Javos sala Indonezijoje – lyg ugnikalnių paradas (foto)

Indonezija – šalis gigantė visomis prasmėmis. Ji – ir didžiausias pasaulyje archipelagas su 17 508 salomis, daugiausia oro uostų turinti šalis Azijoje – 656, daugiausia musulmonų turinti šalis žemėje – 203 milijonai...ir... šitą sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Šį kartą ne apie kitus įspūdingus Indonezijos skaičius, ne apie jų įspūdingus gyvūnus – Komodo varanus ar Sumatros orangutangus, o apie Javos salą – tankiausiai žmonių apgyvendintą salą pasaulyje, garsėjančią ugnikalniais ir Indonezijos senovės architektūros šedevrais.

Kiekvienos kelionės į Indoneziją pradžioje atsiduriame jos „verdančiose sultyse“ - sostinėje Džakartoje, kurią vietiniai vadina durianu, vaisiumi, kurio daugelis neapkenčia dėl ypač stipraus kvapo (ginčytinas dalykas, šio straipsnio autoriui durianas mėgstamiausias vaisius, o ir kvapas nėra toks pragariškas), bet Džakartą iš tiesų, galime palikti vos atvykę – didelis megapolis – Indonezijos ekonominis gigantas. Tačiau Javoje reikia tyrinėti ne ekonominius gigantus – o gamtos galiūnus – aktyvius ir miegančius ugnikalnius. Nuo jų ir pradėkime.

Bromo ugnikalnis – ko gero pats žinomiausias ir pats įspūdingiausias ugnikalnis Javoje, gal net visoje Indonezijoje, puošiantis, galima sakyti, kas antro atvirlaiškio, siunčiamo keliautojų iš Indonezijos į namus viršelį. Bromo ugnikalnis kauburėliais išsidėstęs plačioje lygumoje, kuri vadinama „smėlio jūra“. Būtent, einant pėsčiomis artyn ugnikalnio link ar važiuojant visureigiais, viskas ką aplink matote – pelenų spalvos smėlio rezervuarai su horizonte pūpsinčiu gražuoliu ugnikalniu.

Bromo gražuolis ypač patrauklis gamtos sutvėrimas, bet tuo pačiu – ir vienas aktyviausių vulkanų Indonezijoje, per paskutinius devynis metus užfiksuoti trys išsiveržimai. Vietiniai iki šiol tiki gamtos jėgomis ir bando užglaistyti ugnikalnio rūstybę kaskart apeigomis aukodami vaisius, ryžius ir net gyvulius, sumetant šį gėrį į vulkano kraterį. Nors ugnikalnio aukštis yra beveik 2,4 km, jo viršūnė yra nesunkiai pasiekiama ir nepatyrusiems. Tie, kas kelionės iki kraterio savomis kojomis užbaigti negali, pasitelkia į pagalbą arklius, kurie čia labai populiarūs „keltuvai“.

Šiek tiek mažiau žinomas, bet daug agresyvesnis yra Merapi ugnikalnis, esantis Javos salos centrinėje dalyje, netoliese įžymiojo religinio komplekso Borobudūro. Esant geram orui iš Borobudūro atsiveria kvapą gniaužianti panorama į Merapi ugnikalnį, vaizdą dar labiau sustiprina įspūdis, kai ugnikalnis pučia baltą dūmelį. Tas baltas dūmelis iš ugnikalio rūksta apie 300 dienų per metus. Netoli gyvenantys žmonės, kaip ir Bromo ugnikalnio „įkaitai“ tiki draugyste su dievais ir nuolatos per apeigas pasiunčia dievams auką – tuos pačius ryžius, vaisius ar nekaltą gyvūnėlį.

Merapi ugnikalnis yra netoli didelio Jogyakartos miesto – kultūrinės Javos sostinės, todėl, esant aliarmui dėl ypatingo išsiveržimo, vienu metu gali tekti evakuotis šimtams tūkstančių gyventojų apylinkėse. Šis ugnikalnis, kaip ir Bromo, nors ne toks turistinis, tačiau traukia kalnų ir nuotykių mėgėjus pasivaikščioti ypatingo ir legendomis apipinto kalno-vulkano papėdėmis.

Šią kolekciją užbaigia ugnikalnis, kuris nėra pačioje Javos saloje – išsidėstęs šalimais esančių mažyčių salelių prieglobstyje –  tarp Javos ir Sumatros salų garsusis Krakatau ugnikalnis. Garsiuoju jį pavadinu dar ir todėl, kad  jam išsiveržus 1883 metais kulo toks sprogimas, kad garsas buvo girdėti net už 4828 kilomterų! Šis išsiveržimas yra laikomas didžiausią garsą sukėlusiu reiškiniu šiuolaikinėje istorijoje.

Kur bepasisuksi Javoje – visur matai kyšančius ir panoramos bent kamputį užimančius ugnikalnių stogus, plačias jų krūtines, o jei netyčia ugnikalnio nesimato, tai būtinai rūksta baltas dūmas, pranešantis, kad apie nuolatinę duoklę, kuria vietiniai turi maitinti ugnikalnio norus.

Visa tai panašu į mistiką. Patys Javos žmonės, gyvendami tokioje mistiškoje aplinkoje yra labai prietaringi ir įvairiausiomis dvasiomis betikintys. Ne tik ugnikalniai ir tikėjimas juose gyvenančiomis dvasiomis, dar ir senoviniai religiniai statiniai – didžiausias budistinis monumentas pasaulyje – Borobudūras ir hindu šventyklų šedevras – Prambananas įrodo, kokią įtaka tikėjimas turėjo ir senovės javiečiams. Pats laikas atėjo užsiminti apie magišką ritualinį šokį, būdingą Jogyakartos regiono gyventojams – Jatilan.

Šokdami šį šokį dalyviai puošiasi specialiais spalvingais apdarais, rankose laiko bambukinius arklių maketus, todėl Jatilan šokis dar vadinamas kaip „arklių“ šokis.  Labiausiai dėmesį sukaustantis ir dramatiškiausias šokio momentas prasideda tuomet, kai bešokant kuris nors atlikėjas pasineria į transo būseną. Šokinėdamas, ridinėdamasis žeme, ir sukdamasis šokėjas lyg persikūnija į kažką kitą, lyg laukinę būtybę, kuria dažniausiai yra tigras, arklys, beždžionė ar net gyvatė. Kas keisčiausia, tokių apeigų metu šokėjai gali pradėti valgyti elektros lemputes, stiklines ir kitus  nevalgomus dalykus, todėl matomi vaizdai šokiruoja ir visko mačiusius.

Po tokių dvasinių apkrovų ir prakaitavimo kopiant į ne vieną Javos ugnikalnį, geriausia pailsėti šioje saloje yra pietinėje Javos dalyje įsikūrusioje vietovėje mums keistu pavadinimu – Batu Karas. Platūs juodo smėlio pliažai, palmių giraitės ir raminančiai ošiantis vandenynas – tai ko reikia pavargusiems pečiams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių