Kinijoje keliaujantis lietuvis jaučia nostalgiją motociklui „Jawa“

Kalnų bekelė, policija, pagyvenusios moterys, lūžtantis motociklas ir fotografija. Ką visa tai turi bendro? Ogi Algirdą Baką, fotografą ir keliautoją. Šis žmogus dar gali būti pavadintas pramuštgalviu ekstremalu, nusprendusiu rizikuoti savo gyvenimu metant viską, ką turėjo susikūręs gimtinėje, ir iškeliaujant į kitą pasaulio galą laimės ieškoti.

Visiems, kurie yra įklimpę į patogias rutinas, lietuvis keliautojas perduoda žinutę: savo srities profesionalai įkvėpimo ir patirties semiasi ne ant sofos gulėdami.Laukinis dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Mažo miestelio sovietinių garažų kompleksas.

Du broliai krapštosi prie mėlyno motociklo su paaukštintu vairu. Tai – 1969 metai pagaminta „Jawa 360“, dar žinoma kaip „Kiaušinienė“ jos nemėgstantiems, arba „Karalienė“ ją dievinantiems. O tie du – tai broliai Bakai. Vienas jų, paauglys Algirdas, šį motociklą prisimins visą gyvenimą, kaip vyras prisimena savo pirmąją moterį – su šia „Jawa“ Algirdas lygins visus kitus savo gyvenimo motociklus.

„1969-ųjų „Jawa“, kurią turėjau, „ėjo“ trigubai geriau. Bet negaliu burnot, dar ilgas kelias laukia!“, – po keturiolikos metų Algirdas Bakas kalba apie „Santjagu“ vadinamą „Sanlg“ markės kinišką 125 kub. cm „motočikletą“, kurį pasirinko kelionei iš Qujingo miesto į Chengdu.

Tai du miestai Kinijoje, kuriuos skiria maždaug 1000 km, kalnų grandinė, geri ir blogi keliai, dešimtys policijos postų bei daug daug erdvės fotografijai.

Fotografija Algirdas domėjosi nuo mažens ir galiausiai nusprendė ją paversti savo pragyvenimo šaltiniu. Dirbęs viename Lietuvos dienraščių fotografu, Didžiojoje Britanijoje pašto siuntų išvežiotoju, Norvegijoje – ūkininku, fotostudijoje Lietuvoje – fotografo padėjėju, Algirdas išgrynino savo fotografijos stilių. Bent taip jis manė iki to laiko, kai priėjo kryžkelę ir turėjo rinktis: arba pratęsti kontraktą ir toliau fotografuoti verslininkų portretus bei įvairaus plauko „žvaigždutes“, arba spjauti į viską ir pasirinkti nežinią. Jis pasirinko antrą variantą, pardavė savo turėtus abu motociklus ir nusipirko lėktuvo bilietą į Kiniją.

Į vieną pusę. O likus vos kelioms dienoms iki kelionės, vyras prasitarė:„Likus savaitei iki išvykimo, kur buvęs, kur nebuvęs ėmė į „dūšią“ smelktis nerimas. Ačiū Dievui, kad buvo susiruošta šiam žygiui, nes po metų kitų turbūt kaulų braškėjimas būtų visai užgožęs vidinį balselį, šaukiantį tolimų kraštų atrasti. Kiniją pasirinkau, nes ten, kiek buvau girdėjęs, baltieji fotografai iš Europos graibstyte graibstomi.

Aišku, kaip paaiškėjo nuvykus, tai ne visai tiesa“, - su gudraus niekšelio šypsena veide dabar kalba Algirdas.

Nuotraukų užsakovai – garsios kompanijos

Nors niekas jo Kinijoje nesutiko išskėstomis rankomis, tai jam nesutrukdė fotografuoti tokioms garsioms kompanijoms kaip „Financial Times“, „Forbes“ ir „Nike“. Vis dėlto sėkmė aplankė ne iškart, o iki to laiko dar teko patirti įvairių nuotykių svetimoje šalyje. O įspūdingiausias Algirdui tuo metu pasirodė Šanchajaus eismas.

„Katie Melua įtikinamai suokė, kad Pekine yra devyni milijonai dviračių. Šanhajuje jų turbūt ne ką mažiau. Plius, didžioji dauguma – elektrinių. Eidamas per gatvę neišgirsi jų „pirpimo“, bet apie besiartinantį „vadeliotoją“ būsi informuotas pypinimu. Pypina jie čia daug.

Pypukas“ yra, turbūt, esminis miesto transporto priemonės funkcionalumo rodiklis, nes be šalmo ir šviesų naktį važiuoti – normalu, bet be „pypuko“ – šiukštu! Šviesoforas irgi neįpareigoja laikytis taisyklių, svarbu sočiai „papypinti“ ir gali varyt. Visi visus mato ir jokios panikos. Kam tos taisyklės? Išimtis, jei sankryžoje stovi policininkas. Tada visos taisyklės galioja normaliai, - pasakojo Algirdas, dar prieš išvažiuodamas į užmiestį.

Išmaišęs Šanchajų, Algirdas nusprendė aplankyti vieną Kung Fu kovos menus propaguojantį vienuolyną. Kelionė iki jo ir atgal užtruko ne vieną savaitę. O naudotų transporto priemonių diapazonas – nuo dviračio iki anglis plukdančio laivo.

„Baltaveidžiui keliaujant po Kiniją yra sunku būti vienišam, nes nori tu to ar ne, kiekvienoje kelionės atkarpoje būtinai atsiranda draugiškai nusiteikusių pakeleivių, kuriems užtenka drąsos ir trijų angliškų žodžių bagažo tave pakalbint“, – dalinasi prisiminimais Algirdas. Būtent taip susipažinus su viena mergaičiuke, keliauninkui vėl teko prisiminti važinėjimą motociklu. Tuo metu Algirdas jau keliavo atgal į Šanchajų ir ieškojo pakeleivingo laivo.

„Naujajai pažįstamai sakau, kad jau man to laivo reikia važiuot ieškoti, gal nupasakosit trumpesnį kelią? No problem, sako, pasiimsim taksi ir nuvažiuosim per dešimt minučių. Išėję į lauką sėdam ne į taksą, bet ant jo. Kas tėviškėje atrodytų kaip paaugliška avantiūra, čia, Kinijoje, – keliauti trise ant silpnučio 125 kub. cm „pirpalieto“ yra visiškai normalu. Su lagaminais ir be šalmų. Ne kartą savo akimis matęs, kad tai yra įmanoma ir neužfiksavęs jokios abejonės pakeleivės bei vairuotojo akyse, šypsodamasis į ūsą ir horizonte matydamas naują nuotykį įsitaisiau ant „bagažiuko“ ir riedame upės link ieškoti man pakeleivingo laivo“, – šypsosi Algirdas, per vargus radęs baržą ir ja, bei kažkokiose statybose sutikto geros širdies žmogaus automobiliu (susistabdyti pakeleivingo sunkvežimio kelyje nepavyko), sėkmingai pasiekęs namus. Beje, dėl to, kad Algirdas trumpam buvo perėmęs baržos šturvalą, Jangdzės upėje vos neįvyko laivų avarija apie kurią, greičiausiai, būtų išgirsta ir Lietuvoje.

Kitas Algirdo susidūrimas su taksi paslaugoms plačiai naudojamu 125 kub. cm motocikliuku jau įvyko galutinai nusprendus keliauti į pietus nuo Šanchajaus.

Rinktis motociklą – kaip burti iš kavos tirščių

„Man tiesiog atsibodo sukti galvoje tą pačią mintį ir aš noriu jos atsikratyti, – kelionės iš Qujingo miesto į Chengdu priežastis atskleidė Algirdas. – Visąlaik norėjau pažiūrėti kaip jie ten Kinijos pietuose gyvena. Be to, patinka tas benzino kvapas ir visiškai neturiu kantrybės naudotis viešuoju transportu – pradedu kraustytis iš proto. O ką jau tada nufotografuosi? Išeitis tokia: važiuoti į Qujingą su traukiniu, ten nusipirkti „pirdą“ už 1000 juanių (apie 430 Lt) ir leistis Chengdu link pamažėle, degimą pasireguliuojant. Ar aš ne žmogus?“, – retoriškai klausia trečią gyvenimo dešimtį bebaigiantis Algirdas.

Šiek tiek nutuokiant rinktis motociklą Europoje arba bet kur kitur Vakarų pasaulyje nėra labai sudėtinga. Tačiau Kinijoje išsirinkti motociklą – absoliučiai priešingas reikalas. Ypač, jeigu siekis – pigus „motočikletas“.„Sunku buvo „mocą“ išsirinkt, – dalinasi patirtimi A. Bakas. – Kaip žinoti, kuo „Liangjian“ skiriasi nuo „Jianshe“ ar „Wujang“? Pasiėmiau „Sanlg“. Išsirinkau, manau, vieną prastesnių, bet man pats tas, maksimalus greitis – 80 km/val. nuo kalno. „Mocas“ kiniškas, 125 kub. cm, daviau jam vardą Santjagas. Nes labai tingi gerai važiuot“, – paaiškino keliautojas.

Ant kupros užsimetęs kuprinę su foto technika, ant motociklo galo prisikabinęs miegmaišį, A. Bakas sėdo ant savo „Santjago“ ir, kaip jis pats sako, išvažiavo į Kinijos Liaudies Respublikos kaimą demokratijos, vakarietiškos išminties ir rytų europietiško optimizmo skleisti. Kiniška technika savo ypatumus parodė jau pačią pirmą dieną. Motociklą teko taisyti porą kartų.

„Netraukia, čiaudo, jau su elektra prasidėjo bėdos, gesta tik grubiuoju būdu – raktelis beveik nereikalingas. Manau greitai reikės ir kito variklio. Jau teko pakeist galinius stabdžius, nebeliko priekinių amortizatorių, bet jų man ir nereikia“, – optimizmu tebetryško fotografas.

Šonaslydis kelyje – prastas sumanymas

Net ir kitą dieną gera nuotaika neatslūgo, nors „pasibaigė“ ir galiniai amortizatoriai, nustojo veikti degalų matuoklis, atsisuko keletas varžtų. Įkvėpimo Algirdui teikė vis dar veikiantis variklis ir žibintai. Reikia pripažinti, kad dauguma motociklo gedimų atsirado ne be priežasties. Mat fotografas yra žvėriškas enduro mėgėjas ir yra turėjęs ne vieną tokio tipo motociklą. Tad ir „Santjagui“, nors jis tam visai nepritaikytas, teko pamatyti tiek bekelės, kad maža nepasirodė.

„Išmokau „driftinti“ sukant į dešinę, – dalijasi pasiekimais keliauninkas. – Į kairę visada mokėjau, bet į dešinę tik dabar išmokau“.

Bet šoninio slydimo pamokos tesėsi neilgai. Kitą dieną Algirdas nusprendė šio užsiėmimo nebepraktikuoti: „Šiandien jau gerą „driftą“ turėjau bebandydamas keliu žemę posūkyje pasiekti. Daugiau to nebus! Baisu buvo, nes kitoje eismo juostoje pasirodė sunkvežimis. Per sekundę numiriau ir prisikėliau“.

Keliai važiuojant per kalnus iš Qujingo į Chengdu – įvairiausi. Nuo vos duobėmis nusėtos kelio imitacijos iki tvarkingo asfalto. Per dieną Algirdas nuvažiuoja nuo 100 iki 150 km.

Lietuvis dažnai stoja fotografuoti, nes vaizdai, pasak fotografo, vis įspūdingesni su kiekvienu kilometru. Kalnų magijai nenusileidžia ir sutinkamų žmonių gerumas bei moterų gražumas. Algirdas sako, kad moterų jis kalnuose sutiko, bet tik pagyvenusių. Ironizuodamas tikina, kad tokios – pačios gražiausios, ir rodo vieną bobulytę, ramiai sėdinčią kalnų fone. Bet paprašytas parodo ir jau šiek tiek jaunesnę damą, paprašytą pasėdėti ant motociklo.

Džiugesio dozę motociklininkui švystelėjo vienas vietinis ūkininkas, kuris už maždaug 4 litus suorganizavęs gumos gabalą ir pritvirtinęs jo daugiau kaip dešimt kilogramų sveriančią kuprinę su fototechnika prie sėdynės. Dar smagiau tapo važiuoti, kai už tokią pačią kainą kažkoks stebukladarys iš „Santjago“ padarė motociklą.

„Santjagą“ sutvarkė už 10 vietinių pinigų (apie 4 Lt), - dalijasi įspūdžiais A. Bakas. – Nežinau ką padarė, nes tuo metu kažkokį vietinį šamaną fotografavau, kuris ką tik nudirtą dar šiltą avies odą atvežė į miestą parduot. „Eina“ dabar motociklas taip, kad nors piestu statyk!

Bet šeštą pavarą vis dėlto jungiau kokius 28 kartus. Neįsijungė. Rytoj laukia kelionė per mažai pravažiuojamus kalnus. Ten, sako, viskas bent 100 metų atsilikę. Aš to ir tikiuosi. Rytoj toliau į šiaurę!“, – kaip ir kiekvieną kartą atsisveikino nuotykių ieškotojas.

Po to atsisveikinimo jau praėjo trys dienos, bet apie A. Baką kol kas nieko negirdėti...


Šiame straipsnyje: Algirdas BakasKinijamotociklai

NAUJAUSI KOMENTARAI

samas

samas portretas
JAWA 350 gamino.o ne360. Visa Kaunas kiravojo, o wilno sedejo ant PANONIJU< IZU ir tt

Balsas is praeities

Balsas is praeities portretas
Yra truputi netikslumu straipsnyje ''Karaliene'' buvo vadinama 1980m laidos Jawa , su didesniais ratais ir platesniu vairu , lengviau vairuojama , svelnesne amortizacija , maziau pavargsti vairuodamas ilgesniais atstumais , pats tokia turejau , o sena Jawa geriau ''raudavo'' is vietos , buvo truputi galingesnis variklis (344kub cm , o karalienes variklis buvo 343,47kub cm)...

CHINA

CHINA portretas
KINIJOJ PIGU KAIP PAS MUS RUSU LAIKAIS BUVO.APSIMOKA I KINIJA VARYT
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių