Net ir absurdiškiausios idėjos gali nutiesti kelią į sėkmę

Verslą pradėjusi bemaž tuščiose patalpose, be idėjos, tik su kasos aparatu ir keliais likusiais litais, dizainerė Jurgita Jakubauskaitė šiandien idėjų stoka nesiskundžia. Antram gyvenimui prikelti daiktai jau patraukė ir užsienio verslininkų dėmesį.

Anksčiau išmaniuosius baldus – su elektroninėmis sistemomis – kūrusi dizaino studijos „Absurdo idėjos“ savininkė J.Jakubauskaitė kriziniais 2008-aisiais pasuko sau pačiai netikėtu keliu. Ieškodama naujos veiklos jauna verslininkė bemaž atsitiktinai ėmėsi kurti daiktus iš antrinių žaliavų.

Pasikalbėti apie kelią sėkmingo verslo link su J.Jakubauskaite susėdome ant sėdmaišių, jos pačios pagamintų iš jau nenaudojamų džinsų ir vilnonių paltų.

– Išmaniųjų baldų idėja atrodė nauja ir perspektyvi. Kodėl nusprendei jos atsisakyti?

– Jau buvau sukūrusi kelis tokių baldų modelius, kurių kaina dėl brangios elektronikos buvo gana didelė, pavyzdžiui, stalas kainavo 20 tūkst. litų. Tiesą sakant, šis verslas yra tinginio verslas – per metus užtenka parduoti porą baldų komplektų ir jau gali važiuoti atostogauti.

Tačiau atėjo krizė ir ji pakeitė rinką, kaip ir mane. Anksčiau buvau visiškai kitoks žmogus: agresyvi vartotoja, kurios tikslas – uždirbti visus pasaulio pinigus. Prasidėjus krizei dar visiškai savęs nevaržydama gyvenau iš santaupų ir mąsčiau, ką galėčiau veikti toliau. Galėjau užsiimti interjero dizainu, bet kainos tuo metu buvo labai smukusios, todėl, kaip kiekvienas architektas bei dizaineris, auginantis savo vertę, labai nenorėjau atsisveikinti su savo įkainiais.

– Kaip tuomet gimė neįprasta mintis daiktus pradėti kurti iš antrinių žaliavų?

– Tiesą sakant, ši idėja užsimezgė netikėtai – ji yra visiškai nulemta aplinkybių. Per krizės piką, 2010 m., išsinuomojau patalpas dar visiškai neturėdama galutinės idėjos, ką ten veiksiu, neturėjau jokio verslo plano. Sumokėjau avansą už patalpų nuomą, taip pat nuomą už pirmą mėnesį, atsidėjau pinigų mokesčiams už komunalines paslaugas, įsigijau net kasos aparatą. Ir taip man kišenėje liko vos 200 litų.

Baldų čia nebuvo nė vieno. Nusprendžiau, kad bent kasos aparatą reikia kur nors pastatyti, o ir ant grindų juk nedirbsiu. Taigi už likusius 200 litų nusipirkau baltų dažų, medienos lakštų, kuriuos čia pat ir susipjausčiau, ir pasidariau registratūrą, stalą bei du suolus.

– Ir kada perėjai prie minčių, kuo šiose patalpose užsiimsi?

– Tuomet nusprendžiau, kad interjero užsakymų per trumpą laiką negausiu. O ilgai laukti negalėjau, nes nenumaldomai artėjo diena, kai turėjau pervesti mokesčius „Sodrai“. Netikėtai prisiminiau, kad mano namuose yra audinių atraižų ir siuvimo mašina, tad pasiuvau pirmuosius sėdmaišius ir juos pardaviau. Prisiminiau, kad turiu apie 25 metrus vielos, iš jos padariau porą ekskliuzyvinių rankinių ir jas pardaviau. Vėliau ėmiau kurti papuošalus.

– Kodėl nusprendei eiti sunkesniu keliu ir nepasirinkti samdomo darbo?

– Kai santaupos baigėsi, jau buvau per ilgai dirbusi „laisvėje“, kad imčiausi samdomo darbo. Nemėgstu, kai man virš galvos kas nors stovi. Juo labiau kad net ir būdama samdoma darbuotoja visuomet dirbdavau atsakingai, manęs nereikėdavo ganyti. Visuomet maniau, kad galimybę kilti karjeros laiptais žmogus turi susikurti pats – darbdavys tiesiog sukuria darbo vietą. Jeigu nori tobulėti ir kilti, turi daryti viską, kad tobulėtų ir kiltų visa įmonė.

Tiesa, mintis kurti savo verslą man kirbėjo dar 2005 m. – tuomet, kai dirbau verslo vystymo srityje. Ten dirbdama ir kartais nesutikdama su vadovybės sprendimais suvokiau: reikia būti verslo šeimininku, kad galėtum daryti taip, kaip nori.

– Grįžkime prie pustuštės dizaino studijos, kur ėmeisi pirmųjų rankdarbių iš namie atrastų daiktų. Kaip sekėsi toliau?

– Pirmas pusmetis buvo labai įtemptas. Per šį laikotarpį numečiau daugiau nei 27 kilogramus svorio, nes visuomet turėjau pasirinkimą: nusipirkti pavalgyti arba nupirkti ką nors gamybai. Man, aišku, labiau rūpėjo verslą plėtoti. Remdamasi patirtimi, smulkiesiems šalies verslininkams galiu patarti iš įmonės pasiimti kuo mažiau pinigų – verčiau juos išleisti vystant savo įmonę. Juk kuo labiau užsiaugini įmonę, tuo didesnės grąžos vėliau sulauki. Nors Lietuvoje dar yra tendencija pirmą uždirbtą litą pasiimti sau.

– Ar vien atkaklumu ir taupumu išvedei įmonę į priekį?

– Po vienų veiklos metų, 2011 m., gavau apdovanojimą už geriausią verslo idėją. Tai man pačiai buvo netikėta – juk ten varžėsi net nanotechnologijomis paremtos verslo idėjos.

– Plačiau papasakok apie gaminius, kurie taip sužavėjo verslo pasaulį.

– Pradėjusi nuo smulkių projektų, pavyzdžiui, laumžirgių iš vielučių, po aštuonių veiklos mėnesių pradėjau gaminti šviestuvus, o po pusantrų – baldus. Šviestuvus kuriu iš plastikinių butelių ar jų dugnelių, – beje, visi mano, kad tai Murano stiklas, taip pat vielos, standžiųjų diskų. Kurdama pastarąjį šviestuvą išardžiau 15 kompiuterių. Taip pat kuriu interjero detales, pavyzdžiui, įvairius laikrodžius, siuvu „crazy“ kaklaraiščius iš džinsų.

– Kokie tavo stambiausi projektai?

– Neseniai baigiau įrengti ekologišką biurą, kuriame viskas padaryta iš antrinių žaliavų. Kitas stambus projektas – nesuskaičiuojamas skaičius mano pagamintų šviestuvų, suolų ir kitokių baldų laisvalaikio centre „Kablys“.

– Ar buvo sunku savo idėjomis sudominti žmones?

– Mano verslo mintis daugeliui patiko nuo pat pradžių, tik visuomet išlikdavo kainos problema. Dalis lietuvių įsivaizduoja, kad jei gaminu iš šiukšlių, žaliavos man nekainuoja, daiktai turėtų kainuoti nedaug. Nes idėjos Lietuvoje apskritai nekainuoja.

Reikia pabrėžti, kad užsienyje dizainas iš antrinių žaliavų yra labai vertinamas. Jis visų pirma yra ekologiškas, antra, sukurti daiktą iš antrinės žaliavos yra sunkiau: reikia prisitaikyti prie žaliavos formos, dydžio, spalvos ir pan.

– Galbūt planuojate skverbtis į užsienio rinkas?

– Taip, mano tikslas patekti į užsienio rinkas. Kaip mėgstu sakyti, eksportuoti lietuviškas šiukšles į užsienį. Ten jau yra žmonių, kurie sumoka ne tik už daiktą, bet ir meną.

Šiuo metu esu sulaukusi susidomėjimo iš italų ir olandų. Į Lietuvą atvykę kaip turistai pastebėjo mano darbus ir po mėnesio parašė laišką, kad norėtų atstovauti man savo šalyje. Tiesa, kol kas prekyba ten nevyksta – reikia suderinti kiekius, sąlygas ir pan.

– Žiūrint į sukurtus daiktus tampa smalsu: iš kur gaunate tiek daug žaliavos?

– Įvairius daiktus nesustodami ir neprašydami jokio atlygio neša mano pažįstami. Pavyzdžiui, šalia dirbanti moteris man jau metus renka kartoninius rulonus, kurie pavirs suoliuku. Kai ji pirmą kartą pamatė mano kuriamus daiktus, pasisiūlė pririnkti įvairiausių daiktų. Kartą iš namų ji parvilko nenaudojamą nertą staltiesėlę, kuri virto prabangiu šviestuvu.

– Ar galima sakyti, kad duobėtas kelio ruožas į sėkmę jau praeitas ir galima atsikvėpti?

– Jeigu užsiimčiau vien verslu, puikiai ir prabangiai gyvenčiau, nesukčiau sau galvos. Bet šiuo metu dar užsiimu įvairia socialine veikla. Pati esu kilusi iš neturtingos šeimos ir žinau, kad savo gyvenime tiek pasiekiau tik dėl to, kad turėjau svajonę. Noriu bent daliai vaikų iš socialiai rizikingos aplinkos išugdyti pilietiškumą, suteikti pagrindą svajoti.

– Atrodo, kad pačios turėta svajonė tapo sėkmės varikliu. Apie kokią svajonę kalbi?

– Pati augau Grigiškėse, kur jaunimo užimtumas – probleminis. Ten nemaža dalis jaunimo užsiima gėrimu iš „bambalių“ ir visokiais kitokiais svaiginančiais dalykais. Tačiau aš, kad ir kiek mažai pinigų turėdavome, bent kas antrą šeštadienį su šeima važiuodavau į Vilnių „pasikultūrinti“.

Tuomet pamatydavau gražų, didelį miestą, spektakliuose – pasipuošusius žmones. Todėl visuomet turėjau svajonę užaugusi gyventi Vilniaus senamiestyje. Norėdama pasiekti tikslą ir palengvinti mus auginančios mamos naštą dirbti pradėjau nuo 15 metų. Todėl turiu idėją ateityje sukurti „Absurdo fabrikėlį“ – didesnę erdvę, kur galėtų įsidarbinti nepilnamečiai, norintys užsidirbti pinigėlių, kad įgyvendintų savo svajones.