Automobilių rinka vėsta – kainos vis palankesnės pirkėjui

SOVIETINE NOSTALGIJA SERGANTIEMS APIE AUTOMOBILIUS. Prie sovietų , automobilis – gero gyvenimo rodiklis. Taupyti lėšas jo įsigijimui eiliniams darbininkams, kolūkiečiams ar tarnautojams tekdavo visos šeimos pastangomis 10 – 20 metų. Apie naują sovietinį ” šedevrą” – ” Žigulius” , ” Moskvičių” ar net ” Volgą” paprasti mirtingieji galėjo tik pasvajoti. Tiesa, per profsąjungas dalis automobilių įsigijimo talonų buvo paskirstoma. Kadangi šios organizacijos buvo LSSR komunistų partijos parankiniai, tai ir naujų automobilių talonai atitekdavo tam, ” kam reikia” . Tik aukštesnių ” hegemono” partinių struktūrų darbuotojai, gamyklų direktoriai ir panašaus rango pareigūnai galėdavo nesunkiai gauti vis naują paskyrą automobiliui kas penki metai. Valstybinė kaina už tuos ” taloninius” automobilius buvo net kelis kartus mažesnė, negu rinkoje ir tuo ” šauniai” nomenklatūra naudojosi. Ji parduodavo 5-6 metų anksčiau su paskyra gautą padėvėtą automobilį eiliniam piliečiui netgi didesne kaina, negu pirko pats, skirtumą įsidėdėdavo į plačią kišenę ir su nauju talonu rankose vykdavo į auto parduotuvę. Padėvėtą automobilį įsigijusiam klientui prasidėdavo net sunkiai nusakomi vargo keleliai, kai tekdavo keisti susidėvėjusias detales ar restauruoti po avarijos. Visa atsarginių detalių centralizacija ėjo per LSSR autoservizų centrą, esantį prie Vilniaus. Labiausiai deficinės detalės būdavo kontroliuojamos jo vadovų ir patekdavo tik į ” patikimų” ar ” draugelių” auremonto valstybinių imonių atstovų rankas. Atsarginės detalės būdavo perpardavinėjamos kelis kartus didesnėmis kainomis, negu naujos, kurių dažnai ir su žiburiu auto parduotuvėse nerasi. Padangos buvo ta sritis, apie kurią prikurta daugybė anekdotinių situacijų. Kai koks suvargęs inžinieriukas su 120 rublių mėnesiniu atlyginimu, kartu su kitais kokio amerikono giminėmis, sekdavo tą oficialių dolerių turintį geradarį, tai jo akys sublizgėdavo iš džiaugsmo, kai gaudavo už kokus 46 dolerius dvi padangas, už kurias jam šiaip jau būtų reikėję pakloti maždaug trijų mėnesių atlyginimą. Paskyras padangas lygiai, kaip ir automobilius kartais gaudavo padalinti profsąjungos. Beje, tais pačiais principais. Automobilio įsigijimas eiliniams gyventojams taip pat būdavo įvairiais periodais įvairiai apribojamas. Esu pats kelis metus važinėjęs su įgaliojimu, nors pinigus už seną sovietinį ” stebuklą” buvau buvusiam savininkui sumokėjęs. Jei tas pardavėjas būtų padaręs kokį nusikaltimą ir jo turtas būtų konfiskuotas, tai net nežinau, kaip būčiau savo automobilį išgelbėjęs nuo konfiskacijos. Panašios pirkimo ir automobilių dokumentų išdavimo nuostatos keisdavosi, bet esmė būdavo pastovi – su naujais automobiliais turėdavo teisę visada važinėti tik ” hegemono” partijos nomenklatūros atstovai.