Irena Starošaitė: geriau pavėluoti, negu neatvažiuoti

Dainininkė Irena Starošaitė vairuoja jau daugiau kaip 15 metų. Prie vairo Irena jaučiasi kaip prie puodų, nes tai jai įprasta ir mėgstama veikla. Be to, Irena tapo saugos diržų ambasadore.

Be dainavimo, Irena didelę aistrą jaučia šokiui. Su šokių partneriu laimėjusi LNK šokių projektą „Kviečiu šokti“, dabar daug laiko skiria dalyvaujantiems „Žvaigždžių duetuose“. Taip pat Irena stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi, be to jų šeimoje atsiradęs naujas augintinis - didysis šveicarų zenenhundas Aras - taip pat nestokoja jos dėmesio.

Dėkojame Irenai, papasakojusiai apie savo vairavimo patirtį, kuri prasidėjo daug anksčiau, nei ji gavo vairuotojo pažymėjimą, ir apie tai, kokie automobiliai jai labiausiai patinka.

Trumpai apie pašnekovę

Vairavimo stažas – 15

Vairuojamas automobilis –“Chrysler 300 C”

Vairavimo būdas – jei neskuba, vairuoja atsargiau ir kultūringiau, visus praleidžia, jei skuba – stengiasi laviruoti greitai

Eismo įvykių skaičius – buvo tikrai žiaurių avarijų, kurios išmokė: geriau pavėluoti, negu neatvažiuoti

Svajonių automobilis – niekada apie tai nesusimąstė, yra praktiška, nes jai svarbiausia, kad automobilis važiuotų ir dar geriau, jei važiuotų taupiai

Tapote saugos diržų ambasadore, kas paskatino šiam žingsniui?

Visų pirma esu iš tų žmonių, kurie saugos diržus segasi. Be to, jei žmogus yra nors kiek žinomas, manau jis tikrai gali būti pavyzdys kitiems. Tikiuosi, kad tai atkreips dėmesį, nes saugos diržai yra reikalingi. Džiaugiuosi, kad dauguma visgi segasi diržus. Be to, aš ir telefoną prisitaikiau automobilyje taip, kad galėčiau kalbėti per garsiakalbį. (šypsosi)

Kaip jaučiatės prie vairo?

Prie vairo jaučiuosi kaip prie puodų, nes vairavimas – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Nebijau vairuoti. O vairavau jau tuomet, kai dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Atmenu, Arabų Emyratuose tekdavo visus išvežioti po vakarėlių, palaukdavau, kol visi išgers, o tada galėsiu vairuoti (šypsosi).

Tačiau man patinka ne tik vairuoti kiekvieną dieną, bet ir dalyvauti tokiuose renginiuose, kaip kad praėjųsią vasarą „Omnitel 1000 km“ traukos lenktynėse. Aišku, tuomet teko sudalyvauti labai trumpai, nes nebuvo kur toli važiuoti, nebuvo posūkių, kur būtų galima „pasireikšti“. Buvau mačiusi tokio tipo varžybų, tačiau pačiai dalyvauti neteko. Dar patiko ir Rygos poligone važiuoti dirbtinai sukurtomis ekstremaliomis sąlygomis per laidos „Ne vienas kelyje“ filmavimą. Tuomet dalyvavau konkurse „Saugiausiai vairuojanti Lietuvos garsenybė“. Vis pagalvoju, kad būtų puiku ten nuvažiuoti ir pasitreniruoti.

Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje?

Sakyčiau, ji prasta. Bet ji netobulėja ir visame pasaulyje. Aišku, yra tokių šalių, kur vairuojama tikrai kultūringai.

Atmenu, Arabų Emyratuose prieš 15 metų visi važiuodavo labai tvarkingai, po vieną, visus mandagiai praleisdavo, rikiuodavosi, o kai nuvažiavau ten po 8 metų, buvau nustebinta. Eismas pašėlęs, daug automobilių, visi rodo visokius ženklus ir lekia, lekia...

Ar esate sulaukusi pagalbos kelyje?

Kadaise, kai nuleido padangą, niekas nesustojo, iki kol iškėliau ranką. Tačiau niekada nepamiršiu avarijos slidžiame kelyje, kai teko suktis. Buvo pavasaris, bet dieną palijo, o vakarop pašalo. Važiavome į koncertą, buvo jau tamsu ir slidu. Tik žiūriu, važiuojant per tiltą, priešais važiuojantis automobilis sukasi. Tai ir aš pradėjau staigiai stabdyti, ir taip pat ėmėme suktis. Atsitrenkiau į tilto kraštą, ir automobilis jau nebegalėjo važiuoti, nes sulamdžiau jo priekį. O priešais važiavęs automobilis nustojo suktis, ir jo vairuotojas, net nepaklausęs, ar reikia padėti, nuvažiavo.

Gerai, kad tuomet į koncertą važiavome ne vieni, iš paskos važiavo autobusiukas. Jie mus ir paėmė, iškvietė pagalbą. Greitis nebuvo didelis, tiesiog teko stabdyti slidžiame kelyje.

Koks kelyje patirtas eismo įvykis labiausiai įsiminė?

Manau, kad avarijos labiau ir įsimena, ir pamoko. Svarbiausia – neskubėti, neviršyti greičio.

Kodėl vairuojate kaip tik tokį automobilį?

Visai neseniai važinėjau visureigiu, paskui minivenu. Tačiau kai mūsų šeimoje atsirado augintinis, vyras man perleido savo “Crysler 300 C”. Jam reikia didesnio automobilio, nes šunį dažnai vežioja. Nemėgstu mažų automobilių. Man labai svarbu, kad automobilis būtų patogus ir erdvus.

Ar išmanote apie automobilius?

Stebiu, jei kas nors nutinka, ar barška, tikrai pastebiu. Kartais ir vyrui pasakydavau, kad kažkas barška, gal guolis, tai jis supykdavo ir susierzindavo.

Kas Jums svarbu automobilyje?

Visų pirma – patogumas, taip pat spalva, nes mes ant automobilių dedame įmonės logotipą. Tačiau į spalvą dar žiūriu ir iš praktinės pusės – kad būtų matyti kuo mažiau nešvarumų. Viduje svarbu, kad būtų minkšta sėdėti ir saugu. Todėl visuomet renkuosi aukštesnės klasės automobilius, kad būtų minkštesnės sėdynės, be to, kaip ir minėjau, nemėgstu mažų automobilių. Man patinka, kad automobilio salone yra visokių kišenėlių, kad būtų galima viską tvarkingai susidėti – kiekvienam daiktui – savo vieta. Juk taip geriau, nei išmėtyti salone ar ant užpakalinės sėdynės. Be to, vis dažniau susimąstau ir apie tai, kad automobilis važiuotų taupiai.

Ką visuomet vežiojatės savo automobilyje?

Būdavo, kad ir šlepetes vežiodavausi, kad per ilgą kelionę pavargusi galėčiau jas apsiauti. Vežiojuosi drėgnas servetėles prietaisų skydeliui ir rankoms nusišluostyti. Taip pat automobilyje turiu kvepalus. Automobilis moteriai – kaip antras rankinukas (juokiasi).

Ko palinkėtumėte Lietuvos vairuotojams?

Vienareikšmiškai – geros nuotaikos, tuomet ir žmogus geriau jaučiasi, ir kitam gera linki. Šypsokitės vienas kitam! Taip pat linkiu kantrybės ir kuo mažiau agresijos.

Kalbino Laima Staknytė-Patinskienė