Kai kurių žuvų rūšių geriau visai nevalgyti

Daugiau kaip pusė pasaulio žuvies išteklių yra negrįžtamai išeikvoti, o dar beveik trečdalis – gerokai sumažėję. Jei žvejybos ir žuvies vartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų rūšių vandenynuose neliks jau šio šimtmečio viduryje. „Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti tiek, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai? [...] Pavyzdžiui, Baltijos jūroje padidėję vasariniai dumblių žydėjimai, nes mes nugaudome žuvis, kurios maitinasi zooplanktonu, o zooplanktonas minta šiais dumbliais“, – sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus.

Jo teigimu, pagrindinės priežastys, dėl kurių nyksta žuvys, – pergaudymas ir tarša: „Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai. Dabar ten niekas neneršia.“

R. Staponkus pasakoja apie Lietuvos gamtos fondo specialistų parengtą „Vadovą atsakingam žuvies ir jūros gėrybių vartotojui“, kuriame kai kurių žuvų rekomenduojama vengti, pavyzdžiui, pangasijos arba lašišos. „Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Didžioji dauguma europiečių tikrai juo vadovaujasi ir daro poveikį žuvų augintojams“, – teigia R. Staponkus.

– Kodėl žuvies mėgėjams turėtų rūpėti žuvies būklė viso pasaulio vandenynuose?

– Globalizacija padarė savo ir į mūsų parduotuves atkeliauja daugybė žuvies, tiek užaugintos Viduržemio jūroje, tiek pagautos Ramiajame, Atlanto vandenyne. Mes nebegalime apsiriboti vien Baltijos jūra. Jei žuvis būtų tik iš Baltijos jūros, viskas būtų daug paprasčiau. Yra daug regionų, daug įvairių valdymo institucijų, yra ir prastai dirbančių valdymo institucijų. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip Somalis, niekas nieko nevaldo. Gana įdomu tai, kad būtent dėl žvejybos Somalio žvejai pradėjo piratauti. Kadangi tas regionas nekontroliuojamas, verslinė žvejyba ten taip įsisuko, kad vietiniams žvejams nebeliko ko gaudyti, todėl jie griebėsi daug pelningesnio pragyvenimo šaltinio.

Dar vienas aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį, tas, kad Lietuvoje gana daug ir didelių žuvies perdirbėjų. Mes perdirbame ir eksportuojame į visą Europą daug žuvies, bet, atsižvelgiant į tai, kiek lietuviai sužvejoja per metus, poreikis vis tiek nepatenkinamas. Vadinasi, dar kažkiek įsivežame.

– Statistika gąsdinanti: 88 proc. Europos komercinių žuvų rūšių išgaudoma daugiau, nei populiacijos galėtų atsinaujinti natūraliai. Jūs vartojate terminą „didžiausias tausus laimikis“. Kas tai yra?

– Palaikomas toks populiacijos dydis, kad jos augimas būtų maksimalus (palaikomas didžiausias augimo greitis). Populiacijai neleidžiama tiek sumenkti, kad ji pradėtų mažėti nuo žvejybos poveikio. Vienai žuvų rūšiai ar ištekliams yra nustatomas bendras maksimaliai tausus laimikis ir paskui pagal susitarimus paskirstomas tarp visų šalių. Šitaip jau dvejus metus valdomi Europos ištekliai. O jei tai, kas suplanuota naujuosiuose aktuose, bus priimta, Europa bus vienas iš pagrindinių tausios žvejybos regionų. Ji turėtų aplenkti Aliaską ir net Naująją Zelandiją.

– Kuo tausi žvejyba skiriasi nuo kvotų?

– Kvotos anksčiau būdavo politikų susitarimo reikalas. Mokslininkų rekomendacijos dažniausiai likdavo net ne antroje, o trečioje vietoje. Dabar, kaip minėjau, situacija kiek pasikeitė, todėl manau, kad po 10–20 metų padėtis bus labai gera. Žinoma, jei bus galima užtikrinti, nes tai gana sudėtinga.

– Net 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti. O dar trečdalis – pereikvoti. Ar tai reiškia, kad pusę žuvų išteklių jau esame praradę ir jų nebebus galima sugrąžinti net veisiant nelaisvėje?

– Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti iki tokio lygio, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai? Viskas, kas buvo mitybos grandinės viršuje, labai išgaudyta, todėl visa mitybos grandinė keičiasi. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje padidėję vasariniai dumblių žydėjimai, nes mes nugaudome žuvis, kurios maitinasi zooplanktonu, o zooplanktonas minta šiais dumbliais. Taigi pakeičiame sistemą ir paskui turime kitokių problemų.

– Vadinasi, Baltijos jūros vanduo žydi ne tik dėl taršos, bet ir dėl pasikeitusios rūšių įvairovės?

– Taip, yra įrodyta, kad tai viena iš priežasčių. Žinoma, pagrindinė priežastis – mineralinės trąšos, naudojamos žemės ūkyje.

– Kurios Baltijos jūroje esančios rūšys kelia didžiausią susirūpinimą? Dėl silkių neverta išgyventi – sakote, kad Baltijos jūros silkes galima valgyti ramiai.

– Baltijos jūros silkė yra strimelė. Tai lygiai ta pati silkė, kuri gaudoma Norvegijoje, tik Baltijos jūroje dėl apysūrio vandens ir nepalankių sąlygų ji užauga daug mažesnė, todėl ir vadiname ne silke, o strimele. Tačiau lašiša ir šlakys – žuvys, dėl kurių abejojama. Labai sunku kontroliuoti jų žvejybą, jos yra brangios žuvys, geidžiamas laimikis.

– O menkės?

– Su menkėmis vyksta įdomūs dalykai – jos pasidarė liesos ir ilgos. Menkės tiek laiko buvo labai intensyviai gaudomos, kad greičiausiai įvyko kryptinga atranka ir išliko tik tos, kurios sugebėdavo išlįsti pro tinklo akis. Dėl to jų pačių sveikata nėra labai gera. Nerimą kelia ir dar vienas dalykas – anksčiau buvo leidžiama gaudyti  38 cm ilgio menkes, o šiais metais jau – 35 cm. Tai irgi nelabai gerai, nes dydis buvo pritemptas prie dabartinės būklės, kuri nėra natūrali. Tokios yra pirmametės ar antrametės žuvys, dažnai ir nespėjusios išneršti.

– Vadinasi, tokią padėtį lemia tarša, klimato kaita. Bet pergaudymas vis tiek išlieka dominuojančiu veiksniu?

– Pergaudymas ir tarša – dvi pagrindinės priežastys. Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai. Dabar ten niekas neneršia.

Poveikį daro ir intensyvi laivyba, nes  deginamas kuras nėra toks švarus, koks naudojamas automobiliams. Gauname įvairių sieros ir azoto oksidų, kurie aplinkoje jungiasi su organinėmis medžiagomis ir patenka į žuvis. Dėl to švedai nėščioms moterims ir vaikams nerekomenduoja per dažnai valgyti Baltijos jūros žuvį. Tokią padėtį lemia metalurgijos pramonė ir laivyba, kuri netrukus greičiausiai aplenks visus sausumoje esančius taršos šaltinius.

– Kokie yra atsakingo vartojimo principai? Ar universalus pasiūlymas rinktis vietos žuvį? Ar tai visada geriausias sprendimas?

– Baltija dabar tikrai geriausiai pagal visas rekomendacijas valdomas regionas, todėl, vertinant pagal tvarios žvejybos mastą, Baltijos žuvį rinktis galima. Galima rinktis ir tai, ką sugauna žvejai mėgėjai, nes jie sugauna vienetus, nieko neišmeta.