NT mokestis ir penki „jeigu“

Ar įmanoma naujais mokesčiais (pavyzdžiui, NT) palengvinti žmonių gyvenimą ir nepaversti jų valstybės politikos priešais? Ar galima tokį papildomą ir tikrai nemažą (pagal vertę) tarifą nustatyti taip, kad vietiniai žmonės jo nekeiktų, o emigrantai sakytų – oho, visai neblogai, esant jam verta grįžti į Lietuvą? Daug kas pasakys: bet koks naujas mokestis yra akmuo po kaklu ir tikėtis jo naudos ar žmonių palaikymo gali tik sukvailėjęs valdžiažmogis.

Neskubėkime. Mokesčiai patys savaime nekalti, kai juos valdžia nustato be jokio atgalinio ryšio, perskirstydama, vėliau sumaišydama į vieną mišrainę ir išdalydama "viskam kam reikia". Kitaip tariant, nesuprasdami, kam ir kodėl mokame, širsime dėl kiekvieno mūsų išsunkto euro. Matydami, kad mūsų pinigai naudojami protingai, negailėsime ir šimto. Todėl pritarčiau ir kitus siūlyčiau palaikyti NT mokestį su penkiais "jeigu":

1. Jeigu jis bus visuotinis, o NT bendrovės, agentūros, bankų valdomos įmonės, turėdamos daugybę turto, mokės dvigubai didesnį tarifą. Sutikime, kad jei apmokestiname gyventojams nepelningą jų NT, juolab turėtume apmokestinti pelningą turto turėjimą spekuliuojančiam verslui, kai dėl rinkos burbulų bankai ar turto vystytojai sąmoningai kelia kainas ir nepatiria žalos turėdami NT. Tokiu atveju mūsų NT rinkos banginiai pagaliau pradės jausti realias sukaupto NT valdymo išlaidas ir galbūt butas Vilniuje ims kainuoti 10 proc. mažiau nei dabar.

2. Jeigu jis teks ne valstybei, o savivaldybėms ir pateks ne į bendras "prataškymo" programas, o į atskirą savivaldybės gatvių, kiemų, paplūdimių, sporto aikštelių, apšvietimo (arba tiesiog – NT aplinkos) tvarkymo lėšas. Įsivaizduokite, kad jūs, būdamas Pakruojo rajono gyventoju ir sumokėjęs 80 eurų per metus už savo namą, tiksliai žinosite, kad drauge su kitais į savivaldybę sunešėte apie 800 tūkst. eurų per metus. Neabejoju, kad nepasitrauksite nuo mero kabineto, kol jis aiškiai pasakys (ir dar tardamasis su visuomene), kokioms miesto, rajono gatvės, aikštelėms tvarkyti bus skirtos šios lėšos.

3. Jeigu savivaldybės turės teisę nustatyti sau priimtiną NT mokesčio dydį, atsižvelgdamos į įstatymą (pavyzdžiui, tarp 0,1 iki 0,4 proc. nuo NT vertės). Kitaip tariant, ne valstybės valdžia, o vietos politikai ir gyventojai privalėtų nuspręsti, kiek toks mokestis jiems reikalingas ir kiek jo turėtų būti surinkta. Ir ne į bendrą iždą (bendrabučių laikus pamirškime), o į atskirą NT aplinkos biudžetą.

4. Jeigu įstatymas savivaldybes įpareigos neatimti NT iš jo turėtojų, nemokančių šio mokesčio, kol turtą turės tie patys savininkai. Turiu omenyje pensininkus, gyvenančius bute Antakalnyje ar Žaliakalnyje, kurie neturės lėšų mokesčiui. Tegul jis kaupiasi, kol vaikai nuspręs, ar nori jį sumokėti ar parduoti turtą, atsiskaičius su savivaldybe. Taip ši anksčiau ar vėliau atgaus mokestį, o jo negalėję mokėti ir brangiame (pagal vietą) būste pageidavę likti senjorai nebus išmesti už durų.

5. Jeigu savivaldybės, leisdamos taip surinktas NT mokesčio lėšas, į jų paskirstymą (komisijas) įtrauks daugiabučių bendrijų, seniūnijų atstovus. Būkite tikri – tokiu atveju patys mokesčių mokėtojai taip išsijos planuojamų darbų sąmatas, kad nereikės net Viešųjų pirkimų įstatymo. Esant aiškumui, kam sukaupti pinigai, spaudžiant gyventojams bus aptartas, įkainotas kiekvienas kubinis metras skaldos, trinkelių, valanda ekskavatoriaus darbo ir t.t. Tai taps nemalonia bet nauja ir būtina savivaldybės valdininkų darbo norma.

Jeigu NT mokestis apims šiuos penkis "jeigu", mes mielai jį mokėsime ir žinosime, kad tai – ne dar vienas socialistinis pravalgymo ir paskirstymo mokestis, o mūsų pačių turimo turto vertės didinimas. Net jei ir mano buto gatvei, kiemo tvarkyti eilė ateis po penkerių metų, suprasiu, kad dėl šių darbų ir savų mokesčių buto vertė padidės keliais tūkstančiais eurų. Tada NT mokestis taps ne mano kišenės priešu, o draugu.