Ar nepriklausomi šilumos gamintojai sumažins sąskaitas už šildymą?

Lietuvoje šiuo metu yra 22 nepriklausomi šilumos gamintojai (NŠG), kurie gamina šilumą ir parduoda ją centralizuotą šildymą tiekiančioms įmonėms pigiau, nei ją kainuotų pagaminti centralizuoto šildymo tiekėjams. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija džiaugiasi, jog rinkoje didėja konkurencija ir vartotojams kainos mažėja, o šilumininkų atstovai ir energetikos specialistai sako, jog ta konkurencija kol kas naudinga daugiausiai NŠG.

Daugiausiai NŠG yra Klaipėdos ir Panevėžio apskrityse, atitinkamai, 6 ir 5, skelbia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Panevėžio miestas pagal rugsėjį nustatytą šilumos kilovatvalandės kainą buvo 19-as miestas pagal šildymo brangumą (27,01 ct/kWh), o Klaipėda – 22-as iš 42 miestų (29,58 ct/kWh).

„Nepriklausomais šilumos gamintojais dažniausiai yra įmonės, kurios į šilumos tinklus tiekia atliekinę šilumą. Natūralu, jog kuo daugiau rinkoje yra šilumos gamintojų, tuo didesnė yra konkurencija dėl šilumos gamybos kainos, tad galima tikėtis, jog NŠG paskatins ir šilumos tiekimo įmones investuoti į šilumos gamybos efektyvumą, ieškoti pigesnio kuro šilumai gaminti. Klaipėdos regione NŠG rinka yra susiklosčiusi istoriškai: šilumą tiekia medienos perdirbimo, baldų gamybos įmonės, panaši situacija ir Panevėžyje, kur šilumą gamina stiklo, medienos pramonės, trąšų gamintojai”, - sako VKEKK Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja, atsakinga už ryšius žiniasklaida Loreta Kimutytė.

Šiek tiek mažiau NŠG yra Kauno ir Vilniaus apskrityse – po 3. Kaunas, pagal šildymo brangumą yra 34-as (33,81 ct/kWh), o Vilnius – 28-as (31,08 ct/kWh) miestas.

Marijampolės apskritis turi 2 NŠG, o Marijampolė yra 25-oje vietoje (30,84 ct/kWh) pagal šildymo brangumą, po vieną NŠG yra Telšių, Šiaulių ir Alytaus apskrityse, o šių regionų centrai pagal šilumos kainos didumą rikiuojasi brangiausiųjų miestų sąraše ir užima 32-ą (32,57 ct/kWh), 30-ą (32,10 ct/kWh) ir 37-ą (35,27 ct/kWh) vietas.

NŠG nėra Tauragės ir Utenos apskrityse, kurių regioniniuose centruose šilumos kaina yra viena mažiausių. Tauragė užimą 6 vietą pagal šildymo brangumą (21,03 ct/kWh), o Utena – 4-ą (20,18 ct/kWh). Tačiau, pavyzdžiui, Utenos apskrityje trys didieji miestai – Molėtai, Ignalina ir Utena - šildymui pagaminti naudoja biokurą, jis kuro balanse sudaro daugiau nei 50 proc. Tauragės apskrityje daugiau nei 50 proc. biokuro šilumai gaminti naudoja Tauragė ir Šilalė. Anot specialistų, viena iš priežasčių, kodėl šiose apskrityse nėra NŠG yra ta, kad šildymas juose ir taip palyginti nebrangus.

Konkuruoja su didžiaisiais

Energetikos specialistai pripažįsta, kad NŠG konkuruoja su didžiaisiais šilumos gamintojais ir tiekėjais, tačiau sako, jog iš esmės tai šildymo vartotojams neatpigina.

„NŠG yra verslo subjektai ir jie ateina siekti pelno, - sako Kauno technologijos universiteto šilumos ir atomo energetikos katedros docentas ir Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius. - Šiuo metu NŠG pasinaudoja tik tuo, kad didieji Lietuvos miestai yra dujiniai ir negali greitai pereiti prie biokuro ir tos mažos katilinukės, žinoma, yra konkurencingos, ir tai yra gerai ta prasme, kad pinigai už dalį dujų neišvažiuoja į „Gazprom“, o lieka vietiniams gamintojams, bet NŠG iš esmės gauna panašią kainą, kurią vartotojai mokėtų ir „Gazprom“, taigi jų veikla šilumos kainos vartotojams žymia nesumažina.“

Tačiau V. Lukoševičius sutinka, jog konkurencija su mažaisiais gamintojais skatina didžiuosius gamintojus ieškoti pigesnio kuro nei gamtinės dujos.

„Žinoma, dabar visos didžiosios įmonės sukruto labiau, nes norint išgyventi reikia ir patiems statyti naujus katilus, tuo labiau, kad šilumos tiekimo įmonės investicijas gali padaryti maždaug du kartus pigiau, nes jie turi katilines, kaminus, teritoriją, pastatus, komunikacijas – turi viską, bet nedaro. Jeigu tai būtų vienos įmonės problema, galėtume galvoti, kad ta įmonė prastai valdoma, o kadangi visi didieji miestai to nedaro, tada reikia atsakyti į klausimą, kodėl jie masiškai nepereina prie biokuro ar kito kuro“, - teigė V. Lukoševičius.

Paklaustas, kodėl didieji šilumos tiekėjai neperėjo prie biokuro, nors NŠG rado, kaip iš šio proceso užsidirbti, V. Lukoševičius įvardija subsidijavimo tvarkos trūkumus.

„Norint pastatyti didžiules biokuro katilines didžiuosiuose miestuose, reikia didelių investicijų. Pinigų joms gali suteikti tik bankai, kuriems būtų garantuojama pakankama grąža. Komisija, kuri nustato šilumos įmonių kainodarą, nustato kainas taip, kad šita grąža įskaičiuojama į įmonių pelną. Už biokuro plėtrą duodama pelno premija ir tai didina įmonės pelno maržą. Vėlgi, pelno marža neduoda greito teigiamo efekto vartotojams, o greitą efektą gali duoti tik subsidija, kurios yra dalinamos Europos Sąjungos paramos pinigais, maždaug po 5 mln. kiekvienai įmonei, ne daugiau. Tik mažai savivaldybės įmonei 5 mln. litų yra reikšminga suma ir dalis jų su paramos lėšomis pasistatė daug biokuro katilų, pavyzdžiui, Utena, Ignalina, Molėtai. O didiesiems miestams tie 5 mln. litų yra tas pats, kas nieko, nes reikia mažiausiai 300 mln. litų investicijos. Tada didieji miestai liko be biokuro, o juose su ta pačia parama statosi komerciniai subjektai, kurie konkuruoja su šilumos tiekėjais“, - aiškina V. Lukoševičius.

Jis teigia, jog didžiausia problema yra ta, kad paramos dydis yra skirstomas ūkio subjektams nepriklausomai nuo jų planuojamų investicijų dydžio.

„Kauno energija gali gauti 5 mln. litų paramos, o 10 NŠG jau gali paimti 50 mln. litų, tai jau šis tas. Jeigu parama, kaip kitose šalyse, būtų skirstoma už vieną įrengtą megavatą, tai didžiųjų miestų gamintojai seniai būtų įrengę kelis šimtus megavatų ir nebūtų jokio konkurencijos klausimo, nes šilumos tiekėjų pozicijos yra daug geresnės, bet kai parama skiriama vienam subjekto projektui po 5 mln. litų, tada išėjo tokia „konkurencija“, kuri kainų vartotojams iš esmės nemažina, o padeda daryti pelną“, - mano V. Lukoševičius.

DELFI anksčiau skelbė, jog „Klaipėdos energijos“ ir „Panevėžio energijos“ atstovai skaičiavo, kad iš NŠG perką šilumą pigiau, nei jiems kainuotų ją gaminti patiems, tačiau konkrečių kainų skirtumų dėl konfidencialumo neįvardijo. Iš NŠG „Klaipėdos energija“ įsigyja apie trečdalį miestui reikalingos šilumos, kai „Panevėžio energija“ - apie penktadalį.

„Yra nustatyta šilumos supirkimo tvarka, bet esmė tokia, kad jų parduodamos šilumos kaina turi būti mažesnė negu „Klaipėdos energijos“ pagaminama energija. Toliau – kaip susitari, bet negalima žaisti į vienus vartus. Aišku, mes norime nupirkti pigiau, jie nori parduoti brangiau, galiausiai surandame abiems pusėms prieinamą variantą, - apie skaičiavimo principą tuomet pasakojo „Klaipėdos energijos” technikos direktorius Vilius Buinevičius. - Jeigu jų nebūtų, šilumos kaina būtų didesnė, nes atliekinė šiluma yra pigesnė, o mes deginame tik dujas. Automatiškai, jeigu mes perkame šilumą truputį pigiau nei patys pagaminame, šiluma yra pigesnė.“

Šilumos tiekėjai nesidžiaugia

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas NŠG kuriamą naudą vartotojams vertina skeptiškai, esą kur kas naudingiau būtų, jei šilumos gamintojai pereitų prie biokuro naudojimo, tačiau neslepia, jog įmonės to nedaro, nes laukia paramos.

„NŠG šilumai gaminti naudoja pigesnį biokurą ir ją parduoda šiek tiek pigiau gamtines dujas naudojantiems gamintojams. Visą skirtumą tarp iš biokuro gaminamos šilumos ir šilumos, gaminamos iš dujų, jie pasilieka sau“, - sako V. Stasiūnas.

Jis teigia, jog NŠG iš esmės kainos vartotojams nesumažina. Anot jo, NŠG pirmiausiai siekia atgauti savo investicijų grąžą.

„Jų investicijos yra plyno lauko. NŠG savo gaminamą šilumos kilovatvalandę turi parduoti pigiau nei kainuoja šilumos gamintojų kilovatvalandė, tačiau skirtumas yra nedidelis ir vartotojai jo praktiškai nepajaučia“, - teigia V. Stasiūnas.

Jam antrina ir V. Lukoševičius: „Kai dujos išbrango, visi suprato, kad gali iš bet ko gaminti šilumą ir bus pigiau. O didieji miestai liko šildomi dujomis ir atsirado ekonominė motyvacija statyti mažesnes katilines ir parduoti jose šilumą už šiek tiek mažesnę kainą nei šilumos tiekėjų. Be to, vamzdynai taip pat turi būti atnaujinami ir tai yra energijos patikimumo pagrindinė sąlyga, o pinigai tai tie patys, ar investuoti į biokuro katilus, ar trasas keisti, kurių naudojimo laikas baigiasi. Gaunasi, kad kai šilumos tiekėjas abiejų dalykų padaryti negali ir jo vietą užima NŠG.“

Nepriklausomi šilumos gamintojai nori daugiau teisių

NŠG atstovai taip pat esama situacija nepatenkinti, jie sako, jog energetikos ūkiui reikalinga pertvarka, nes iki šiol monopolistams buvo sukurtos palankesnės sąlygos, nei kitiems rinkos dalyviams, o dėl to kentėjo vartotojai mokėdami daugiau už šildymą, nei galėtų mokėti esant rinkos kainoms. Energetikos ministerija skelbia sulaukusi NŠG pritarimo siūlomai šilumos ūkio pertvarkai, kurių viena pagrindinių nuostatų – atskirti šilumos gamybą ir tiekimą, t.y., kad šilumos tinklais galėtų naudotis visi šilumos gamintojai, iš kurių vartotojai nori šilumą pirkti.

„Nauja šilumos ūkio reguliavimo tvarka užtikrins teisę gyventojams gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis“, – ministerijos pranešime cituojamas Kauno NŠG „GECO Investicijos“ direktorius Raimondas Štreimikis.

„Pirmiausia, laimės vartotojai, nes iki šiol daug klausimų apskritai nebuvo išspręsta, o žaidimo taisyklės nustatytos taip, kaip palankiau monopoliniams tiekėjams“, – antrina Vilniaus NŠG „Grigiškės“ generalinis direktorius Gintautas Pangonis.

DELFI primena, kad rugsėjį Energetikos ministerija pristatė naują Šilumos ūkio įstatymą, anksčiau naujo įstatymo pasiūlymo projektą buvo paskelbusi iš VKEKK.

Šiuo metu Klaipėdos apskrityje NŠG yra geoterminę jėgainę turinti „Geoterma“ ir bendrovės „Pramonės energija“, „Baltijos elektrinių investicijos“, „Klaipėdos energija“, statybos ir infrastruktūros įrengimo įmonė „Izobara“ ir „Klaipėdos baldai“. Panevėžio apskrityje NŠG yra energetinių projektų įmonė „ENG“, medienos apdirbimo „Simega“, trąšų gamintoja „Lifosa“, Pasvalio bioetanolio gamykla „Kurana“ ir tiklo gamybos įmonė „Guartis“.

Vilniaus apskrityje NŠG yra medienos perdirbimo fabrikas „Grigiškės“, „Vievio paukštynas“ ir „Lietuvos energija“, o Kaune - „Kauno termofikacinė elektrinė“, energetikos įmonės „Ekoresursai“ ir „GECO Kaunas“.

Marijampolės apskrityje NŠG yra „Baisiogalos bioenergija“ ir „Axis Industries“, Šiaulių - „Energijos parkas“, Telšių - „Plungės bioenergija“, Alytaus - „Matuizų plytinė“.


Šiame straipsnyje: šildymasšildymo sezonas

NAUJAUSI KOMENTARAI

RM

RM portretas
Šildymo sąskaitas sumažins nepriklausomi, laisvi vartotojai o ne vartotojai per prievartą su pašalpinių pagalba, užteks š.....ą malti.

Zmogus

Zmogus portretas
rinkimuose balsuoti tik uz DRASOS KELIAS politine partija !!!

petras

petras portretas
As manau,kad seima reikia paleisti ir ivesti Prezidentini valdyma.Jokie rinkimai nepades.22 metai vienas per ta pati.O as balsuosiu uz A.Palecio partija.Socialinis teisingumas turi buti sugrazintas I Lietuva! !!!!! Tada tik pasikeis Lietuvoje tvarka ir susinormalizuos pargyvenimo lygis.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių