Žaliavalgystė – nelengvas iššūkis sau

Žaliavalgystė – vis labiau plintantis judėjimas, kuris populiarina mitybą termiškai neapdorotu maistu. "Kaip galima valgyti tik žalią maistą?" – stebisi didelė dalis Lietuvos žmonių. Tam pasiryžusieji neslepia, kad kelias į žaliavalgystę nėra lengvas, tačiau pasistengti dėl to verta.

Pradžia – vegetarystė

Penkerius metus Vilniuje gyvenanti klaipėdietė Viktorija Gajauskaitė žaliavalgiauja du mėnesius. "Įspūdžiai labai teigiami", – šypsosi mergina. – Žinoma, buvo tarpsnių, kai buvo ypač sunku ir vos pavyko atsilaikyti nesuvalgius lėkštės ryžių ar kito šilto maisto. Tačiau griežtai nusprendžiau, kad sąžiningai laikysiuos žalios mitybos principų tam, kad galėčiau įvertinti, ar ji man tinka."

Viktorija sveika mityba pradėjo domėtis dar paauglystėje.

"Visada labai gerbiau vegetarus ir galvojau, kad vieną dieną norėčiau tokia tapti. Kelis kartu bandžiau, tačiau nepavykdavo," –  pasakojo Viktorija.

Pasak jos, nesėkmingą kitokios mitybos pradžią lėmė aplinka. "Įsivaizduokite, ateini į svečius, tau pasiūlo cepeliną, arba draugai užsisakė šeimyninę picą su kumpiu, arba su šeima susėdi valgyti kalėdinio kalakuto. Kaip atsisakysi? O kai  pradėjau gyventi Vilniuje, studentiškai kišenei dešrelės su makaronais atrodė neblogas pasirinkimas."

Paskatino savijauta

Tačiau pastarąją žiemą mergina jautėsi negyvybinga, trūko energijos bei ūpo. "Tokia savijauta man nepatiko, o aš žinojau, kad visa tai – dėl netinkamos mitybos. Pamažu pradėjau ruošti save minčiai, kad reikia kažką keisti, ir keisti iš pagrindų, nes esu savo gyvenimo kalvis ir noriu jaustis žvali, kupina energijos ir būti sveika", – prisiminė Viktorija.

Mergina pasakojo vieną dieną supratusi, kad ji mėsos nebevalgys, bet ne dėl to, jog ši pasidarė neskani. "Atsisakiau valgyti mėsą, nes suvokiau, kad ji man paprasčiausiai nereikalinga. Prisipažinsiu, šis sprendimas buvo pakankamai savanaudiško pobūdžio. Nors visada buvau gyvūnų teisių gynėjų šalininkė, bet jų žudymas nesugebėjo tapti svaria priežastimi nebevalgyti mėsos", – kalbėjo klaipėdietė. Kaip pagrindinę priežastį, kodėl atsisakė mėsos, Viktorija įvardijo tai, kad nebenorėjo žaloti savo kūno, metų metus valgydama tokius produktus.

Apsišarvavo kantrybe

Po vegetarizmo sekė kitas etapas – žaliavalgystė. "Skaičiau knygas, straipsnius internete, žiūrėjau vaizdo klipus, kuriuose žaliavalgiai dalijasi savo patirtimi ir patarimais. Vis patrauklesni pradėjo atrodyti žaliavalgiški receptai", – mintimis dalijosi Viktorija.

Iš pradžių mergina šį mitybos būdą vertino ganėtinai kontroversiškai. Pasak pašnekovės, jis logiškas ir teisingas, bet kartu ir pernelyg ribojantis bei ypač sudėtingai įgyvendinamas. "Niekaip negalėjau suprasti – kurių galų tie žaliavalgiai ne tik kad nekepa, bet net neverda maisto? Kuo blogai daržovių troškinys? Ryžiai? Tačiau įgytos žinios, kaip mūsų organizmą veikia apdorotas maistas, o ypač – gyvulinis, pradėjo keisti mano požiūrį."

"Buvau užsispyrusi. Vis labiau norėjau išbandyti žaliavalgystę, patirti savo kailiu, kaip jaučiuosi, o tada įvertinti, ar ji man tinka. Žiemą ir ankstyvą pavasarį porą kartų bandžiau pradėti, bet nepavyko, nes buvo per šalta", – kalbėjo sveikos mitybos šalininkė.

Išgąsdina detoksikacija

Tačiau Viktorija nenuleido rankų ir nusprendė pradėti žaliavalgiauti nuo vasaros bei nuspręsti, ką daryti toliau. "Jei šis mitybos būdas man tiks ir patiks, ir toliau jį tęsiu, o jei suprasiu, kad tai ne man – grįšiu prie įprasto vegetarizmo."

Patyrę žaliavalgiai įspėja apie detoksikacinį periodą, kurį patiria kiekvienas pradėjęs maitintis gyvuoju maistu. Virškinimo sistema persitvarko, organizmas pradeda šalinti per gyvenimą sukauptus toksinus, o tai pasireiškia kiekvienam individualiai. "Daugelis to išsigąsta ir meta žaliavalgystę, manydami, jog ji pradėjo kenkti sveikatai, ir grįžta prie įprastos mitybos", – tvirtino klaipėdietė. Visa tai žinodama mergina apsišarvavo kantrybe: "Žinau, kad viskas, kas vyksta pradžioje – praeina".

Sveika mityba – mada?

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių apsisprendžia sveikiau maitintis. Anot pašnekovės, kai kurie tai vadina mados protrūkiu.

"Mano asmeninė patirtis rodo, kad šių idėjų plitimas tolygiai proporcingas didėjančiai informacijos gausai. Kol nieko nebuvau girdėjusi apie žaliavalgystę, net nebūčiau sugalvojusi taip maitintis. Kai sužinojau daugiau – susidomėjau," – aiškino mergina.

Anot jos, juokinga klausytis nuomonių, kad žaliavalgystė tampa savotiška mada. "Mano nuomone, tapimas žaliavalgiu reikalauja daug ryžto, valios, pastangų ir kantrybės. Iš pradžių sunku pereiti nuo virto prie žalio maisto, nes visiems mums yra išsivysčiusi priklausomybė nuo apdoroto ir skonio stipriklių prisotinto maisto", – sakė Viktorija.

Ji mano, kad tapti žaliavalgiu nėra nei mada, nei dieta, tai – gyvenimo būdas. "Vieną kitą kartą nueiti į gyvojo maisto kavinę ir užsisakyti žaliavalgišką patiekalą – gali atrodyti madinga. Bet tai anaiptol nėra žaliavalgystė," – tvirtino pašnekovė.

Vieta nesvarbi

Klaipėdoje gyvenantys žaliavalgiai susiduria su problema. Uostamiestyje yra vos kelios vietos, kuriose siūloma paragauti kitokios mitybos maisto.

Tačiau pašnekovė tvirtina, norint būti žaliavalgiu, miestas tam visiškai įtakos neturi. "Visų pirma, kaip rodo mano asmeninė patirtis, tapus žaliavalgiu tokio maisto kavinės tampa vis mažiau įdomios, nebent kartais – paįvairinimui, ar kai užsimanai kažkokio "nesveiko maisto". Galėčiau teigti, kad tokios kavinės reikalingesnės tik besidomintiems ar tiesiog smalsiems gurmanams, mėgstantiems išbandyti kažką nauja."

Taip pat Viktorija teigia, kad žaliavalgiškose kavinėse siūlomi patiekalai nors yra neapdoroti, bet anaiptol ne visada yra sveiki, nes receptuose dažnai nepaisoma maisto derinimo principų.

"Pavyzdžiui, riešutai maišomi su vaisiais arba maišomi tarpusavyje nederantys vaisiai, sėklos ir daržovės, o tai labai apsunkina virškinimą. Žinoma, geriau kartais suvalgyti nesuderinto žaliojo maisto nei sukirsti mėsainį", – juokavo klaipėdietė.

Sveika mityba nėra pigi

Merginos nuomone, norint žaliavalgiauti, gyventi mažesniame mieste ar miestelyje yra privalumas.

"Gyvendama sostinėje neturiu kur pasiskinti garšvų, kiaulpienių ar obelų lapų. Juk daugiabučio kieme neskinsi. O mažesni miesteliai yra išsidėstę arčiau gamtos. Ten kur kas paprasčiau nueiti iki miško ir prisirinkti gamtos gėrybių. Tačiau lazda turi du galus, nes didmiesčių prekybos centruose didesnis atvežtinių vaisių ir žalumynų pasirinkimas", – kalbėjo Viktorija.

Paklausta, ar brangu maitintis žaliavalgystės būdu, Viktorija palinksi galva. "Brangu, tačiau aš investuoju į save ir savo sveikatą, nes ateityje toks mitybos būdas man padės išvengti vaistų ir vizitų pas gydytojus. Nekalbu apie puikią savijautą, aiškų protą, gerą nuotaiką ir daug energijos kasdien, nepriklausomai nuo savaitės dienos ar oro", – džiugiai dėstė pašnekovė.