© Roko Medonio nuotr.

Šabtajus Kalmanovičius niekuomet neslėpė bendradarbiavęs su KGB, o buvusių šnipų nebūna.

Su V.Putinu susiejo KGB

1974 m. pavasarį Dresdene esančiame KGB konspiraciniame bute susitiko du visai nepanašūs žmonės. Vienas – akivaizdus semitų rasės atstovas: didele nosimi, rudomis akimis, turintis šiek tiek antsvorio. Kitas – akivaizdus slavas: liesas, neišraiškingų akių blondinas.

Pirmasis susitikimo dalyvis vėliau tapo turtuolių, prabangių vilų ir triumfuojančių sporto komandų savininku, antrasis – Rusijos prezidentu, kuris net palikęs postą vadinamas įtakingiausiu šalies žmogumi.

Dar neįsivaizduodami, į kokias aukštumas juos pakels likimas, du vyrai susitiko vykdydami KGB vadovybės nurodymus. Tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje reziduojantis Vladimiras Putinas turėjo Š.Kalmanovičiui priminti prisiimtus įsipareigojimus. Treji metai, kuriuos KGB suteikdavo užverbuotiems repatriantams, kad jie integruotųsi į Izraelio visuomenę, jau praėjo. Laikas veikti.

Be nurodymo dar giliau įsiskverbti į Izraelio politinio elito gyvenimą ir daugiau sužinoti apie Izraelio specialiųjų tarnybų bei ryšiams su SSRS likusiais žydais palaikyti įsteigto biuro "Nativ" veiklą, Š.Kalmanovičius kišenėje atsidūrė ir 3 tūkst. JAV dolerių. Tais laikais dar jaunuoliui tai buvo neblogi pinigai.

Vėliau už suteikiamą informaciją apie Izraelio kariuomenę, politikus, projektus ir svarbius išradimus jis kasmet gaudavo po 6 tūkst. dolerių. Tačiau, kaip manoma, dirbo jis ne dėl šių pinigų. Spėjama, kad daug didesnį pelną jis turėjo su KGB priedanga vykdydamas savo verslą Afrikoje, be to, Š.Kalmanovičius jautė simpatiją pirmajai tėvynei Sovietų Sąjungai.

Pirmasis kontaktas

Kaune 1947 m. gruodžio 18 d. gimusio Š.Kalmanovičiaus šeima pirmą kartą paprašė leidimo išvykti į Izraelį 1959 m. Gavus neigiamą atsakymą, jaunąjį Šabtajų pašalino iš pionierių organizacijos, neleido jam įstoti į komjaunuolius – tais laikais tai reiškė, jog apie karjerą SSRS bus galima tik svajoti.

Vis dėlto Š.Kalmanovičiui pavyko įstoti į institutą ir gauti aukštąjį išsilavinimą. Baigęs mokslus jis buvo pašauktas į kariuomenę, kur į jį iš karto dėmesį atkreipė kompetentingi organai. Per lemtingą pokalbį su KGB darbuotoju Š.Kalmanovičius, mainais į tam tikras lengvatas, sutiko retkarčiais pranešti apie kareivius, kurie nevengia pokalbių antisovietinėmis temomis.

Bendradarbiavimas su saugumo organais nesibaigė ir po tarnybos. Pats Š.Kalmanovičius vėliau pripažino, jog 1970 m. buvo iškviestas į KGB, kur jam pareiškė, jog jo šeima gaus leidimą išvykti į Izraelį, jeigu jis ir toliau bendradarbiaus su SSRS žvalgais.

"Mes neprašome jūsų kenkti istorinei tėvynei, tik norime, kad Izraelis kuo mažiau kenktų SSRS. Mums svarbu žinoti, kad mūsų žmonės galės į jus kreiptis ir gauti reikalingą pagalbą", – pasakė jam KGB karininkas.

Š.Kalmanovičius pagalvojo apie tėvus, kurie ilgus metus nesėkmingai bandė gauti leidimą išvykti, ir sutiko. Sutiko ne šiaip. Beveik metus jis praleido mokydamasis KGB mokykloje, kur išmoko visko, ką turi žinoti žvalgas.

Sėkminga pradžia

1971 m. Kalamovičių šeima atvyko į Izraelį. Specialiosios tarnybos po formalaus pokalbio tik ką atvykusiems į šalį emigrantams klausimų neturėjo. Įtarimų pradėjo kilti daug vėliau, kai pradėjęs dirbti Propagandos centre prie Izraelio vyriausybės jaunasis Š.Kalmanovičius sparčiai pradėjo kopti karjeros laiptais. Įtraukti repatriantus į politinį šalies gyvenimą turėjusiam vyrui šis darbas atvėrė plačias galimybes. Jis pradėjo bendrauti su Izraelio elitu ir net tapo Repatriantų susivienijimo organizacijos vadovu, ko ir reikėjo KGB.

Tačiau kuklus atlyginimas netenkino Š.Kalmanovičiaus, tad jis pradėjo užsiimti ir verslu. Kad ir kokie geri santykiai buvo su viršininkais, jaunam vyrui liepta pasirinkti: arba verslas, arba taryba. Š.Kalmanovičius pasirinko verslininko gyvenimą. Juolab kad tai netrukdė plėtoti jau esamus kontaktus su politikais.

Žvaigždžių valanda išmušė 1977 m., kai Š.Kalmanovičius susipažino su verslininku Shmueliu Flatto-Sharonu. Pagarsėjęs savo aferomis Prancūzijoje ir dėl to galėjęs būti išduotas Sh.Flatto-Sharonas nutarė apsidrausti. Jis iškėlė savo kandidatūrą ir laimėjo rinkimus į knesetą (Izraelio parlamentą). Jo rinkimų kampanijos vykdytojas Š.Kalmanovičius tapo šio politiko padėjėju.

Iš belangės ištraukė Kremlius

Darbas knesete ir šefo ryšiai padėjo Š.Kalmanovičiui ne tik susirasti naujų draugų, bet ir pradėti verslą Afrikoje. Boputatsvanoje (dabar Pietų Afrikos Respublikos dalis) jis pradėjo plėtoti turizmą, sportą ir prekybą. Kalbama, kad savo milijonus Š.Kalmanovičius uždirbo ne tik iš to, tačiau pats jis visuomet neigė, jog buvo susijęs su deimantų prekyba Boputatsvanoje ir Siera Leonėje.

Praturtėjęs Š.Kalmanovičius susirgo naujųjų rusų liga. Jis siekė prabangos ir išskirtinumo, tad norėdamas gauti vieną ar kitą daiktą, nevengė abejotinų metodų.

Slaptoji Izraelio tarnyba "Shabak" pradėjo tyrimą. Iš pradžių jam pavyko mulkinti pareigūnus ir net susidraugauti su jais. Kai kurie, lankydamiesi jo vakarėliuose, patys to nežinodami, tapo svarbiais jo informacijos šaltiniais. Tačiau galiausiai idilė baigėsi. 1987 m., kai Izraelio kolegoms JAV žvalgyba perdavė perbėgėlio iš KGB informaciją apie Š.Kalmanovičių.

Už šnipinėjimą Š.Kalmanovičius turėjo kalėti iki 1996 m., tačiau laisvę išvydo jau 1993-iaisias. Nors verslininkas kalėjime nepasižymėjo pavyzdingu elgesiu, Š.Kalmanovičiui buvo suteikta malonė. Kaip manoma, Izraelis pasidavė aukštų Rusijos politikų spaudimui. Tarp Š.Kalmanovičiaus užtarėjų minimi tokie asmenys kaip buvęs Valstybės Dūmos deputatas Josifas Kobzonas, buvęs viceprezidentas Aleksandras Ruckojus, Maskvos meras Jurijus Lužkovas ir kiti.

Tokių svarbių asmenų susirūpinimas jo likimu paaiškinamas paprastai. Š.Kalmanovičius per daug žinojo, tad Rusija negalėjo rizikuoti leisdama Izraeliui ilgai laikyti jį kalėjime. Net ir baigęs savo karjerą KGB, Š.Kalmanovičius buvo įpareigotas nepasakoti apie savo veiklą dar dešimt metų.

"Buvusių šnipų nebūna. Žmonės iš šios aplinkos išeina ne ištarnavę kažkiek metų, o tik mirę", – viename interviu sakė buvusi Š.Kalmanovičiaus žmona, prodiuserė Anastasija Kalmanovič.