Lietuviško verslo modelis – gebėjimas prasisukti?

„Man atrodo, kad mūsų verslumo formos (netgi, sakyčiau, kad tai zuokiškumas) – gebėjimas suktis, išlaviruoti besikeičiant aplinkybėms, apsukrumas, makiaveliškumas. Kitu atveju telieka smulkusis verslas, kai, turėdamas individualios veiklos pažymą, esi priklausomas nuo premjero sprendimų“, – sako verslu ir jo etika besidomintis filosofas, eseistas Tomas Kavaliauskas.

Ar verslo prigimtis, pats verslo tikslas gali būti suderinamas su etinėmis vertybėmis? Kaip keitėsi verslo etika? Kokia ji mūsų visuomenėje ir kuo skiriasi nuo kitų kultūrų?

Apie didžiausias etines dilemas šių dienų versle su T. Kavaliausku kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Kaip suvokti verslo etiką? Kuo ji pagrįsta? Kaip kito ir kokia yra dabar?

Verslo etiką galima suvokti dvejopai. Tai galėtų būti universitete, Ekonomikos fakultete, dėstoma disciplina, kurią dėstau šį semestrą. Kita vertus, galima kalbėti apie verslo etiką ir religiją, pvz., tai su protestantizmu susijęs dalykas, kai verslo etika yra kaip ideologija. XVIII–XIX a., kai Amerikoje prasideda metodiškas gyvenimo būdas, kai protestantiškos denominacijos bando kontroliuoti bendruomenių gyvenimą, religiniu pagrindu ima vystytis tam tikra etika, kurios tikslas – darbštumas. Katalikų religijai tai daug mažiau svarbu, nes čia ekonominiai, finansiniai reikalai yra žemiški, kone kūniški, materialūs dalykai – tai, kas supūva, sugriūva (siela eina į dangų, nes tai, kas nematerialu, amžina). Protestantizmas tokios perskyros nedaro (tai Maxo Weberio samprata).

Taigi protestantiškosios verslo etikos ištakos yra religinės ir jai Europoje alternatyvą bando suteikti judėjimas ir organizacija „Spirituality in Business and Economy“ („Dvasingumas versle ir ekonomikoje“). Judėjimo lyderis yra flamandas, Liuveno universiteto profesorius, turintis ir filosofinį, ir ekonominį išsilavinimą. Jis propaguoja kitokią, alternatyvią verslo etiką, kurią galima (nors nebūtina) priimti iš katalikiškos perspektyvos. Tai gali būti religinė patirtis plačiąja prasme. Tarkim, jeigu organizacijoje, kompanijoje kyla kažkokių problemų, etiškų spendimų ieškoma ne vadybiniais principais, o dvasinėmis, religinėmis praktikomis, bendra meditacija, kontempliacija. Pvz., darbuotojai susėda, užsidega žvakę ir medituoja arba išeina į lauką ir susikabina rankomis aplink kokį medį. Kas nors ką nors pasako (tarkim, sentenciją iš Biblijos ar kt.), tai vyksta per pietus ar po darbo. Manoma, kad tokios praktikos gali būti sėkminga (gal net sėkmingesnė negu technologinės elgesio formos) alternatyva tam, kai mes bandome racionaliai nuspręsti, kas etiška, kas ne.

Taigi vienas verslo etikos variantas, kai ji labai racionali, vadybiška, naudojama dėl efektyvumo, nes darbuotojai, kurie etiški, turi įvairiausių dorybių (punktualumas, darbštumas, pareigingumas), sudaro komandą, kolektyvą, daug efektyvesnį ir našesnį negu tas, kurio nariai nekūrybingi, neetiški. Tačiau kas būtų, jeigu verslo etiką vertintume iš dvasingumo perspektyvos? Gal ne visada to efektyvumo ir našumo reikia? Kitaip iškyla filosofinis klausimas, o kada efektyvumo užtenka? Kai kolektyvas labai našus, efektyvus, atsiranda šalutinis poveikis (pvz., stresas – būk dar našesnis, dar spartesnis), nes siekiama pelno. Verslo etika iškelia labai svarbų klausimą, dėl ko verslas yra apskritai? Ar dėl pelno, ar dėl socialinės atsakomybės? Ar pelnas yra tikslas, ar priemonė norint sukurti darbo vietų, teikti paslaugas ir t. t.? Į šį klausimą nėra vienodai atsakę net didžiausi verslo etikos specialistai, o ir pats verslo etikos diskursas labai dažnai apie jį sukasi.

Ko gero, net neverta klausti, kuris požiūris labiau paplitęs?

Paplitęs, žinoma, vadybinis požiūris. Dvasingumas verslo organizacijoje yra naujas ir daug ką sudominęs dalykas, bet matomos daugiau pavienės pastangos. Nors pelno siekiama etiškomis, efektyviomis priemonėmis, pasirodo, kad per finansinę krizę jos visiškai nieko negali padaryti. Volstritas manipuliuoja ir žaidžia pasaulinėmis rinkomis, o etiški standartai, taikomi darbuotojams, yra nulis palyginti su tuo, kas vyksta užkulisiuose, kai didieji žaidėjai, investuotojai, bankų magnatai atlieka savas spekuliacijas su svyruojančiomis rinkomis.

Kyla didelė problema, kad iš tikrųjų verslo etika yra impotentiška užbėgti įvykiams už akių. Ji reflektuoja tai, kas jau įvyko. Daroma atvejų analizė: įvyko taip, dabar mes studentams, darbuotojams, dar kam nors aiškinsime, kaip buvo neetiška, seminarus vesime, už kuriuos jūs susimokėkite. O užbėgti į priekį su savo standartais ji negali, nes finansinės machinacijos, sandoriai, neetiški, makiaveliški dalykai daromi greta etiškų deklaracijų.

Vadinasi, apskritai negalime kalbėti apie tai, ar verslo tikslas suderinamas su etika?

Teoriškai suderinti galime labai lengvai. Tarkim, ant Amerikos dolerių užrašyta „In God We Trust“ (liet. „Dievu mes pasitikime“). Protestantiškoji perspektyva reiškia, kad dvasinės ir pinigo vertybės gali būti išvien, viskas gerai. Tačiau praktika rodo, kad pelno siekimas ir etika bei moralė labiau suderinama atskirose organizacijoje nei visumoje, nes, kol nėra finansinių krizių, kol ekonomika auga, kol mes gyvename po iliuzijos skraiste, kad viskas gerai, ir bankai dėl įvaizdžio kuria vizijas, vertybes, pasikabina lenteles, pasipuošia tinklalapiuose, atrodo, kad viskas harmoninga. Bet kai tik įvyksta kažkas globalaus ar lokalaus, iškart atsiskleidžia, kad etika tebuvo labai graži deklaracija, retorika, propagandos priemonė įtikinti, kokie mes etiški.

Labai dažnai darbuotojų etiketas painiojamas su pamatinėmis, esminėmis, fundamentaliomis dorovės nuostatomis. Jeigu aš ir labai mandagus, šypsausi, tai tik etiketo fasadas, nepasakantis, ką aš su savo buhalterija, finansais ir lojaliomis buhalterėmis veikiu už to fasado. Tai ir pokomunistinių šalių metodai, bet jų nereikia sureikšminti. Dažnai sakoma, kad sovietmetis mus išmokė elgtis pagal dvigubus standartus. Volstritas yra ne buvusios SSRS teritorijoje, o Amerikoje, vadinasi, gobšumas, kaip yda, yra universali problema ir tai nėra sovietmečio reliktai. Graikija irgi nepriklausė SSRS, Ispanijos korupcijos skandalai ar Silvio Berlusconi Italijoje nėra sovietmečio palikimas – tai universalūs dalykai.

Galbūt čia Vakarų civilizacijos įpročiai, ydos? Kokius skirtumus pastebite lygindamas skirtingų kultūrų verslo etiką?

Akivaizdu, kad yra tam tikras kultūrinis reliatyvizmas. Tai, kas pagal šiuolaikines profesines verslo etikos normas pas mus nepriimtina, Rytų kultūroje (pvz., Japonijoje) gali būti etiška. Tarkim, mūsų kultūroje po sandorio ar jo metu padovanoti itin brangią dovaną neetiška, tai tarsi užmokestis ar papirkimas. O Japonijoje neetiška neįteikti rimtos dovanos. Tarkim, vienoje kultūroje etiška ateiti 10 min. prieš susitikimą, kitoje kultūroje nieko tokio truputį vėluoti, kitur pageidautina ateiti nei anksčiau, nei vėliau. Samdant įvairių kultūrų darbuotojus, tokį kosmopolitinį kolektyvą, kaip Hamburge, Londone, Niujorke, reikia labai daug nuovokumo ir elgtis ne pagal šabloną. Prancūzai turi problemų, nes darbuotojos musulmonės ateina su savo atributika, nenusiriša skarelių. Net ir homogeniškoje aplinkoje, pvz., Lietuvoje, kur daugmaž viskas aišku, negalima taikyti amerikiečių verslo etikos modelių.

Vis dėlto pažanga didelė, yra daug jau savaime suprantamų standartų. Svarbūs pasiekimai humanizuojant darbo aplinką – verslo etikos nuopelnas. Mes nebegyvename laikotarpiu, kai darbuotojas nežino savo teisių, dabar turime darbuotoją – ne darbininką. Darbuotojas turi humanizuotą aplinką, draudimą, teises, teisę skųstis, kvestionuoti. Vis dėlto, nors yra pasiekimų, atsiranda kita problema – daug kas deklaruojama dėl naudos (tai mes matome bankų tinklalapiuose, bendrose deklaracijose).

Koks yra lietuviško verslo etikos modelis?

Lietuviškas žodis būtų „prasisukti“. Rusų kalboje lygiai tas pats žodis lygiai ta pačia prasme buvo vartojamas sovietmečiu. Lietuviško verslo etikos modelio apibrėžimo niekur nėra, bet, stebėdamas savo kultūrą, nurodyčiau gebėjimą prasisukti. Tai žmogaus gebėjimas kažką veikti besikeičiančios, svyruojančios ekonomikos sąlygomis, kai iš komunizmo pereinama į kapitalizmą, į laisvą rinką. Perėjus vėl atsiranda svyravimų (1998 m. Rusijos krizė, 1996 m. bankų griūtis) ir nestabilios situacijos (net kai pas mus padėtis stabilizuojama, atvilnija globali finansinė krizė) vėl kažką keičia.

Žmonėms, kurie geba prasisukti nestabiliomis situacijomis, moka atpažinti pokyčius ir randa galimybių jais pasinaudoti (ar pradėti savo verslą, ar pakeisti jo profilį, ar naujai investuoti), sekasi, jie gauna pelno. Prasisukimas ir pažinčių naudojimas vertinamas kaip minusas, blogis. Bet sovietmečiu tai buvo gebėjimas rasti aplinkinių kelių, biurokratiją įveikti dovanomis, kyšiais. Kava, rūkyta dešra, skilandžiai, konjakas atverdavo kelius net iki Maskvos. Šiandien mes atsidėkojame nebe maistu, bet tai, kas vyksta toliau, yra deja, tas pats peikiamas klientelizmas. Ir man atrodo, kad mūsų verslumo formos (netgi, sakyčiau, kad tai zuokiškumas) – gebėjimas suktis, išlaviruoti besikeičiant aplinkybėms, apsukrumas, makiaveliškumas. Kitu atveju telieka smulkusis verslas, kai, turėdamas individualios veiklos pažymą, esi priklausomas nuo premjero sprendimų. Gal tai truputėlį ciniškas vertinimas, bet kalbame apie tikrovę, o ne sakome pamokslą, kaip reikėtų gyventi.

Kokios yra didžiausios dilemos, su kuriomis dabar susiduria verslas?

Daug kas išmoko išsisukti iš padėties, manipuliuoti žiniasklaida, medijomis ir numatyti neigiamas pasekmes, kas bus, jei į viešumą išlįs neetiškas elgesys ar produkcija. Gaminama neetiškai, neatsakingai, nepareigingai. O jeigu nuvyksime į pasaulinio lygio trijų dienų verslo etikos konferenciją, kiekvienoje sekcijoje išgirsime nors po kelis pranešimus apie socialinę korporacinę atsakomybę. Ir tada pamatai, kad verslo etikos saldainiukas konferencijose tėra įpakuotas į blizgantį popierėlį, o gyvenime, nors ir daug pasiekta humanizuojant darbuotojų aplinką, mes ir toliau susiduriame su manipuliacijomis: Lietuvoje atsiranda lenkiškos produkcijos su žiurkių nuodais, pridedama visokių E, nors užrašoma kitaip, teigiama, kad čia ekologiškas produktas.

Socialinė atsakomybė – vėl fasadas. Konferencijose, akademinėje terpėje – graži retorika, kažkokie tyrimai, tobulėjimas, o realybėje verslininkai darbuotojams tesurengia seminarus apie kokius nors derybų menus. Bet vadybininkai žiūri pelno, įmonės sėkmės. Galime kalbėti apie gražius pavyzdžius, rasime atsakingų įmonių, filantropų, bet ir toliau susiduriame su cinišku daugelio požiūriu.

Jeigu produkcija ar paslaugos ir pateiktos labai etiškai, tai dar nereiškia, kad etiškas ekonominis procesas. Baisus kainų kėlimas, visuomenės pajamų ir išlaidų nepaisymas yra liūdni dalykai ir tai, kas blizga „Akropolyje“ ar „Hyper Maximoje“, neatspindi harmoningo gyventojų gebėjimo visu tuo naudotis. Jeigu parduodamas ekologiškas produktas, dar nereiškia, kad pensininkas jį įpirks. Taigi priklauso tik nuo požiūrio, kaip mes pažiūrėsime į manipuliaciją rinka, socialinę atsakomybę.


Šiame straipsnyje: verslasverslo etikaverslininkai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Taip....

Taip.... portretas
Verslo pabaiga........kaip apvogti kitą......paskui sakyti ... koks aš gabus verslininkas......juk vagystė Lietuvoje užregistruota oficialiai.....

nieko

nieko portretas
naujo, pinigas - tai tikras šėtono išmislas. Kur tik jis prasisuka, ten dingsta visos žmogiškos vertybės. Galim gražinti kaip norim kapitalizmą, tačiau jei jis bus nereguliuojamas, laukinis, tai nieko mums nepavyks. Tai baisi sistema, nušluojanti viską.

eduardas

eduardas portretas
patiko žodis zuokiškumas.tai matyt politikas-verslininkas nepagautas už rankos "kombinuojant"..čia tarybinis pasakymas.žmogus pasinaudojas įstatymo spragomis ir likęs nenubaustas.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių