B. Gudelis: nemanau, kad turėdamas „Lietuvos rytą“ tampi įtakingu

Neseniai trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų nusipirkęs verlslininkas Benas Gudelis teigia, kad tai padarė ne dėl pinigų, o dėl ramybės. „Man pinigų nereikia, politikos nereikia. Man iš tikrųjų nieko nereikia. Esu vienas iš keleto žmonių Lietuvoje, kurį sustabdė ir neleidžia toliau plėtoti verslo“, – LRT laidoje „Dėmesio centre“ teigė jis.

Seimo Antikorupcijos komisija kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir Generalinę prokuratūrą, kad ši ištirtų, ar verslininko B. Gudelio įmonei įsigyjant bendrovės „Snoras media“, kuri valdo trečdalį „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės, akcijas nebuvo padaryta žala bankrutuojančio banko kreditoriams ir tuo pat metu – valstybei.

Kodėl verslininkas nusprendė investuoti į žiniasklaidą ir kokios buvo tikrosios sandorio aplinkybės pokalbis LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su Benu Gudeliu.

– „Snoras media“ kartu su trečdaliu „Lietuvos ryto“ akcijų pardavimas – kam jis buvo naudingas?

– Matyt, „Snoro“ kreditoriams.

–Neilo Cooperio vadovaujamas bankrutuojantis bankas „Snoras“ prieš mėnesį skelbė tokią informaciją: užbaigtas bankrutuojančio banko „Snoras“ antrinės įmonės „Snoras media“ pardavimo sandoris. Akcijas įsigijo jūsų įmonė „FragrancesInternational“. Už 100 proc. „Snoras media“ akcijų bankui sumokėta 10 mln. litų. Jūs, žinoma, žinojote, ką perkate. Kiek skolų „Snoras media“ turėjo iki jums įsigyjant?

–Tikrai nežinau, kiek jis turėjo skolų. Žinau, kad akcijos buvo įsigytos už 20 mln. Kiek suprantu, tuo ir baigėsi.

– Ar tiesa, kad 20 mln. litų skola iš banko „Snoras“ buvo nurašyta perkant akcijas? Jūs nusipirkote įmonę be skolų?

– Mes nupirkom įmonę už 10 mln. litų su 20 mln. litų įstatiniu kapitalu. Bet tų pinigų nėra. Sąskaitoje buvo nulis. Mes nupirkome įmonę su nuliu. Sumokėjome 10 milijonų banko likvidatoriams ir viskas. Tai taip pat kaip pirktum mašiną ar ką kitą [prekę]. Tai – normalus procesas. Kaip tam apie vyrus: visame aukcione 10 norėjo, keturi galėjo ir vienas paturėjo. Tai čia mes.

– Paturėjote ką?

– Akcijas.

– Akcijas ar bankrutuojantį banką?

– Ne, akcijas.

– Pone Gudeli, suprantu, kad jūs bent dvigubai gudresnis už Raimondą Baranauską ir Vladimirą Antonovą. Jie 34 proc. „Lietuvos ryto“ grupės akcijų per krizę pirko už 20 mln. litų. Jūs tas pačias akcijas jau po krizės nupirkote du kartus pigiau.

– Aš nežinau, kas protingesnis. Kiekvienas žmogus priima sprendimą. Buvo daug pirkėjų, daug  norinčių. Žinote, kartais žmogus perka butą už 3 milijonus, parduoda už milijoną. Kitas perka už milijoną, parduoda už tris. Kaip pasiseks gyvenime. Jie anąkart pirko už indėlininkų pinigus, aš už savus. Mūsų buvo tokia vertė. Pasiūlėme didžiausią kainą. Visi turėjo galimybę, bet artimiausias konkurentas tikrai buvo pora milijonų žemiau. Taip, aplink daug kalbų, pavydo. Gal tiesiog kai kuriems nelabai patinka, kad tos akcijos pagaliau parduotos ir yra susidaręs aiškus „Lietuvos ryto“ grupės paveikslas.

– Koks paveikslas?

– Normalus. Matote, man pinigų nereikia, politikos nereikia. Man iš tikrųjų nieko nereikia. Esu vienas iš keleto žmonių Lietuvoje, kurį sustabdė ir neleidžia toliau plėtoti verslo.

– Turite omenyje konkurencijos tarnybos sprendimą neleisti jums pirkti mažmeninio tinklo „Douglas“?

– Taip. Pasakė, kad mes daugiau nebegalime plėsti verslo. Tai esu toks truputį kitoks.

– Todėl nutarėte investuoti į žiniasklaidą?

– Ne, aš investuoju daug kur, bet žiniasklaida man pasirodė visai geras variantas.

– Na, prie žiniasklaidos prieisime. Šiuo metu turbūt reiktų dar išsiaiškinti apie patį pirkimą, kuriame dalyvavo bankrutuojantis bankas. „Snore“ pranešime taip pat teigiama, kad iki sandorio užbaigimo bankroto administratorius sutvarkė bendrovę ir kapitalizavo skolas. 20 mln. litų skolų nurašyta. Pone Gudeli, jūs puikiai orientuojatės skaičiuose: tai reiškia, kad bankrutuojantis bankas nurašė paskolas į nuostolius. 20 milijonų nurašyta, o 10 gauta. Rezultatas – bankrutuojančio banko kreditoriai, iš jų didžiausias – valstybė – prarado 10 milijonų. Sutinkate?

– Nežinau, galime kalbėti, kad prarado, galime sakyti – gavo. Buvo pasiūlymas. Visas procesas tęsėsi apie pusę metų. Pirkti galėjo visi, įskaitant Skandinavijos investuotojus, Baltijos šalis. Niekas nedavė didesnės kainos. Tai ar galima sakyti, kad tai blogas sandoris?

– Ar jūs nupirkote tai, kas buvo parduodama pradžioje? Ar nebuvo parduodama įmonė su 20 mln. litų skolų?

– Ne, buvo parduodama arba įmonė, arba akcijos.

– Tai kiti investuotojai nesuprato, kad perka įmonę su 20 milijonų skolų?

– Manau, kad tie, kas turi 10 milijonų ar penkis, ar net vieną, visada pasidomi, ką jie perka. Jeigu jau turi tą milijoną, tai tikrai atsargiai perki bet ką. Yra daug žmonių, kurie svajoja, bet svajonės yra vienas dalykas. Pirmiausiai, reikia uždirbti tuos pinigus, sugebėti išlaikyti ir tada panaudoti.

– Na, įsivaizduokime, kad jūs esate kreditorių atstovas, kurių pinigai prapuolė „Snoro“ banke. Kaip kreditorių ir valstybės požiūriu atrodo toks sandoris, kai už jų pinigus pirkta įmonė dabar parduodama dvigubai pigiau. Tai – nuostolis? Nuostolingas valstybei sandoris?

– Lygiai taip galime palyginti su palikimu. Jeigu žmogus pasimirė ir paliko turtą, kurį pats vertino ir visai šeimai sakė, kad jis vertas 20 milijonų litų. Kai šeima nusprendžia parduoti visą tą turtą – didžiausias pasiūlymas, kurį oficialiai gavo buvo 10 mln. litų. Tai reiškia, kad šeima prarado 10 milijonų, ar kad turtas buvo vertas tik 10 milijonų?

– Viešojoje erdvėje yra pranešimų, kad jūs pirkote visai ką kitą negu norėjo pirkti kiti. Kiti norėjo pirkti įmonę su skolomis, jūs, tuo tarpu, įsigijote akcijas be jokių skolų.

– Aš nežinau, ką kiti siūlė, bet nemanau, kad tas pats N. Cooperis ar valdyba būtų tokie kvaili jog priimtų mažesnį pasiūlymą vietoj didesnio. Tai tiesiog nerealu. Juk mes neperkame kokio nors ūkio Pasvalio rajone. Mes nusipirkome „Lietuvos ryto“ grupę. Visi supranta, kad jokių „bajeriukų“ nepadarysi su tokiu pirkiniu ir pačia grupe. Tai nėra kvaili žmonės. Gandų ir piktų kalbų daug, bet kalba tik nieko nesuprantantys žmonės. Kaip sakiau, svajoti gali visi. Yra kas norėtų nusipirkti Eifelio bokštą, bet neturi pinigų net bilietui į Paryžių.

– Kam jums tos akcijos, pone Gudeli?

– Man įdomu. Va, prašau, sėdžiu dabar su ponu Jakilaičiu, jis man uždavinėja klausimus. Man labai įdomu.

– O jeigu rimtai?

– Tai kad aš daugiau nieko daryti negaliu. Valstybė mane stabdo, verslo plėsti negaliu. Pinigų tikrai yra, tai reikia juos investuoti. Manau, investavau protingai.

– Pone Gudeli, ant jūsų automobilio puikuojasi numeriai „2BIG4U“, lietuviškai – „tau per didelis“. Suprantu, kad turite tam tikrų ambicijų būti ne tik turtingu, bet ir įtakingu?

– Aš savo srityje esu įtakingas. Jeigu Europoje bet kurioje rimtoje firmoje paklausit, ką jie žino iš Baltijos šalių, dauguma pasakys mūsų įmonės pavadinimą. Įtakos mums tikrai užtenka. O tie numeriai – Amerikoje tai populiari frazė. Žinote, yra ir Franko Sinatros dainos žodžiai „jeigu sugebi tai padaryti čia, sugebėsi bet kur“. Verslą pradėjau Niujorke, kuriame užaugau, todėl sugebėjau ir Lietuvoje. Tik tiek, kad Lietuvoje pasiekiau ribas. Čia mažas šalis, maža rinka ir nebegaliu judėti toliau.

– Grįžtant prie investicijų į žiniasklaidą. Ar jau sulaukėte politikų, verslininkų prašymų viena rašyti, kita rodyti, kažko nespausdinti?

– Ne, aš sulaukiu informacijos ir gana įdomios. Ji mane pasiekia vos ne kasdien. Apie įvairius sandorius, įvykius.

– Ir ką su ja darote?

– Kaupiu. Nežinau, ką su vėliau darysiu. Kol kas tiesiog kaupiu. Žinote, dar reikia patikrinti tą informaciją, išgirsti abi puses.

– Jūs ketinate gilintis į savo žiniasklaidos turinį?

– Labai. Aš visą gyvenimą gilinuosi į turinį. Kuo užsiimu, tą visuomet baigiu.

– Ar jums patinka tas dėmesys, kurio sulaukiate investavęs į žiniasklaidą?

– Tikrai ne. Nemanau, kad gaunu tiek daug to dėmesio. Su jumis irgi bendravome jau anksčiau.

– Ar jums patinka būti įtakingu žmogumi?

– Man patinka dirbti ir pasiekti kažką, matyti rezultatą. Ką reiškia įtakingu? Nemanau, kad turint „Lietuvos rytą“ tampi įtakingu.

– Na turbūt, kad tampi.

– Na, jeigu rašai tiesą tai turbūt nelabai. Ne daug kas nori, kad būtų rašoma tiesa. Ypač tie, apie kuriuos ta tiesa atskleidžiama. Kadangi nesu nei partinis, nei pilietis, nei priklausantis kokiai politinei jėgai, net neplečiu verslo, manau, išėjo visai neblogas sandoris. Tai ne tiek įtaka, kiek ramybė. 

– Jūs nusipirkote ramybę?

– Manau, kad nėra tai didelis darbas spręsti, kur tiesa, kur melas.

– Manote, kad nusipirkęs žiniasklaidos akcijų jausitės ramesnis kaip verslininkas?

– Ne. Kaip verslininkas aš irgi ramus. Dirbu Lietuvoje jau 23 metus. Per tą laiką mano įmonės neturėjo nė vienos nuobaudos, jau sumokėjome milijardus litų mokesčių ir toliau mokam. Taip kad aš labai ramiai miegu. Kiekvieną naktį.

– Pone Gudeli, jūs suprantate, kad dabar būsite siejamas su žurnalistų publikacijomis, reportažais?

– Tai visai neblogai. Aš buvau siejamas su gražiais produktais, geru alkoholiu, gražiomis moterimis. Dabar būsiu siejamas su neblogais žurnalistais. Kas čia blogo? Ir dabar sėdžiu pas jus, man dėl to tikrai ne gėda.

– Jūs ir toliau planuojate investuoti į žiniasklaidą?

– Kiek reikės – tiek investuosiu.

– Suprantu, pripažįstate, kad Lietuvoje verslininkui įsigijus žiniasklaidos akcijas galima gyventi ramiau?

– Aš ir iki šiol Lietuvoje gyvenau ramiai. O ir gyvenu čia tik pusę metų. Kitą laiką būnu JAV. Ramiau ne man, galbūt žmonėms ramiau. Mane sunku nupirkti, suvilioti – visiškai neįmanoma. Jeigu man kas nors pasiūlytų 10, 20 ar net 50 tūkst. litų, ar jūs tikrai galvojate, kad tai pakeistų mano gyvenimą? Tai juokinga, tai pažemintų mane.

– Jūs esate investavęs milijardus litų, neturite jokių įsiskolinimų ir norite pasakyti, kad neturite nieko bendra su politika?

– Absoliučiai nieko.

– Nesate net dalyvavęs jokiuose viešuosiuose pirkimuose?

– Galiu pasakyti labai iliustratyvų pavyzdį, kuris yra tikras faktas. 1999 m. iš Lietuvos valstybės per konkursą nusipirkome Kuršių nerijoje apleistas kareivines. Per keturiolika metų, iki šios dienos, aš nieko negaliu su jomis daryti, man neleidžia remontuoti. Jau esu sumokėjęs per pusę milijono litų žemės mokesčio, o daryti su savo turtu, ką noriu – negaliu. Akivaizdu, kažkam laiku „nedavėme“. Ir tikrai neduosime. Tai principo dalykas.

– Jūsų nuomone, žiniasklaidos valdymas padeda spręsti tokias problemas?

– Tikrai ne, bet reikia panaudoti žiniasklaidą tokiom situacijom ir valdininkus pastatyti į jų vietą.