Daugiau nei ratai: Danijoje dviračių daugiau nei žmonių

Danams dviratis – daugiau nei du ratai. Tai – jų skandinaviškos kultūros dalis, priešnuodis kovojant su klimato atšilimu, o kitiems net ir verslas. Nors Danijoje dviratininkams sudarytos puikios sąlygos, bet degutu, gadinančiu visą statinę, tampa vagystės. Deja, kartais ir su lietuvišku kvapu.

Daugiau nei gyventojų

Sveiki atvykę į Kopenhagą – miestą, kuriame daugiau dviračių nei gyventojų! Toks šūkis galėtų kabėti įvažiuojant į Danijos sostinę. Miesto gyventojams pedalų minimas – pigesnis ir dažniausiai greitesnis keliavimo būdas nei renkantis visuomeninį transportą. Šalies valdžia dėl to tik džiaugiasi: dviratininkai kasmet sutaupo 90,000 tonų anglies dvideginio (CO2) emisijos.

Žinant, kad danams labai svarbi ekologija, tai – tik dar vienas žingsnis ekologiškesnės valstybės link.Dėl tokių rezultatų nemažai ir investuota. Iš viso sostinėje dviračių takų ilgis sudaro beveik 400 kilometrų. Vilniuje dviračių takų – tris kartus mažesnis. Kitos privilegijos – specialios dviračiams pritaikytos vietos viešajame transporte, saugojimui skirtos aikštės ar netgi Kopenhagos universitete įrengta nemokama dviračių taisykla, skirta visai akademinei bendruomenei.

Mina iki pat Mėnulio

Nieko keisto, kad kas antras sostinės gyventojas važiuoja dviračiu. Oficialus Daniją pristatantys puslapis skelbia: Kopenhagoje per dieną visi dviratininkai numina 1,2 milijonus kilometrų – t.y. tokį patį atstumą kaip beveik du sykius nuvykti iki Mėnulio ir sugrįžti atgal į Žemę.

Miesto svečius danai bando irgi apkrėsti dviračių karštine: imigrantams organizuojami dviračių vairavimo kursai, siūlomos ekskursijos po sostine užsiropštus ant dviračio sėdynės arba visuose didesniuose miestuose stovintys nemokami miesto dviračiai.Danijoje ši idėja, priešingai nei Lietuvoje, nevirto fiasko, bet mieste gali pamatyti krūmuose ar pakelėse besimėtančius aptriušusius miesto dviračius. Vis dėlto prireikus centre atrasi tvarkingai stovintį ir ne vieną miesto dviratį.

Didelės baudos ir milijonų verta kova su žiema

Suteiktos puikios sąlygos atneša ir atsakomybę. Pavyzdžiui, jeigu nepaisysite dviratininkams skirto raudono šviesoforo signalo ir jus nutvers policija, mokėsite 1000 kronų, apytiksliai 462 litų baudą, už važiavimą šaligatviu arba pėsčiųjų taku – 323 litus. Taip pat skiriamos baudos už važiavimą be šviesos signalo. 

Danijos laikraštis „The Copenhagen Post“ skelbia, kad per savaitę nubaudžiami apie 800 žmonių už vieną ar kitą nusižengimą. Rimtesnė bėda nei taisyklių nepaisantys dviratininkai – žiema ir jos atnešamas sniegas. Nacionalinė Danijos Keliavimo apklausa skelbia, kad žiemos metu 40 procentų danų atsisako dviračių, Kopenhagoje tik penktadalis nusprendžia nebeminti pedalų žiemą.Problemą bandoma spręsti didinant finansavimą gatvėms valyti. 2012 metų Kopenhagos miesto metiniame biudžete numatyta daugiau nei 932 000 litų dviračių takams valyti.

Nuo vagių – ir grandinėmis, ir išmaniosiomis technologijomis

Didžiausias dviratininkų priešas – ilgapirščiai. 9 iš 10 danų turi dviratį ir, kaip patys juokauja, sunku atrasti žmogų, iš kurio niekada nebūtų pavogta ši transporto priemonė. 2011 metais iš viso užfiksuota 71,700 dviračių vagysčių – beveik 7 tūkstančiais mažiau nei 2010 metais.Suskaičiuota, kad bendra ilgapirščių padaryta žala siekia 250 milijonų kronų arba daugiau nei milijoną litų.

Danai rakina dviračius naudodami dažnai net ne vieną grandinę, kai kurie netgi specialiai sendina dviratį, kad tik vagies akis neužkliūtų.

Kiti siūlo dviračių žymėjimą naudojant specialų kodą. Pavyzdžiui, praėjusių metų rudenį atsiradusi naujovė „Taglock“. Tai – specialus lipdukas, klijuojamas ant dviračio ir turintis specialų QR kodą, kurį nuskaičius išmaniuoju telefonu, dviračio savininkas užregistruojamas duomenų bazėje. Bet kuris kitas žmogus, atradęs dviratį ir nuskaitęs ant jo užklijuotą lipduką, praneša savininkui apie jo dviračio buvimo vietą.Vienas šio išradimo autorių Peteris Dreyer taip aiškina, kam skirta tokia naujovė: „Tikslas yra labiau ne apsaugoti nuo vagysčių, bet atgauti tuos dviračius, kurie jau yra pavogti.“

Ar skanuotumėte nežinomą dviratį?

Toks klausimas iškyla, kalbant apie lipdukų efektyvumą. P. Dreyer, girdėjęs daug kritikos dėl savo sukurtų žymeklių, sutinka, kad iš tiesų gana paprasta nuplėšti lipduką nuo dviračio rėmų, bet jo tikslas – padėti atrasti gatvėje besimėtančių dviračių savininkus.

„Atsiras žmonių, kurie matys, kad dviratis tikriausiai pavogtas. Ir jeigu yra lengva nusiųsti žinutę savininkui, kodėl aš to neturėčiau daryti?“– retoriškai klausia kūrėjas ir tikina, kad daug dviračių yra pavagiama tik norint nusigauti nuo vieno taško į kitą, todėl Danijos gatvėse dažnai išvysite daug besimėtančių ir berūdijančių dviračių.Naują išradimą kritikuoja studentas Patrickas Jensenas, iš kurio dviratis buvo pavogtas tris kartus per dvejus metus, sako: „Aš nežinau, kas skanuotų atrastą dviratį, nemanau, kad ir aš tai daryčiau. Jeigu jau dviratis pavogtas, vadinasi, arba jis išvežtas į užsienį, arba numestas į kokį tvenkinį, todėl nemanau, kad ši priemonė veiks“.

Dviračių vagys -  iš Lietuvos

Dabar dviračiai, kurių šeimininkų nepavyko rasti, parduodami policijos aukcione. Jo metu dviratį galima įsigyti ir už kelis šimtus litų, bet dalyvavę aukcione pataria: tiek pat reikės išleisti ir nusipirktam dviračiui remontuoti.Danijos statistikos departamentas pateikia duomenis, kad daugiau nei pusė dviračių vagių sugaunama. Šių metų rudenį Danijos žiniasklaida skelbė: sulaikyta 12 asmenų gauja, vogusi Kopenhagos gyventojų dviračius. Visi įtariamieji – iš Lietuvos. Kaip praneša „The Copenhagen Post“, gauja per savaitę pavogdavo apie 100 dviračių, kurių vertė svyruodavo nuo dviejų tūkstančių litų iki puspenkto tūkstančio litų. Dviračiai buvo gabenami į Lietuvą.

Verslo pradžiai – du dviračiai

Tokios pradinės investicijos užteko prancūzui Brice Bedos pradėti verslą Danijos mieste Orhuse. Vyras jau antrus metus dirba dviračiu kurjeriu. Už 30 litų jis jums pristatys beveik viską: nuo dokumentų iki sumuštinių. Dviračių priekyje įtaisyta dėžė siuntiniui įdėti, kad būtų lengviau minti yra pritvirtinami specialūs akumuliatoriai, todėl grįžęs iš kelionės Brice įkrauna dviratį. 

Kai susitikome pakalbėti apie verslą, Brice vos spėdavo atsakyti į vieną kitą klausimą, ir tada vėl išdumdavo pas klientus. Nors dabar jo verslas klesti, tai rodo per dieną numinti vidutiniškai 70 kilometrų, bet pradžia nebuvo lengva: „Pirmuosius tris mėnesius tiesiog sėdi ir lauki, kol žmonės paskambins, ieškai ir medžioji klientus. Tai pakankamai sunku.“Verslininkas B. Bedos tikėjo savo verslo sėkme, nes žinojo, kad anksčiau šiame Danijos mieste būdavo dviratininkų – kurjerių. Šiuo metu jis vienintelis vežiojantis siuntinius dviračiu antrame pagal dydį Danijos mieste, priešingai nei Kopenhagoje, kur toks verslas populiarus.

Baigdamas pokalbį Brice tarsteli: „Tu gali padaryti tiek daug, naudodamas dviratį.“ Danai tai tik patvirtina: jie iš naujo atranda ratą, tiksliau du dviračio ratus, apie kuriuos sukasi jų kasdienis gyvenimas. Tačiau pagalius į ratus kaišiojantys ilgapirščiai priverčia akylai saugoti savo turtą.