D. Korsakaitės receptas, kaip išeiti iš „brangiausių šildymo sezonų“

Šilumos kainų lūžis Lietuvoje įvyktų, jei didžiųjų miestų tiekėjai imtų gaminti pigesnę šilumą iš biokuro ar atliekų ir atsirastų konkurencija tarp gamintojų. Tačiau specialiems įrengimams reikia investicijų, o tam įtakos turi ir politikų gyvenimas nuo rinkimų iki rinkimų, įsitikinusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė. Interviu naujienų portalui delfi.lt ji tvirtino, kad šilumos tiekėjai turėtų būti įstatymu įpareigojami dalyvauti biokuro biržoje. Tai didintų skaidrumą ir mažintų šio kuro kainą.

– Išgyvenome dar vieną didelių sąskaitų šildymo sezoną. Kaip manote, kiek tokių dar bus ir kodėl nė viena valdžia neranda sprendimų šiuo klausimu?

– Na, Klaipėda susitvarkė. Ten šiuo metu yra daug tiekėjų, nors tam yra ir istorinių priežasčių, nes šiame mieste nuo seno buvo įmonių, kurios parduodavo perteklinę šilumą tinklų operatoriui. Galbūt dėl to jiems buvo lengviau apsispręsti įsileisti kitus nepriklausomus gamintojus. Beje, Klaipėdoje gegužę oficialiai atsidaro nauja „Fortum“ šilumos gamykla.

O kituose didžiuosiuose miestuose veikia politinių ciklų veiksnys, nes tokie projektai yra ilgesni nei viena kadencija ir, matyt, tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie nestartuoja.

Svarbu kartą ir ilgam laikotarpiui valstybės mastu turėti nekeičiamą sprendimą, kokio modelio siekiame. Jeigu į tą modelį eitume, tai anksčiau ar vėliau nueitume. Šiandien įstatyme įtvirtintas trečias konkurencinės rinkos struktūros modelis, kai gamybos dalyje įteisinta konkurencija, o vieningas supirkėjas aprūpina visus vartotojus. Taip yra įtvirtinta dvejus metus galiojančiame įstatyme ir po truputį tai vyksta.

Pavyzdžiui, Vilniuje yra septynios ar aštuonios įmonės, kurios domisi šilumos gamybos galimybėmis. Dalis jų šilumą norėtų gaminti iš biokuro, taip pat degindamos atliekas.

– Toks susidomėjimas rodo, kad Vilniuje yra erdvės uždirbti?

- Taip. Ypač vertinant tai, kad šiuo metu su didžiaisiais šilumos gamybos įrenginiais, deginančiais dujas, Vilniuje kažko esminio nedaroma. Neinvestuojama į jų pertvarkymą, jie tiesiog veikia taip, kaip veikia. Dabar įmanoma, investavus į biokuro įrenginius, šilumą pagaminti pigiau nei kainuoja tik dujos.

– Jūsų nuomone, kas labiausiai trukdo didiesiems miestams pereiti prie biokuro?

- Sunku pasakyti, kodėl savivaldybės nepaskatina ir nemotyvuoja savo kontroliuojamų šilumos tiekėjų pereiti prie biokuro, patvirtindamos naujas investicijas. Mes suprantame, kad investicijoms reikia lėšų, tačiau jeigu gautume europinių pinigų padengti dalį, pageidautina, didžiąją dalį investicijos, tuomet iškart sureaguotų visos sistemos kaina.

Jeigu investicijas šilumos tiekėjai turėtų finansuoti iš savo resursų bei paskolų, tuomet tokio greito kainos mažėjimo nebūtų, nes reikėtų atpirkti kapitalo sąnaudas.

– Kokią dalį šilumos tokiam miestui kaip Vilnius būtų efektyviausia pasigaminti iš biokuro? Kokią įtaką tai turėtų galutinei kainai?

– Manau, 40-50 proc., bet mes visada sakėme, kad kuras turi būti diversifikuotas, kad nebūtų priklausomybės nuo vienos kuro rūšies. Įtaka kainai priklausytų nuo to, ar būtų naudojami europiniai, ar įmonės pinigai. Dabar Vilniuje šilumai gaminti naudojama maždaug 10-11 proc. biokuro.

– Biokuras pateikiama kaip reali Lietuvos energetikos nepriklausomumo alternatyva, tačiau biokuro rinką šiuo metu krečia skandalai, kurie praskleidžia paslapties širmą – Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos kratos, premjero Algirdo Butkevičiaus žodžiai, kad šios rūšies kuras Kaune šilumos neatpigino, prezidentės Dalios Grybauskaitės kritika dėl skaidrumo stokos. Ar viskas čia tvarkoje ir jei ne, kokias problemas matote?

– Jūs palietėte du aspektus – nepriklausomų šilumos gamintų segmentą ir biokuro rinką.

Esu įsitikinusi, kad konkurencija gali turėti reikšmingos įtakos šilumos kainai, ir tam reikalingi rinkos struktūros pokyčiai kiekvienoje konkrečioje sistemoje. Tiesa, kol kas į didžiuosius miestus atėjus labai mažiems gamintojams, sistemos kaina nesureagavo, nes įėjusieji yra per maži. Pavyzdžiui Kaune, visi mažieji nepriklausomi gamintojai sudaro apie 3 proc. rinkos, ir netgi jeigu jie gerokai sumažintų savo kainą, įtaka visos sistemos kainai iš esmės būtų nejaučiama. Tačiau Klaipėdos pavyzdys rodo, kad jei rinkos struktūra yra artima konkurencinei, įėjus į rinką naujam žaidėjui, šilumos supirkimo kaina išsyk keičiasi.

Kol kas biokuras naudojamas ne tokia didele apimtimi, kokios norėtųsi ir kokios siekiama įstatymu. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme pasakyta, kad 2020 m. turėtume turėti 60 proc. vietinių ir atsinaujinančių išteklių, naudojamų centralizuoto šildymo sistemose. Praėjusių metų rezultatas – 25 proc.

Mūsų įsitikinimu, skaidrumą rinkoje turėtų padidinti šimtaprocentinė biokuro biržos išnaudojimo galimybė.

– Kas trukdo jai veikti taip, kaip buvo tikėtasi?

– Ką reiškia, buvo tikėtasi? Na, įsteigiame biržą, patvirtiname reglamentus ir pirkėjams bei pardavėjams sakome: „Ateikite ir dalyvaukite“. Dabar pirkėjai – šilumos tiekimo įmonės ir pardavėjai, kurių yra nemažai, nors didieji yra du-trys, turi ilgalaikius kontraktus. Pirmiausiai reikėtų spręsti dėl ilgalaikių tiekimo sutarčių ir ar birža turi pakankamus įgaliojimus užtikrinti biokuro tiekimą tomis apimtimis, kurios yra reikalingos tam tikru metu.

Taigi, jeigu nebus reguliuojamoms kompanijoms įpareigojimo pirkti per biržą, tai startiniu pereinamuoju laikotarpiu, kuris gali užsitęsti neribotą laiką, visiškai nėra intereso eiti į biržą. Vadinasi, reikalingas sprendimas dėl privalomumo. Mes manome, jeigu yra reguliuojama įmonė, ji turėtų bent dalį produkcijos – 30-50 proc. – pirkti biržoje. Mano įsitikinimu, tai turėtų būti nurodyta įstatymu.

Taip pat norint, kad biržoje vyktų prekyba, turi būti standartizuotos biokuro rūšys ar standartizuotas produktas.

– Kodėl reikia standartizuoti? Atrodo, kad biokuras yra biokuras. Ar yra kas manipuliuoja tuo ir perka arba parduoda kitokio pavadinimo prekę?

- Biokuras gali būti skiedros, kelmai, miško atliekos ar kitas mišinys, o jie turi savo tankumo, drėgnumo ir kitas savybes. Labai svarbu standartizuoti, nes jeigu mes pasakome, kad biokuro mišinys yra toks produktas, kuris pasižymi tam tikromis aiškiomis techninėmis savybėmis, pvz., konkrečia energetine verte, tuomet visiems biokuro gamintojams ir pardavėjams yra sudaromos vienodos galimybės suformuoti produktą ir jį pateikti.

Bet jeigu nėra standartizuoto produkto, tai, kaip sako ekonomikos teorijos klasika – kiekvienas tiekėjas stengiasi suteikti savo produkcijai išskirtinį bruožą ir taip susidaryti mikromonopoliją.

– Tai šiuo metu ir vyksta?

– Taip. Todėl mes ir sakome, kad reikia standartizuoti produktą.

– Kaip vyksta Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas dujų sektoriuje? Buvo pasigirdę gandų, kad „Gazprom“ siūlo jį atidėti mainais į dujų kainos sumažinimą?

- Mūsų veiksmų tokie pranešimai ir tokia informacija niekaip neveikia. Mes turime įstatymą, Vyriausybė nutarimą, su besiskaidančiumi operatoriumi esame pasitvirtinę šių planų įgyvendinimo programą ir pagal ją vykdome tam tikrus žingsnius.

Rudenį buvo sudarytas skiriamasis balansas ir suformuotos dviejų kompanijų atskyrimo sąlygos, kurioms mes vasarį pritarėme. Pagal šias sąlygas iki liepos pabaigos turi įsisteigti dvi bendrovės ir atsidalinti turtą, darbuotojus ir veiklą. Tuomet nuo šių metų liepos pabaigos iki kitų metų spalio pabaigos turi išspręsti nuosavybės klausimą, bet operacinis atskyrimas bus įvykęs šių metų liepos pabaigoje.

– Tačiau jeigu Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas sustotų, nebeliktų prasmės turėti terminalą?

- Kol kas nematau galimybių jam sustoti, nes viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Norint pakeisti dabar vykstantį procesą, turėtų būti labai rimti teisės aktų pakeitimai.

– Kaip apskritai vyksta suskystintų dujų terminalo projektas?

– VKEKK uždavinys buvo nustatyti ir įgalinti projekto vystymo bendrovę turėti tam tikrą kiekį lėšų, kad projektas sėkmingai vyktų. Rudenį nustatėme priedą, kuris leis per dvejus metus surinkti iki 200 mln. Lt (114 mln. Lt šiemet ir 85 mln. Lt kitąmet – DELFI) terminalo projekto bendrovei. Šį priedą moka visi dujų vartotojai.

– Ar nekyla sunkumų surenkant lėšas, nes jau priėmus sprendimą „Achema“ jam prieštaravo?

– Yra asmenų, kurie apskundė sprendimą teismui ir dabar vyksta bylos. Teismo sprendimas visų pirma, bus taikomas bylą suformavusiam asmeniui, bet kažkokiu būdu jis bus išplėstas ir visiems kitiems mokėtojams. Tai yra labai svarbi byla ir labai svarbus teismo sprendimas.

– Jūs turite omenyje „Achemą“?

- Taip, „Achemą“.

– Rengiatės pristatyti metinę VKEKK veiklos ataskaitą. Kokį praėjusių metų sprendimą pavadintumėte kritiniu, turėjusiu didžiausią įtaką vartotojams?

- Šiemet svarbiausias sprendimas buvo apsisprendimas pradėti formuoti taip vadinamą ilgo laikotarpio padidėjimo sąnaudų modelį elektros tinklų paslaugoms. Jeigu turime konkurencingą rinką, kainos savaime nukrenta tiek, kad jos būtų lygios ribinėms sąnaudoms.
Kadangi tinkluose konkurencijos neturime ir niekada neturėsime, mums reikia surasti būdą, kaip prieiti prie ribinių sąnaudų. Vienas iš būdų, kuris plačiai naudojamas tinklinėse infrastruktūrose, yra ilgo laikotarpio vidutinio padidėjimo sąnaudų modelis, kai pirmiausiai suprojektuojama, koks turėtų būti teoriškai efektyviai veikiantis tinklas konkurencinėje rinkoje ir paskaičiuojamos tokio tinklo paslaugų kainos.

Tokiu atveju, jeigu praeityje buvo padaryti neefektyvūs tinklo statybos sprendimai, vartotojai už tai nebemokės. Antra, kainą maksimaliai priartinsime prie ribinių sąnaudų.

Trečia, mes išpainiosime tą maišalynę, kuri yra padaryta, operatoriams perkainavus turto vertę. Ši finansinėje įmonių atskaitomybėje yra keturis kartus didesnė nei reguliacinėje atskaitomybėje, nuo kurios ir skaičiuojamos nusidėvėjimo sąnaudos, kapitalo grąža.

Kitų metų vasarą žinosime, kokia turėtų būti sąnaudų apimtis ir paslaugų kaina. Šiuo metu dar nežinome, koks turėtų būti rezultatas, ar jis labai skirsis nuo dabartinio reguliacinio rezultato. Tai, kad turėsime įvertį, kiek turėtų kainuoti tinklo paslaugos, yra labai didelis žingsnis į priekį.

Taip pat galiu pasakyti, kad šiemet vartotojams sutaupėme daugiau nei 230 mln. Lt, didžiausia dalimi tai lėmė sumažintas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tarifo (priskaičiuojamo prie galutinės elektros kainos – red.) sumažinimas.

– O ką rodo kitų sektorių patirtis, koks būdavo realios ir teorinės kainos santykis?

– Visoje Europoje šis modelis naudojamas telekomunikacijų tinklui. Pagal modelį paskaičiuota sąnaudų suma visada būdavo gerokai mažesnė už pagal faktinius istorines sąnaudas paskaičiuotą sumą. Taip pat Jungtinėje Karalystėje šis modelis naudojamas kai kurių tinklo paslaugų kainodarai.

– Kalbant apie atsinaujinančiu elektros išteklius, kaip paaiškintumėte, kad 2011 m. metais galiojo net iki 1,6 Lt/kWh supirkimo kaina ir buvo gauta 15 tūkst. paraiškų, o šiemet tarifą teko sumažinti 40 proc.?

- 2011 metais galiojęs tarifas buvo nustatytas, berods, 2008 m. Kai 2011 m. buvo priimtas Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymas, buvo matyti, kad sąlygos mažiesiems atsinaujinančios energetikos plėtotojams yra tobulos. Jiems garantuotas nemokamas prijungimas prie tinklo, pirmenybinis persiuntimas tinklais, 12 metų garantuotas supirkimo tarifas nuo momento, kai gauna gamybos leidimą, nors tarifas užsifiksuoja gavus plėtros leidimą.

Kitaip tariant, išsiimu plėtros leidimą ir užsifiksuoja, kad mano pagamintos elektros supirkimo tarifas bus x, bet aš tik po dvejų metų statysiu jėgainę ir tik tada pradėsiu naudoti šį tarifą.

Tarifą mes galėjome ir privalėjome koreguoti kartą per metus. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl įvykus staigiam technologijų atpigimui tarptautinėse rinkose, kilo toks ažiotažas Lietuvoje.

Pavyzdžiui, iki 2012 m. vidurio paraiškų buvo, bet ne masiškai, 2011 m. paraiškų buvo tik dešimtimis, nors galiojo dar geresnis tarifas.

Didžioji paraiškų dalis supuolė 2012 m. antroje pusėje, nes technologijų kaina jau buvo nukritusi, bet tarifas nebuvo spėjęs sureaguoti, nes jis buvo tvirtinamas metams nuo sausio iki sausio.

Kai buvo pamatyta, kad tokios sąlygos yra labai geros ir kad įstatymas neribotai skatina mažąją saulės energetiką, bet ekonomika to nebepaveš, buvo susizgribta, kad reikia pakeisti sąlygas. Taigi dabar supirkimo tarifas fiksuojamas gamybos leidimo išdavimo momentu, jis gali kisti kas ketvirtį.

Taip mes galime reaguoti į technologinius pokyčius, kita vertus, taip nesuteikiamos galimybės mažiesiems energijos gamintojams gauti perteklinį pelną, nepagrįstą ir gaunamą atsitiktinumo dėka.

Iš Energetikos ministerijos laukiame galutinio išaiškinimo, kaip traktuoti situaciją, kai pakeistas įstatymas sako, jog kvota Lietuvai iš viso yra 10 megavatų, o instaliuota jau yra 55 megavatai, nes ankstesnė įstatymo redakcija tai leido. Klausimas, kaip bus subsidijuojama virš kvotos esanti galia.

– Ar Lietuva vis dėlto taps saulės energetikos valstybe po 12 metų, kai bus baigtos mokėti subsidijos?

– Viskas priklausys nuo to, ar saulės energijos technologija atpigs tiek, kad gamintojai galėtų be subsidijų dalyvauti biržoje.

– Kokia Jūsų prognozė?

– Aš sakyčiau, kad taip greitai nespės. Kita vertus, faktas tas, kad tai yra greičiausiai besivystanti technologija šiuo metu. Tie, kurie jau yra suinstaliavę modulius ir 12 metų gaus subsidijas, juk modulio tarnavimo laikas yra 25 metai, kai kas sako, kad net iki 40 metų, jų investicijos bus atsipirkusios ir jie galės pelningai dalyvauti biržoje. Tačiau ar tuo metu nauji dalyviai be subsidijų galės ateiti į rinką, reikia palaukti ir pamatysime.

– Nauji įstatymai numatė didesnį VKEKK finansavimą, tačiau Jūsų atlyginimo politikai didinti nesutinka (VKEKK pirmininkės atlyginimas be priedų neatskaičius mokesčių 4,5 tūkst. LT - red.) . Kaip tai vertinate, kai jūs reguliuojamoje srityje vadovai uždirba iki dešimt kartų daugiau, ar tai netrukdo dirbti?

– Ne, atlyginimo dydis netrukdo dirbti. Mes ne maži vaikai, visi žinojome, kur einame. Jeigu įstatymo leidėjas laiko, kad mūsų darbas vertas tokių pinigų, vadinasi, jis tiek ir vertas. Mes dirbame valstybės tarnyboje ne tik todėl, kad savo algalapyje turime kažkokį skaičių, dirbame todėl kad galime keisti sistemą ir ją gerinti. Idėjų realizavimas yra gal net ir svarbesnis nei skaičius algalapyje.



Komentarai 17 Rašyti komentarą

of

of portretas
heh, mano nuomone tai pirmiausia reikėtų išvaikyt visą šitos blondinės vadovaujamą veltėdių-nemokšų kompaniją (ir be jokių išeitinių)...

Kuras

Kuras portretas
pūna miškuose, Nemuno pakrantėse ir pakelėse. Sovietmečiu kažkodėl tai buvo reikalinga ir surenkama, sukūrenama, o dabar - nereikia ir viskas, net didžiausi beržai ir ąžuolai pūna niekam nereikalingi, o gal tai valdžiokų nurodymas - neliesti, tegul pražūna

lina

lina portretas
Vargas vargelis, kad Lietuvoje visi žino, kas geriau.Tik gaila, kad nepaisoma proto balso.Degina šiukšles, mes už tai ne tik brangiai mokame, bet ir nuodų gauname (gaila, kad tie nuodai nepasiekia pasirašiusių už tą krematoriumą).Po vėtrų pūva miškuose medžiai, neleidžia žmonėms statytis nedidelių vėjo jėgainių,saulės baterijų-kažkam kyla pavojus prarasti aukso gyslą.Statys atominę, milijardų trūksta jos uždarymui, milijonų reikės atliekų saugojimui, o nori statyti naują monsrą- Lietuvą paversti atliekų saugojimo kapinėmis.Yra vanduo, saulė, vėjas, išnaudokime jų nemokamą energiją.Bet neteks turčiai galimybės mus plėšti.

Psichiatras

Psichiatras portretas
Tie, kurie sugebėjo atsijungti nuo monopolisto seniai moka trigubai mažesne kaina ir be renovacijos, o tūpai masei linkėjimai klausytis recepto gydymo galių, kitais metais šyldymas bus brangesnis.
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių