Ekonomistas: valdžia turi užtikrinti, kad žmonių pajamos augtų

Ekonomisto teigimu, tai, ką šiuo metu daro politinės partijos, panašu į kosmetinius pakeitimus, nors jis mano, kad politikai turėtų pasirašyti susitarimą dėl mokesčių reformos. Plačiau apie tai – interviu su Ž. Mauricu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.

– Jeigu PVM mažinimas yra ne išeitis, jeigu boikotai irgi nėra išeitis, tai ką turi valdžia pasiūlyti savo žmonėms, kad tai būtų išeitis?

– Didžiausias nepasitenkinimas žmonių, matyt, kyla dėl to, kad Lietuvoje pajamos yra neadekvačiai mažos, ypač oficialios pajamos. Nes yra daug valstybių, kuriose kainos yra didelės. Pavyzdžiui, Šveicarija. Šveicarai važiuoja apsipirkti į Vokietiją, Prancūziją, Daniją. Kainos Vokietijoje beveik dukart pigesnės daugumos produktų, tačiau tos šalys nesiskundžia, kad žmonės važiuoja apsipirkti į kitas valstybes, todėl, kad jų pajamos yra adekvačios. Visų pirma reikėtų rūpintis, kad būtų didelės gyventojų pajamos. Kitas dalykas, kuo taip pat turėtų [valdžia – LRT.lt] rūpintis – turėtų suvokti, kad mes gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, o rinkos ekonomika gerai funkcionuoja tada, kai yra konkurencija. Kuo didesnė konkurencija, tuo labiau galima tikėtis mažesnių kainų. Valstybė turėtų užtikrinti, kad konkurencija mažmeninėje rinkoje būtų kiek įmanoma didesnė. Tame tarpe ir skatinant smulkų verslą, taip pat prižiūrint, kad nebūtų per didelė koncentracija vienoje ar kitoje vietoje. Ir, manau, tai yra būtent tie būdai, kuriais galima užtikrinti, kad ilguoju laikotarpiu ta problema bus išspręsta.

– O kai jūs sakote, kad valdžia turi užtikrinti, kad žmonių pajamos augtų, tai kokiais sprendimais to galima pasiekti, ką ji turi padaryti?

– Visų pirma Lietuvoje labai į akis krenta, kad gyventojų išlaidos, skaičiuojant vienam gyventojui, praktiškai nesiskiria nuo Estijos. Yra tas pats išlaidų lygis vienam gyventojui, tačiau oficialių pajamų lygis skiriasi kone 50 procentų. Pensijų dar daugiau – skirtumas yra dar didesnis. Tai klausimas, kodėl taip yra? Visų pirma reikia skaidrinti mūsų ekonomiką tam, kad tos oficialios pajamos būtų kiek įmanoma didesnės. Kaip jas reikia skaidrinti? Vienas iš būdų – mažinti mokestinę naštą, ji tikrai yra neadekvačiai didelė darbo pajamoms Lietuvoje, taip pat daryti paskatas, kad žmonės oficialiai rodytų savo pajamas. Su tuo yra susiję aibė klausimų, tarkime, tas pats socialinis draudimas. Nėra pas mus draudimo, nes žmonės įmoka kažką į bendrą katilą ir net nelabai supranta, kokią pensiją gaus, ką gaus. Turėtų būti visiškai kitaip. Turėtų būti aiškiai suprantama, kad, jeigu tu moki socialinį draudimą, tu gausi oficialias paslaugas. Jeigu tu nemoki, tu negausi, arba gausi žymiai prastesnes. Ir jau vien tai duotų žmonėms didesnę paskatą mokėti tuos mokesčius. Dabar to nėra, ir dabar tas „Sodros“ mokėjimas gaunasi kaip tam tikra labdara.

– O kai jūs kalbėjote apie skaidrumą finansų valstybėje, tai visos vyriausybės sako, kad jos kovoja su šešėliu ir su vokeliais, ir visos sėkmingai tą daro. Bet vis dėlto, koks dabar yra šešėlio vaidmuo?

– Taip, iš tiesų, kaip minėjau, tas fenomenas tarp pajamų ir išlaidų neatitikimo Lietuvoje labai didžiulis ir gąsdinantis, nes blogiausia yra tai, kad mūsų visa mokestinė sistema nesukuria paskatų lįsti iš šešėlio. Realiai ir visuomenė, ir, sakyčiau, netgi valdžia toleruoja šešėlį. Šešėlis Lietuvoje šiuo  metu yra didesnis negu buvo 2005–2006 metais. Estijoje yra priešingai – šiuo metu šešėlis yra mažesnis nei 2005–2006 metais. Latvija netgi mus aplenkė. Pas juos mokesčių ir BVP santykis būdavo mažesnis prieš krizę negu pas mus, po krizės jis pasidarė šiek tiek didesnis, todėl, kad Latvija ir mokesčių sistemą pertvarkė, ir kažkiek labiau sumotyvavo savo gyventojus mokėti mokesčius. Mes esame gale Baltijos valstybių.

– Tai, ką kalba ekonomistai, finansininkai, o jie tą kalba metai iš metų ir ne vienus metus tą daro, tai tuo metu opozicijoje esantys politikai linksi galva ir sutinka, bet, kai jie ateina valdyti, tų sprendimų nėra. Tai negali pasakyti, kad jie visiški neišmanėliai, nevykėliai ir nieko nesupranta, kodėl jie nedaro tų reikalingų sprendimų?

– Manyčiau, didele dalimi taip yra todėl, kad mokesčių sumažinimo efektas yra juntamas ilgesniu laikotarpiu. Ir pavyzdys labai geras yra Airija, kuri 1987 metais jau 14 metų buvo Europos Sąjungoje ir niekaip jiems nesisekė netgi priartėti prie jos vidurkio pagal ekonominius rodiklius. Partijos susitarė 1987 metais, kad mes nustojame dalinti populistinius pažadus apie ekonomiką, apie mokesčius, užsibrėžiame ilgalaikį planą ir mes jį vykdome. Ir pažiūrėkime, ką airiai pasiekė. Dabar airiai yra turtingiausia valstybė euro zonoje, praeitais metais ekonomika augo 7 procentais. Lietuvoje tos ilgalaikės strategijos nėra. Realiai kas yra daroma, tai kažkokie kosmetiniai pakeitimai, bet nėra ilgalaikio tikslo.

– Tai, kitaip sakant, partijos turi pasirašyti nacionalinį susitarimą, kaip pasirašė dėl krašto gynybos, užsienio politikos ir energetikos? Kažkas panašaus turėtų įvykti, ir ne tik pasirašyti, dar ir vykdyti?

– Taip, nes sukurta yra ganėtinai daug. Strategijos yra ganėtinai neblogos. Dabar aš domėjausi partijų programomis, kurias jos jau yra pateikusios, tai idėjos yra daugiau mažiau netgi geros, tačiau jų įgyvendinimas yra didžiausias klaustukas. Labai daug daroma veiksmo, labai daug yra išleidžiama energijos, sunaudojama kažkokiam reiškiniui aptarti, darbo grupę sukurti, bet rezultatas yra niekinis. Ir labai geras buvo pavyzdys – kalafiorų kainos skandalas, kai buvo labai daug triukšmo sukelta, labai daug pasitarimų, ir galų gale buvo priimtas sprendimas taikyti PVM lengvatą šviežiai mėsai, net ne kalafiorams, kas nieko bendra neturi su ilgalaike mokesčių sistema ir su šalies ilgalaikiu konkurencingumu. Nebent galbūt yra parašyta, nemačiau programoje [vyriausybės – LRT.lt], kad Lietuva nori tapti lyderiaujančia Europoje šviežios mėsos gamintoja, tada galbūt galima būtų suprasti, bet aš nemačiau tokio dalyko. Norime tapti technologijų centru, aukštos pridėtinės vertės kūrimo centru, tai kuo šita PVM lengvata padės pasiekti tuos ilgalaikius tikslus? Kaip pasiekti 1250 eurų, 1000 eurų vidutinį atlyginimą? Aš nematau.

– Ačiū jums už pokalbį.