Juntamai sumažinti šilumos kainas – tik vienas būdas

Situaciją vadina unikalia

Lietuvos šilumos ūkio situaciją V. Lukoševičius vadina unikalia: ji, nepaisant kone priešingos europinės praktikos, pamėgino šilumos ūkyje diegti konkurenciją šilumos gavybos srityje.

„2010-aisiais buvo sudarytos palankesnės sąlygos privatiems investuotojams statyti biokuro katilines ir iš pradžių tai buvo labai pelningas verslas. Tačiau ta konkurencija, kuri turėjo lemti labai ryškų šilumos kainų mažinimą, davė tik dalinį poveikį.

Iš esmės vartotojai tai pajunta tik vasarą, pavasarį, rudenį, kai dalyje miestų susidaro nepriklausomų gamintojų perteklius, o šalčiausiu metu, kai jie šilumą gali parduoti už dujų kainą, kainų lygį lemia tik pats šilumos tiekėjas“, – kalba V. Lukoševičius.

Pašnekovas įsitikinęs, kad konkurencijos mechanizmas jau išsėmė savo galimybes: „Liko tik viltis, kad trūkstami galingumai [šilumos tiekimo – LRT.lt] susidarys padedant valstybei ar iš pačių savivaldybės valdomų šilumos tiekėjų, kurie užtikrintų mažiausias šilumos kainas. Tada bus galima sakyti, kad beveik viskas, kas gali mažinti šilumos gamybos kainas, išbandyta.

Vyriausybė ir savivaldybių politikai pamatė, kad jei pats neturi biokuro katilinių, žiemą niekas pigiai šilumos nepasiūlys ir pradėjo statyti savo katilines. Tokie miestai, kurie įrengė nuosavus biokuro įrenginius (kaip Šiauliai, Utena, Mažeikiai), turi stabiliai mažiausias šilumos kainas visus metus“, – teigia pašnekovas.

Valstybė gali užtikrinti mažas kainas

Visas energijos perdavimas yra natūrali monopolija, sako Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas R. Zabarauskas: „Lietuvoje bandoma žaisti konkurenciją (turiu mintyje nepriklausomus energijos gamintojus), tačiau mūsų sistemos yra pernelyg mažos, kad tai būtų veiksminga. Konkurencija nėra pakankamai veiksminga visoje milžiniškoje ES energetikos sistemoje, tai ką jau kalbėti apie vieną šalį.

Manau, kad energetikos sektoriuje turi būti stiprus valstybės vaidmuo, taip pat valstybė turi protingai paremti atsinaujinančią energetiką.“

Savo ruožtu V. Lukoševičius teigia, kad perėjimas prie valstybės monopolijos Lietuvos šilumos ūkyje vyksta natūraliai, nes dauguma sutarčių, kuriomis buvo išnuomoti šilumos ūkiai, eina į pabaigą, stebimi skausmingi ir sudėtingi atsiėmimo procesai.