagerinti bendrą verslo lygį čia).

Greičiausiai turiu prabangą nebijoti, ką apie mane pagalvos. Lietuvoje neturiu verslo, man nelabai svarbu, ką apie mane pagalvos kiti žmonės. Dirbu užsienyje todėl, skirtingai nei daugelis žmonių, tikrai galiu sau leisti sakyti tai, ką galvoju. Tai viena iš didžiausių ir pagrindinių laisvių pasaulyje. Tai didelė prabanga, kurią vertinu.

Yra daugybė verslininkų Lietuvoje, kurie galėtų papasakoti taip pat ypač įdomių istorijų, dar įdomesnių nei mano, bet jie negali to daryti, nes čia yra klientai, partneriai, verslo ryšiai. Įvairūs santykiai. Jiems tenka galvoti, ką jie rašo, apie ką rašo. Turiu prabangą to nedaryti.

– Vis dėlto būti interneto chuliganu yra ne tas pats, kas būti interneto chamu, kuris vartoja rusiškus keiksmažodžius ir t. t. Juk yra ir tokių.

– Norėčiau tikėti, kad esu laikomas šiek tiek intelektualesniu chuliganu ir mano chuliganiškumas labiau intelektinis negu veiksminis. Ko gero, yra tam tikros perkeltinės prasmės tame pavadinime.

Žinoma, jokiu būdu nesakyčiau, kad esu pats švelniausias, kultūringiausias, empatiškiausias ir jautriausias žmogus Lietuvos internete. Labai mėgstu savo kalbą – visą tokią, kokia ji yra. Moku ja naudotis ir mėgstu naudotis ir aštresniais jos kampais, kartais gal ir užgaudamas, įžeisdamas ar nustebindamas jautresnės sielos žmones.

– Ar tai yra rinkodaros dalis?

– Nesu produktas. Žmonės dažnai klausia, kam man reikia tų sekėjų ir viso kito. Neturiu atsakymo. Tuo užsiimu net ne kaip hobiu. Taip tiesiog atsitinka. Neuždirbu iš to pinigų, man Lietuvoje nereikia žinomumo, nes Lietuvoje aš nedirbu. Ar galima sakyti, kad tai rinkodara? Ko gero ne. Turbūt kaip tik tai ir esu aš, toks žmogus, koks esu.

Greičiausiai dalis to mano netikėto populiarumo yra autentiškumas. Kiti rinkodaros specialistai ir pats kaip šios srities specialistas galiu pasakyti, kad žmonėms labiausiai trūksta autentiško turinio, autentiškų herojų, autentiškų tikrų istorijų, neišgalvotų, nepagražintų, necenzūruotų, nesuformuotų pagal kažkokį rinkodaros tikslą ar strategiją, o tikrų minčių, tikrų idėjų, tikrų nuotykių, tikrų istorijų ir tikrų nepagrąžintų žmonių. [...]

DMN nuotr.

– Daug kur kartojate, kad svarbiausia yra pinigai – eik, dirbk, užsidirbk pinigus ir viskas bus gerai. Ar tuo tikite?

– Taip, aš tuo tikiu. Nemanau, kad pinigai yra panacėja nuo visko ir kad pinigais galima nusipirkti laimę. Mano šie žodžiai dažniau skirti naujajai kartai, vadinamajai „milenialsų“ kartai, kurie, mano požiūriu, per daug skiria dėmesio, ypač gyvenimo pradžioje, į tokius dalykus, kaip savirealizacija, posakius „siek savo svajonės ir viskas pasiseks“.

Tai mane šiek tiek neramina, nes man daug labiau imponuoja toks protestantiškas, kalvinistiškas sunkaus darbo etosas, kultūra. [...] Aš pats esu iš Lietuvos provincijos, Šiaulių, ir geriausiai iš visų žinau, kaip yra sunku tapti vidutine klase, tuo žmogumi, kuris turi butą, automobilį ir nežiūri per petį kiekvieną dieną, galvodamas apie tai, ar turės ką rytoj pavalgyti.

Dėl to bandau atkreipti jaunimo dėmesį į darbo ir pinigų svarbą. Keisti pasaulį lengviau turint pinigų, o ne tik svajojant apie tą pokytį. Visų pirma turi padėti sau, o tada galvoti, kaip padėti kitiems, nes padėti kitiems, kai pats dar esi nestabilus, būtų gana sudėtinga.

– Jaunimas puikiai supranta, kad reikia pinigų. Dažnai girdžiu „noriu įdomaus, gerai apmokamo darbo, duokit“.

– Tai nėra blogas dalykas. Tik įdomus ir gerai apmokamas darbas yra privilegija. Pirmas darbas būna neįdomus ir prastai apmokamas. Po to jis būna visiškai neįdomus, bet šiek tiek geriau apmokamas. Po to būna neįdomus ir gerai apmokamas. Ir tik po to, jei pasisekė, jis būna įdomus ir gerai apmokamas.

Darbas, ypač versle, yra įdomus tada, kai jis kūrybiškas. Vis dėlto versle pasiekti tą lygį, kuriame gali būti kūrybiškas ir save realizuoti, trunka nemažai metų, nes tas lygis yra vadovų, verslo kūrėjų, strategijų įgyvendintojų lygis, o ne vykdytojų.

Tad aš ir bandau visiems pasakyti, kad nėra taip lengva tuos pinigus uždirbti. Dirbti reikia labai sunkiai, būtina turėti labai aiškius tikslus. Tik po kelerių ar keliolikos metų gali tikėtis įdomumo, savirealizacijos, kažkokių kitų dalykų, ne tik materialių ar to, kad tavo hobis taps tavo darbu. Tai didžiulė klaida, daroma jaunų žmonių.

– Didžiulė klaida turbūt yra ir tai, kad norima visko dabar, šią minutę?

– Ne veltui minėjau tas kalvinistines ir protestantiškas vertybes. Skambės paradoksaliai iš žmogaus, kuris daug kalba apie pinigus, bet norėjimas dabar ir visko yra turbūt pati didžiausia vartotojiškumo grimasa, kuri turbūt ir sukuria labai daug nelaimės.

Juk mus džiugina tik uždirbti darbo vaisiai. Dovanotas ar staigia gautas daiktas sukuria tik labai trumpą emocinę vertę. Dėl to aš tiek daug ir šneku apie paprastą darbą, apie nuoseklų karjeros siekimą, apie laipsniškus pasiekimus, apie vertybes, kurios buvo savaime suprantamos mano tėvų kartai, bet dabar kažkaip išskysta į hobius, svajones, savirealizacijas nuo 18 metų. Tai paprastai būdavo, ko gero, 40-mečių ar 50-mečių, daug pasiekusių gyvenime, privilegija.

– Pakalbėkime apie skurdą. Lietuvoje apie trečdalis žmonių gyvena prie arba už skurdo ribos. Kas yra tie žmonės? Kodėl jie gyvena už skurdo ribos? Kaip jiems pakilti aukščiau?

– Skurdas turi galybę priežasčių. Šių priežasčių analizei skirta net ne viena mokslo atšaka, bet Lietuvos prakeiksmas yra prastas išsilavinimas. Jeigu man reikėtų įvardyti vieną Lietuvos skurdo priežastį, tai yra tiesiog per žemas žmonių išsilavinimo lygis. Ne tik akademinio išsilavinimo, bet ir profesinio. Netgi etinio išsilavinimo tam tikra prasme. Tai gali būti ir mentaliteto problema.

Manau, kad sovietmetis labai stipriai sužalojo mūsų tautą, ypač žmones, dirbusius žemės ūkyje. Buvo prarastos sunkaus darbo, kaupimo, individualizmo vertybės ir žmonės per 50 metų buvo pripratę prie to, kad nepaisant pastangų, nepaisant rezultatų, ar yra geriama, ar yra dirbama, kolūkis moka tą pačią algą, kolūkis duoda taloną į sanatoriją, kolūkis pasirūpina medicina, maistu ir visu kuo kitu.

Manau, kad tas socialistinis mąstymas yra lyg smegenų vėžys. Be jokios abejonės, visada yra dalis žmonių, kurie skursta dėl amžiaus, sveikatos, bet tikrai nėra taip, kad Lietuvoje 30 proc. žmonių yra paliegę senoliai. Yra daugybė sveikų, tvirtų žmonių, kurie galėtų dirbti, bet jie renkasi nedirbti ar net nesugalvoja, ką jie galėtų dirbti.

Sakyti, kad Lietuvoje nėra darbo... tikrai taip nemanau, nes iki to darbo tikrai galima pavažiuoti 15–20 km ir tie, kurie nori, tikrai gali dirbti. Jokiu būdu nekaltinu tų žmonių. Manau, kad tai tiesiog yra sovietmečio palikimas, kuris su laiku, labai tikiuosi, bus išgydytas.

– Užduosiu vieną klausimą, kurį kažkada uždavė Billui Gatesui. Įsivaizduokite, kad prarandate kontaktus su visais pažįstamais žmonėmis, dingsta jūsų pinigai. Jūs turite 100 eurų. Kaip atsistotumėte ant kojų?

– 100 eurų yra milžiniški pinigai. Jau viena koja stovi. Su 100 eurų paprasčiausia nusipirkti 100 obuolių „Iki“ ir juos perparduoti, pavyzdžiui, Pilies gatvėje po 1 eurą turistams. Manau, kad po valandos jau turėčiau 200, o dienos pabaigoje – 600 eurų.

Iki šiol negaliu suvokti, kodėl žmonės, kurie sako, kad neturi darbo, nepašildo vyno ir jo nedalina po 1 eurą plastmasinėse taurelėse Pilies gatvėje kad ir šiandien. Yra daugybė smulkių idėjų, kuriomis galima užtikrinti sau pragyvenimą. Reikia tik šiek tiek kūrybiškumo, energijos ir noro tai daryti.