Kas geriau: susirasti darbą ar pirkti neįgalumo pašalpą?

"Man patiko būti gydytoju, bet tapau valdininku. Noriu pakelti įstaigos prestižą", – prisistato naujasis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos vadovas Manfredas Žymantas.

– Visuomenės nuomone, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba dirba neskaidriai. Tikitės tai išgyvendinti?

– Žinau, kad visuomenės nuomonė apie tarnybą nėra teigiama. Nemanau, kad pagal reputaciją susilyginsime su Bažnyčia, bet esu užsibrėžęs pasiekti, kad požiūris į įstaigą ir jos darbuotojus pasikeistų. Svarbu, kad visuomenė suvoktų: mūsų tarnyba ne duoda arba neduoda neįgalumą, o įvertina sveikatą ir pagal tai suteikia neįgalumo lygį. Mūsų tarnyba dirba dorai, teisėtai ir teisingai.

– Jei atėjote eiti šių pareigų su tokiomis nuostatomis, vadinasi, tarnybos darbuotojų, veiklos metodų nekeisite?

– Esate pasinaudojusi mūsų įstaigos paslaugomis ar tik kitų nuomone remdamasi susimodeliavote nuomonę apie mūsų darbą?

– Aš klausiau, ar tikite tuo, ką sakote?

– Tikiu savo darbuotojais. Jau aplankiau visas šalies tarnybas, išanalizavau jų veiklą. Mūsų darbas – nustatyti neįgalumo ir darbingumo lygį ir profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį bei priimti sprendimą dėl bendro pirminio specialiųjų poreikių nustatymo.

Sprendimų kontrolės tarnyba tikrina, ar tai padaryta teisingai, ar nėra klaidų. Jei yra – analizuoja, ar jos sisteminės, ar tai žmogiškojo faktoriaus išdava. Tai, kad jūs nepagrįstai norite suponuoti mūsų klaidas, galiu įrodyti pavyzdžiu. Alytuje buvo patikrinta, kaip įvertintas 1 100 žmonių neįgalumo lygis. Iš jų 57 sprendimai buvo apskųsti pačių neįgaliųjų. Analizuojant skundus tik devyni sprendimai buvo pakeisti, ir kai kurie ne neįgaliojo, o valstybės naudai.

– Vadinasi, buvo padaryta klaidų?

– Galima taip sakyti, bet tai nėra dideli skaičiai – tik 15 proc. visų besikreipiančiųjų.

– Mano nuomone, tai daug, juolab kiekvienam žmogui svarbus būtent jo likimas. Antra vertus, ne vienas susitaiko su bet kokiu jūsų sprendimu, galvoja, kad nieko nelaimės arba neturi sveikatos skųstis.

– Tai tik prielaida. Sprendimai būna pakeisti ir valstybės, o ne tik žmogaus naudai.

– Kaip tikrinami skundai: važiuojama pas neįgalųjį į namus ar tik dokumentai peržiūrimi?

– Jei tikrinamas darbingumo netekimo lygis, vadinasi, neįgalusis yra judrus, pas jį nėra ko važiuoti. Tikrinama asmens sveikatos kortelė, apsilankymai pas gydytojus, paskirtas gydymas, reabilitacija. Jei tikriname, ar teisėtai nustatyti specialieji poreikiai, tuomet važiuojame pas žmogų į namus ir vertiname situaciją. Kilus įtarimui paprašome papildomos konsultacijos, kad šeimos gydytojas nusiųstų pacientą pas trečiojo lygio specialistą. Gavę jo įvertinimą pridedame prie bendros bylos ir priimame sprendimą. Mūsų tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius nesivelia į subjektyvumą.

– Jums turbūt žinoma, kad gydytojus galima papirkti?

– Žinome, neneigiame.

– Turbūt žinote ir tą dar palyginti neseniai skelbtą faktą, kai vienoje Kauno rajono gydymo įstaigoje buvo spekuliuojama pildant dokumentus jūsų tarnybai?

– O kas iš to? Ir teismai, ir Specialiųjų tyrimų tarnyba tai tyrė, bet nieko neįrodė. Tas gydytojas tebedirba kaip dirbęs.

– Mes juk mokame užglaistyti...

– Visų pirma vertintojai, kurie dirba mūsų struktūroje, turi vienodai teisingai, be subjektyvumo nustatyti neįgalumo lygį. Nesvarbu, kas nagrinėja žmogaus bylą: Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje veikiančios tarnybos darbuotojas, sprendimas turi būti tas pats. Siekiame, kad tas pats neįgalusis, atėjęs antrą kartą, patektų pas kitą vertintoją. Jei priimtas sprendimas netenkina, galima skųstis mūsų tarnybos Sprendimų kontrolės skyriui, Ginčų komisijai. Po jų pilietis gali kreiptis į Administracinį teismą.

Štai visai neseniai pasirašiau atsakymą žmogui, kuris buvo apskundęs savo kaimynę, kuri neva yra sveika, o jai nustatytas neįgalumo lygis. Skundą ištyrusi Sprendimų kontrolės tarnyba patvirtino, kad tas žmogus tikrai turi negalią, darbingumo lygis nustatytas teisingai. Nesvarbu, kad žmogus turi abi rankas, abi kojas, abi akis, atrodo pasitempęs, dar juda. Kaimynas, matyt, iš pavydo apskundė. Tiriame absoliučiai visus, net ir anoniminius skundus, tik pastarųjų autoriams negalime išsiųsti atsakymo.

– Bet juk viskas prasideda nuo šeimos gydytojo įrašų?

– Klausimyną, kuriame atsispindi profesija, darbo stažas, apsilankymai pas gydytojus, galimybė judėti, savipriežiūra, veiklumas, biopsichosocialiniai faktoriai ir kiti veiksniai, užpildo pats neįgalusis. Atsakymai gali būti ir su komentarais.

– O pagal Bartelio indeksą būklę vertina medikai? Neįgalieji skundžiasi, kad nevaikštantys, bet galintys pakelti vieną ranką laikomi kone sveikais.

– Pagal Bartelio indeksą, kuris yra tarptautinis, unifikuotas, ne mūsų sukurtas, nustatoma, ar neįgalusis turi specialiųjų poreikių. Problemų kyla, kai pagal šį indeksą mūsų sistemos specialistas ir gydytojas būklę įvertina skirtingai. Mes vertiname pagal tarptautinius standartus, o gydytojai kartais suteikia nepagrįstų lūkesčių. Kai yra neatitikimų, pas ligonį kartu važiuoja ir mūsų tarnybos, ir gydymo įstaigos atstovas.

Bet kuris iš mūsų internete gali susirasti Bartelio skalę ir įvertinti savo būklę. Specialieji poreikiai suteikiami ne dėl to, kad vaikai ir anūkai emigravo, o senoliui vienam sunku gyventi. Gydytojams tenka visa atsakomybė už dokumentų tikslumą. Jei prirašė iš dangaus ar kitais kėslais – privalo atsakyti pats gydytojas, įstaiga, kurioje jis dirba.

– O jūsų darbuotojų neįmanoma papirkti?

– Tai jūs skleidžiate tokią žinią. Niekas nesako, kad mūsų struktūroje visi šventi, bet nėra taip blogai, kaip jūs bandote nupiešti. Mūsų darbuotojai gali suklysti. Pirmą kartą tai nutikus siunčiame mokytis, antrą kartą suklydus galima galvoti, kad blogai išmokėme, trečią – viskas, darbas baigtas. Pas mus yra ir Antikorupcijos komisija, ji tiria, nagrinėja darbuotojų veiksmus.

– Vadinasi, visuomenės nuomonę keisite, skelbdami konkrečius faktus?

– Užuot eskalavę, ką kuris kaimynas ar pažįstamas sakė, kaltinantieji mūsų tarnybą tegu praneša apie pažeidimus mums. Juos patikrinsime – absoliučiai kiekvieną. Siekiu, kad pačiam neįgaliajam būtų suprantamai išaiškinta, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Užuot reikalavus kuo didesnio neįgalumo lygio, galbūt naudingiau ugdyti veiklumą, integruotis į visuomenę. Vertinant biopsichosocialinius veiksnius nustatoma, ar žmogus gali prisitaikyti prie esamos situacijos ne vien dėl ligos, bet ir dėl psichologinių faktorių. Tai susmavus nustatomas tikrasis neįgalumo laipsnis. Būti darbingam ir norėti būti darbingam – skirtingi dalykai.

– Šiuolaikinės technologijos leidžia būti darbingiems didesniam neįgaliųjų ratui?

– Mūsų tarnyba kuruoja profesinę reabilitaciją neįgaliesiems. Jie siunčiami į reabilitacijos centrus, kurių Lietuvoje yra vienuolika. Ten nemokamai gyvena pusę metų, netgi gauna stipendiją, ir išmoksta specialybės. Pavyzdžiui, jau seniai veikiančio Valakupių reabilitacijos centro rezultatai – vieni geriausių šalyje. Čia ne tik išmokoma kokios nors profesijos, bet ir padedama susirasti darbo ją įgijus. Tereikia, kad žmogus pats nors kiek norėtų kabintis į gyvenimą, o mes jam galime nemokamai padėti.

– Ar po to žmogus gaus neįgalumo pensiją?

– Tai paaiškės įvertinus būklę. Žmonės bijo, kad tokia reabilitacija pensiją sumažins. Tačiau įgyta profesija turi įtakos vienam iš trylikos neįgalumo vertinimo faktorių, todėl lemia nedaug. Svarbiausia, kad žmogus turi ką dirbti. Šie mokymai finansuojami iš ES lėšų, per trejus metus jie bus pasiūlyti trims tūkstančiams neįgaliųjų. Bėda ta, kad pas mus neįgalieji labiau nori pašalpų nei darbo. O juk dirbdami gali būti visaverčiai piliečiai. Užsisklendus savo mažame pasaulėlyje, užsidarius su liga – gyvenimas liūdnas.
Pavyzdžiui, juvelyras autoavarijoje neteko rankos ir galvoja, kad jo gyvenimas baigėsi, nes dirbti nebegalės, o kito darbo nemoka. Bet galbūt tas juvelyras turi slaptų vadybininko ar buhalterio savybių. Įvertinus jo sugebėjimus galima atrasti kitų prasmingų veiklos sričių. Pagaliau juvelyras – tai menininkas, jis gali mokyti kitus savo darbo.

– Bet, jei dirbdamas jis uždirbs mažiau nei pašalpa? Net ir sveikiesiems rasti darbą nelengva.