Lietuviui verslininkui bankrotas – lyg pasaulio pabaiga

Kone kiekvienas verslininkas savo kailiu patyrė, kad pirmieji verslo metai patys sunkiausi. Statistika taip pat negailestinga – dažniausiai bankrutuoja jaunos įmonės. Vis dėlto su sunkumais susidūrę pradedantieji Lietuvos verslininkai, užuot iškart pripažinę pralaimėjimą, tempia iki paskutiniosios.

Iš pradžių sunkiausia

Pasaulio statistika rodo, jog daugiau nei devyni dešimtadaliai bankrutuojančių įmonių tai padaro per pirmuosius dešimt veiklos metų. Apie pusė bankrutuojančių įmonių būna nesulaukusios nė penkmečio.

Lietuva šiame kontekste – jokia išimtis. Mūsų šalyje pradedantieji verslininkai taip pat susiduria su daugiausia problemų. Vis dėlto pastaruoju metu pastebima tendencija, kad vidutinis bankrutuojančių įmonių amžius mūsų šalyje nuolat auga ir dabar siekia 8 metus.

Auga ir pačių bankrotų skaičius, tiesa, ekspertai tai labiau sieja ne su šalies ekonomikos situacija, o su tuo, kad naujų įmonių steigiama vis daugiau. Be to, dalies verslų savininkai, keletą metų bandę grumtis su krizės padariniais, tik dabar galiausiai pasiduoda ir nuleidžia rankas.

Ekspertų teigimu, lietuviai verslininkai bijo bankrutuoti, nes mano, kad tokiu atveju bus laikomi nevykėliais. Todėl užuot pripažinę realybę keletą metų bando kapstytis, kol tuščiomis lieka ir jie patys, ir verslo partneriai.

Neigiamos tendencijos

Kreditų biuro "Creditinfo" duomenimis, per pirmą 2013-ųjų pusmetį buvo užregistruota 776 įmonių bankrotų atvejai – tai 131 atveju, arba 20 proc., daugiau nei per tą patį 2012 m. laikotarpį.

Bankroto skaičius labiausiai augo paslaugų, transporto ir prekybos verslo sektoriuose, o žemės ūkio ir maitinimo bendrovių bankrotų sumažėjo.

"Neigiamos bankrotų tendencijos vyrauja nuo praėjusių metų. Šių metų duomenys dar kartą patvirtino, kad bankroto atvejų daugėja, tačiau nereikėtų to vertinti kaip ūmaus situacijos pablogėjimo tam tikrose verslo šakose. Bankrotų statistika tik atspindi ankstesnių periodų ir patirtų sunkumų rezultatus", – sakė "Creditinfo" kredito rizikos vadovė.

Neigiamas bendros bankrotų statistikos tendencijas daugiausia lėmė 57 proc. padažnėję paslaugų įmonių bankrotai. Šiek tiek mažesnis augimas pastebėtas transporto (28 proc.) ir prekybos (16 proc.) sektorių bankrotų statistikoje. Bankrotų vidutiniškai ketvirtadaliu sumažėjo žemės ūkio ir maitinimo sektoriuose: nuo 19 iki 13 žemės ūkio ir nuo 54 iki 40 maitinimo bendrovių bankrotų atvejų.

Stabdo baimė

Kaip laikraščiui aiškino finansų analitikė, "Verslo angelų fondo I" partnerė Daiva Rakauskaitė, augantis bankrutuojančių įmonių amžiaus vidurkis tikrai nerodo, kad Lietuvos verslininkai į veiklos pradžią žvelgia atsakingiau, todėl sėkmingai išgyvena rizikingiausius pirmuosius veiklos metus, o jei ir susiduria su sunkumais, tai vėliau.

"8 metų bankrutuojančių įmonių amžiaus vidurkis rodo tik viena – lietuviai bijo bankrutuoti. Toks žingsnis žengiamas tik tuomet, kai verslininkai visiškai nebetiki, kad gali "išsivynioti", kai mato, kad jais nebetiki nei partneriai, nei klientai, o gyvenama tik nuo skolos iki skolos", – sakė D.Rakauskaitė.

Jos teigimu, natūralu, kad pradžia būna sunki, – pradedantieji verslininkai susiduria su sąlyginai jiems visiškai nauja sritimi, daug ko joje nežino. Todėl tikimybė, kad vieną dieną susidarys situacija, kai teks viską uždaryti arba kardinaliai keisti, gana didelė.

Vis dėlto ir patys pradedantieji verslininkai pridaro žmogiškų klaidų, kurių išvengus bankroto tikimybė sumažėtų.

"Tipiškas atvejis: verslininkai uždirba pirmąjį pelną, prisiperka namų, automobilių, nes mano, kad viskas įsivažiavo ir bus gerai. Tačiau neinvestuojama į įmonės ateitį, o pasikeitus situacijai rezervo, kuris padėtų išgyventi, nėra. Taip atsiranda tokios plūduriuojančios įmonės, kurios galų gale vis tiek bankrutuoja, kad ir sulaukusios 8 metų", – kalbėjo D.Rakauskaitė.

"Tokia mūsų natūra"

Nacionalinės bankroto administratorių asociacijos valdybos pirmininko pavaduotojas Edmundas Rauktys taip pat teigė, jog lietuviai verslininkai dažnai nenori pripažinti, kad verslui atėjo galas, ir bando "tempti gumą". Tačiau toks elgesys tik blogina situaciją, nes problemos ima augti geometrine progresija.

"Tokia jau mūsų natūra. Lietuvis savo bėdas slėps nuo visų, bandys kapanotis. O kai sunkumai iškyla į paviršių, dažniausiai jau būna per vėlu viską normaliai sutvarkyti. Dauguma su bėdomis susidūrusių lietuvių verslininkų niekaip patys neinicijuos savo bankroto. Dažniausiai bankrotai Lietuvoje pradedami ne verslo savininkų, o kreditorių pageidavimu", – mūsų šalies verslininkų charakterį apibrėžė E.Rauktys.

Moko tik patirtis

Pašnekovo teigimu, problemų pripažinti nenorintys verslininkai pirmiausia apsunkina savo pačių situaciją, nes slepiant tikrąją padėtį ir delsiant pranešti apie įmonės nemokumą gresia teisinės sankcijos: "Delsimas ir slapstymasis yra blogiausia, ką tokioje situacijoje galima daryti."

E.Rauktys sakė, kad bankrutuoti nebijo tik tie verslininkai, kurie jau yra patys tai patyrę arba susidūrę su situacija, kai bankrutuoja partneriai.

"Tokie verslininkai žino ir supranta, kad bankrotas yra normali teisinė ir ekonominė procedūra, o ne pasaulio pabaiga. Kitiems bankrotas yra labai baisus dalykas", – kalbėjo bankroto administratorius.

Pakirto krizė

Pasak kreditų biuro "Creditinfo" kredito rizikos vadovės Alinos Buemann, bankrutuojančių įmonių vidutinis amžius prieš krizę, t. y. nuo 2006 m. iki 2008 m. pabaigos, taip pat po jos išlieka panašus ir viršija 8 metus, tačiau kelerių pastarųjų metų statistika rodo, kad bankrutuojančių įmonių vidutinis amžius palaipsniui didėja, o ne mažėja.

"Tarp bankrutavusių brandesnio amžiaus įmonių – daugiausia smulkiojo verslo atstovės, įsteigtos per pirmuosius kelerius metus nuo nepriklausomybės atkūrimo ir valdomos fizinių asmenų. Jei Rusijos valiutos krizės padariniai jų ir neparklupdė, naujausios finansinės krizės įtaka šioms įmonėms buvo pragaištinga", – laikraščiui teigė pašnekovė.

Anot A.Buemann, tokioms bendrovėms taip ir nepavyko išaugti iki vidutinių ar stambesnių įmonių. Dalies šių įmonių finansiniai rodikliai dar prieš krizę buvo prasti, todėl jų pasitraukimas iš rinkos buvo daugiau laiko klausimas.

"Daugumai šių įmonių dar prieš bankrotų procedūrų pradžią kreditų biure buvo fiksuojama aukšta bankroto rizika", – pabrėžė A.Buemann.

Bankrotų statistika

Metai Bankrutavusių įmonių amžiaus vidurkis

2003 7,8
2004 8,0
2005 8,5
2006 9,2
2007 8,6
2008 8,0
2009 7,8
2010 8,1
2011 8,5
2012 8,4
2013 9,3
Vidurkis 8,3

Jaunimas žvelgia drąsiai

Globaliame verslumo ir plėtros indekse – GEDI (angl. – Global Entrepreneurship and Development Index), kuriame mūsų Lietuva pirmą kartą reitinguota buvo šiais metais, mūsų šalis apibrėžiama kaip jaunųjų verslininkų valstybė.

Šio pasaulinio verslumo stebėsenos tyrimo duomenimis, praėjusiais metais net 25 proc. jaunimo steigė verslą sau, 21 proc. 18–24 metų jaunuolių steigė verslą kitiems.

Palyginti Lietuvos verslumo duomenis pagal regionus, neabejotini verslininkų dalies tarp visų Lietuvos verslininkų lyderiai, kaip ir buvo galima tikėtis, yra Vilnius ir Kaunas, trečioje vietoje – Klaipėda. Tai atitinka miestų gyventojų skaičiaus proporcijas.

Vėl pradeda skolintis

Bendrovė "Investicijų ir verslo garantijos" ("Invega") už smulkiajam ir vidutiniam verslui suteiktas paskolas bankams ir kitoms kredito įstaigoms pirmą šių metų pusmetį suteikė 302 garantijas, kurių vertė siekė 65,1 mln. litų.

Bendra "Invegos" garantuotų ir smulkiojo bei vidutinio verslo įmonių plėtrai Lietuvoje panaudotų paskolų suma siekė 98 mln. litų.

"Atrodo, kad verslas Lietuvoje atsitiesia, įprastos skolinimo sąlygos palengva grįžta į ankstesnes, buvusias dar prieš ekonominį sunkmetį, vėžes. Garantijų per pirmą šių metų pusmetį suteikėme 3,4 proc. daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį", – pranešime sakė "Invegos" generalinis direktorius Audrius Zabotka.

Pirmą šių metų pusmetį verslą pradedančiosioms įmonėms bei verslininkams paskolų garantijos buvo vienas iš labiausiai lengvinančių finansavimą kriterijų – garantijų buvo suteikta 40,6 proc. daugiau (iš viso suteiktos 97 garantijos) nei 2012-ųjų sausio–birželio mėnesiais. Įmonėms, veikiančioms ilgiau nei 5 metus, suteiktų garantijų skaičius šiemet sumenko 13,75 proc., iki 138 garantijų.

Vidutinė garantuotų paskolų suma šiemet padidėjo 5,4 proc., iki 327,2 tūkst. litų, vidutinė suteiktos garantijos vertė ūgtelėjo 1,7 proc., iki 217,4 tūkst. litų. Vidutiniškai su "Invegos" garantija smulkusis ir vidutinis verslas skolinosi 3,6 metų laikotarpiui, vidutinė garantijų trukmė atitinkamai buvo 2,4 metų.

Daugiausia "Invegos" garantijų šiemet suteikta įmonių, besiverčiančių gamyba, paskoloms – joms teko 35,4 proc. visų garantijų. 31,5 proc. garantijų suteikta prekybos įmonių imtoms paskoloms, 28,5 proc. – teikiančių įvairias paslaugas įmonių paskoloms.

Paskoloms, skirtoms apyvartinėms lėšoms verslo plėtrai finansuoti, suteikta 42,4 proc. garantijų, o investicinėms paskoloms – 57,6 proc. garantijų.

Nuo veiklos pradžios 2001 m. "Invega" jau suteikė 4,4 tūkst. garantijų 1,7 mlrd. litų vertės paskoloms, o garantijų suma siekia 1,2 mlrd. litų.

Komentaras

Marija Židonienė

"Magnusson ir partnerių" asocijuota teisininkė

Nesunku pastebėti, kad, atsižvelgiant į bankrutuojančių įmonių statistiką, bankroto tema darosi vis aktualesnė. Dar daugiau, kyla krūva klausimų, kodėl šios įmonės bankrutuoja per tokį trumpą laiką ir kaip to išvengti. Deja, vieno atsakymo nėra, nes įmonių bankrotą lemia įvairių tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių visuma, kuriuos verslininkai ne visada turi galimybę sukontroliuoti. Savaime suprantama, pradedantys verslininkai nėra labai patyrę ir pajėgūs pasisamdyti kvalifikuotų bei profesionalių darbuotojų, kas gali turėti tikrai didelės įtakos įmonės veiklai. Pastebėtina, kad bent jau šį vidinį procesą verslininkas gali suvaldyti nuo pat įmonės įkūrimo momento, tačiau išoriniams veiksniams, t. y konkurencijai, tam tikriems finansiniams ir mokesčių sistemos pokyčiams, didėjančiai infliacijai ar valiutų kursų svyravimams bei darbo jėgos kainų augimui, verslininko asmeninės pastangos vargiai ar turėtų įtakos. Be abejo, esminės reikšmės turi ir Lietuvoje egzistuojanti mokesčių sistema. Visiems žinoma, kad nuo pat veiklos pradžios, dar net neturėdama realių pajamų, įmonė turi mokėti atitinkamus mokesčius į valstybės biudžetą. Jei įmonei sunkiai sekasi verslo pradžioje, kas labai tikėtina, įmonės skola valstybinėms institucijoms didėja, o tai lemia ir reputacijos blogėjimą bendroje rinkoje, ir partnerių bei klientų požiūrį.

Siekiant sumažinti įmonės bankroto tikimybę iki mažiausios, vertėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų: visų pirma, verslininkas turėtų stengtis suburti komandą, kuri norėtų ir turėtų įgūdžių bei reikiamą kvalifikaciją atitinkamam darbui atlikti; antra, prieš kurdamas verslą, tinkamai įvertinti savo verslo galimybes bei perspektyvas imant banko paskolas ir teisingai apskaičiuoti savo prekių (gaminių) ar paslaugų savikainą, stebėti savo įmonės veiklos rodiklius bei situaciją rinkoje, lanksčiai reaguoti į pokyčius joje ir imtis sprendimų dėl įmonės veiklos krypčių koregavimo, struktūros, naujovių ir pažangių technologijų diegimo; trečia, tinkamai bendrauti su verslo partneriais bei klientais, siekdamas išvengti atsiskaitymų sutrikimo, ir galiausiai atidžiai sekti savo įmonės finansinę būklę, laiku reaguoti bei imtis priemonių, kad būtų išvengta bankroto rizikos.