Vasara skelbia vaikų traumų sezoną

Padvigubėja traumų

"Vienareikšmiškai nuo oro priklauso traumų dažnis. Natūralu, kad rudenį ar žiemą, kai pamokos baigiasi po pietų, o 16 ar 17 val. jau būna tamsu, vaikai daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose, – apie įpusėjusį traumų sezoną ir kur kas ilgesnę nei įprastai darbo dieną kalbėjo Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos Traumatologijos ir ortopedijos sektoriaus vadovas gydytojas Emilis Čekanauskas. – Yra tokia nerašyta taisyklė: darbas Vaikų traumų punkte ar Skubios pagalbos priėmimo skyriuje baigiasi dvi valandos po sutemimo. Vasarą saulė leidžiasi 23 val., taigi darbą baigiame apie 1–2 val. nakties. Tiesa, po kelių valandų ima švisti, o su saule mes ir vėl kimbame į darbus."

Šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku vidutiniškai per parą į medikus kreipiasi apie 20 įvairias traumas patyrusių vaikų, vasarą šis skaičius padvigubėja.

"Sulaukiame apie 40–50 vaikų. Savaitės diena neturi didelės reikšmės. Būna ir taip, kad savaitgalį sulaukiame mažesnių srautų, nes žmonės išvažiuoja į kaimus, sodybas ar pajūrį. Žinoma, rimtos traumos visuomet priverčia grįžti į Klinikas", – kalbėjo E.Čekanauskas.

Krenta ir nudega

Dažniausiai vasarą vaikai patiria traumas pargriuvę – dėl to pasitaiko sudėtingų ilgųjų kaulų lūžių, išnirimų, patempimų.

"Vaikai krenta nuo dviračių, riedučių, paspirtukų, medžių ir kitų aukštesnių vietų. Jie karstosi ant sūpynių, šokinėja ant batutų", – lenkdamas pirštus, vietas, kur mažųjų tyko pavojai, vardijo pašnekovas.

Vasara vaikus kviečia išsispirti iš sportinių batelių ar basučių. Šie taip ir daro, nė nenutuokdami apie paplūdimiuose, smėlio dėžėse ar laukuose besimėtančias stiklo šukes, vinis ar kitus aštrius daiktus.

"Padaugėja kojų, pėdų sužalojimų, pažeidžiamos sausgyslės, –  būti atsargesniems ne tik ant žemės kvietė medikas. – Dygių, aštrių augalų, dužusios stiklinės taros ar skardinių apstu ir vandens telkiniuose, todėl geriau nebriskite ten, kur nematyti dugno. Apie nardymą net kalbos negali būti."

Lietuvoje kasmet labai sunkiai susižaloja net kelios dešimtys jaunų žmonių, nėrusių į vandenį. Ypač skaudūs padariniai lūžus kaklo slanksteliams. Kojų lūžiai ir kiti sužeidimai, patirti šokant į vandenį vadinamąja kareivėlio poza, vasaros maudynių traumų sąraše taip pat gana dažni.

Atsargiai – karšta

Dėl nudegimų medikai daugiau besikreipiančiųjų sulaukia žiemą, tačiau ne vienas nelaimėlis specialistų kabinetų duris varsto ir vasarą. Labai dažnai vaikai į ligonines patenka nudegę saulėje,  apsiplikę karštais skysčiais.

"Gamtoje – laužas, karštas maistas. Namuose – nepagalvojus mamos ant stalo paliktas puodelis kavos ar arbatinis, kuris gali nuplikyti vaiką, netyčia truktelėjusį staltiesę", – kalbėjo medikas ir pridūrė, kad tokie nudegimai dažniausiai būdingi dar nevaikštantiems mažyliams arba vaikams iki trejų metų.

Nudegimai, pasak E.Čekanausko, vienos skausmingiausių ir sunkiausiai gydomų traumų. Vaikų oda švelnesnė ir plonesnė nei suaugusiųjų, todėl yra labiau pažeidžiama, o žaizdos gyja ilgai ir sunkiai.

Labai dažnai prireikia intensyviosios terapijos priemonių, bet, net ir taikant jas, tenka padirbėti iš peties norint išsaugoti gyvybę ar išvengti rimtesnių komplikacijų.

Privalo rūpintis tėvai

"Vaikai yra vaikai. Nors ir liepsi nebėgti gatve, jie vis tiek taip darys. Kita vertus, užsienyje retai pamatysi berniuką ar mergaitę medyje. Visų pirma, toks elgesys nepriimtinas, be to, tėvams už vaikų nepriežiūrą skiriamos baudos, – E.Čekanauskas įsitikinęs, kad, nepaisant maištingos vaikų prigimties, sumažinti jų traumų tikrai įmanoma. – Vaikai savimi nepasirūpins patys, tai turi daryti suaugusieji – tėvai."

Per ilgametę darbo patirtį gydytojas pastebėjo, kad bene daugiausia traumų įvyko tuomet, kai atžalos buvo ne vienos, o tėvų priežiūrimos, nors medikai tai labiau linkę vadinti nepriežiūra. Mokyklose ar darželiuose vaikai esą susižaloja kur kas rečiau.

"Socialinių įgūdžių stoka? Profilaktinių programų nebuvimas? –  gūžčiodamas pečiais medikas stebėjosi, kad kitose Europos šalyse retai išgirsi sukrečiančių istorijų apie kūdikį, iškritusį pro daugiaaukščio langą, arba vaiką, nugarmėjusį į neuždengtą šulinį. – Ten net mokyklas ir darželius stato atokiau judrių, didelių gatvių. Noriu pasakyti, kad pirmas žingsnis į saugumą –  prevencija. Mažais žingsniais ir mes einame pirmyn, tačiau dar yra ko siekti."

Noriu pasakyti, kad pirmas žingsnis į saugumą –  prevencija. Mažais žingsniais ir mes einame pirmyn, tačiau dar yra ko siekti.

Pasverkite situaciją

Jei žinotum, kur krisi, pagalvę pasidėtum. Deja, nuspėti, kaip pasielgs vaikai, kurie laksto lyg gyvi sidabrai, beveik neįmanoma. Ką daryti nelaimės atveju?

"Suskaudo pilvuką, pirštą ar galvą – žinoma, lengviausia važiuoti į priėmimo skyrių", – mediko atodūsis leido suprasti, kad tėvų baimės akys neretai būna didesnės už vaiko problemą. Maždaug 85–90 proc. jaunųjų pacientų, pasak Traumatologijos ir ortopedijos sektoriaus vadovo, apžiūrimi ir išleidžiami gydytis ambulatoriškai. Mediko nuomone, kai kuriems iš jų pakaktų poliklinikoje dirbančio chirurgo ar traumatologo konsultacijos. Tik 10–15 proc. traumas patyrusių vaikų guldomi gydyti stacionare.

"Jei yra galimybė, kreipkitės į jums priklausančią polikliniką. Neabejoju, kad ten dirbantys traumatologai ir chirurgai yra kompetentingi ir gali suteikti tinkamą pagalbą. Antraip nenustebkite, jei Skubios pagalbos skyriuje sugaišite keturias, šešias ar net aštuonias valandas laukdami, kol jus apžiūrės Klinikų specialistai", – nepiktnaudžiauti ir nesudaryti nepatogumų pacientams, kuriems išties reikalinga skubi pagalba, kvietė medikas.

Svarbios pirminės žinios

Beje, pirmąją pagalbą, anot pašnekovo, turi mokėti suteikti ir patys tėvai.

"Pirmiausia jie turi blaiviai įvertinti vaiko būklę, – vėliau, pasak pašnekovo, būtini kiti svarbūs veiksmai. – Tais atvejais, kai  matomos aiškios deformacijos, jokiu būdu negalima bandyti jų sugrąžinti į pirminę padėtį. Traumuotą vietą reikia imobilizuoti tuo, kas tuo momentu yra po ranka, – medžio šaka, lentele, ir kuo skubiau važiuoti į ligoninę."

Tinimą ir skausmą malšinkite ledu ar kitais šaltais daiktais. Geriau neduoti skausmą slopinančių vaistų, o jei jau nutarėte juos sugirdyti vaikui, leiskite užsigerti nedideliu kiekiu vandens.

"Tik labai maža dalis procedūrų vaikams atliekama taikant vietinę nejautrą. Dažniausiai taikoma bendrinė narkozė. Sunku gelbėti vaiką, kurį tėvai atvežė vidurnaktį su pusiau sukramtytais šašlykais skrandyje", – pasak mediko, vanduo ir maistas neigiamai veikia operaciją – silpnina narkozės poveikį ir gali sukelti kitų nemalonių pojūčių. Tam, kad narkozė tinkamai veiktų, nuo paskutinio valgymo turi būti praėjusios ne mažiau kaip šešios, o nuo paskutinio gėrimo – ne mažiau kaip keturios  valandos.

Šalin miltus ir aliejų

Jei žaizda kraujuoja, bet vaikas tik nusibrozdino, ją reikėtų nuplauti vaistinėje įsigytu dezinfekuojamuoju tirpalu ir tiesiog užklijuoti pleistrą.

Jei sužeidimo vietoje žiojasi gili žaizda, o kraujavimas nesiliauja, būtina kreiptis į medikus. Kraujui plūstant iš sužalotos pėdos, svarbiausia ją bent minimaliai aprišti ir vykti į gydymo įstaigą. Patiems plauti žaizdos nepatartina. Skubėti pas medikus reikėtų ir tada, jei sumušta vieta patino, pradėjo skaudėti.

"Net jei jis nėra didelis, geriau specialistui įvertinti, ar tai tik sumušimas, ar lūžis", – tėvus įspėjo pašnekovas.

Pamirškite močiučių patarimus, esą nudegimus gydo aliejus ar sauja kvietinių miltų. Su šiais ingredientais galite kepti blynus, o nudegus miltai ir aliejus labiau pakenks, nei pagelbės. O nudegimus, ar jie būtų nuo karščio, ar nuo cheminių medžiagų, pirmiausia malšinkite tekančiu, maždaug +20 oC vandeniu. Nukentėjusią vietą patariama vėsinti 10–15 min. Jei nėra čiaupo, puikiai tiks ir upelio ar  ežero vanduo. Jei vanduo vėsesnis, pažeistą vietą jame reikėtų laikyti trumpiau.

"Šaltas vanduo malšina skausmą, sumažina nudegimo gylį. Ką daryti toliau? Pažeistą vietą aprišti švariu tvarsčiu ar apsukti paklode ir važiuoti į gydymo įstaigą", – baigdamas pokalbį saugios vasaros linkėjo E.Čekanauskas.