Unikali dovana – dalis kepenų

  • Teksto dydis:

Didelė garbė tapti organų donoru – išgelbėti sunkiai sergantį žmogų. Ir net ne vieną, o septynis. Kartais ir dar daugiau. Tai įmanoma, sutikus po mirties dovanoti organus transplantacijai.

Svarba – neįkainojama

Organų donorystės šviečiamąją misiją atliekantis Nacionalinis transplantacijos biuras kartu su donorinėmis ligoninėmis, pacientų organizacijomis ir Irenos Matijošaitienės fondu organų donorystės temą skleidžia kuo plačiau, kad žmonės išgirstų, susimąstytų ir suvoktų neįkainojamą šios aukos svarbą.

Kauno klinikose vykusioje diskusijoje šia tema ligoninės generalinis direktorius profesorius Renaldas Jurkevičius organų transplantaciją palygino su ledkalniu – pagrindinis ir didžiausias darbas vyksta iki transplantacijos, o pati organo persodinimo operacija yra galutinis viso sudėtingo proceso akcentas.

Jau galima ir neplakančios širdies donorystė, kai sustoja širdis ir negrįžtamai nutrūksta kraujotaka.

Inksto transplantacija pradėjo transplantacijų mediciną Kauno klinikose. Kalbėdama apie gyvąją donorystę, kai gyvas būdamas žmogus gali dovanoti vieną inkstą sergančiam savo artimajam, Nefrologijos klinikos vadovė profesorė Inga Arūnė Bumblytė  pabrėžė, kad dažniausiai savo inkstą vaikui dovanoja tėveliai. Atliktos kelios transplantacijos, kai inkstą žmonai dovanojo vyras.

Organų donorystės pradžia – reanimacijos skyriuje, konstatavus smegenų mirtį. Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis priminė, kad jau galima ir neplakančios širdies donorystė, kai sustoja širdis ir negrįžtamai nutrūksta kraujotaka.

Ar pavyks sulaukti?

Sudėtingus medicininius dalykus ne gydytojams suvokti sunku. Tačiau organų donorystės ir transplantacijos tema yra ypatinga tuo, kad sudėtingus dalykus galima iliustruoti jautriais pavyzdžiais, jautriomis istorijomis: kai donoro širdis, pasitelkiant karines oro pajėgas, gabenama iš užsienio tam, kad būtų gelbstimas vaikas. Donoro artimųjų ieškoma su policijos pagalba, kad būtų gautas jų sutikimas dėl organų donorystės.

"Daugybė žmonių dirba, kol donoro organuai tinkamai ištiriami ir paruošiami transplantacijai bei persodinami beviltiškai sergančiam ligoniui, kurio vienintelė galimybė pasveikti ir yra sulaukti savojo donoro", – aiškino Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė.

Irenos Matijošaitienės fondo vadovas Andrius Palionis pakvietė prisijungti prie fondo organizuojamos iniciatyvos "Mirštu, kaip noriu gyventi". Performansas kviečia pabandyti įsijausti į laukimo jausmą – kai laukdamas nežinai, ar pavyks sulaukti.

Reikia labai nedaug

Ką visuomenė turi žinoti apie organų donorystę? Atsakymas labai paprastas – vos keletą dalykų. Organų donoru žmogus gali būti po mirties ir galima gyvoji donorystė. Gyvas būdamas artimam giminaičiui gali dovanoti vieną inkstą ar dalį kepenų.

Donorystė galima dėl gyvenimo rato:  kažkas gimsta, kažkas serga, kažkas ir miršta. Ir kartais mirtis gali turėti kitokią prasmę. Tai yra organų donorystė.

Po mirties organų donoru galima tapti tik konstatavus smegenų mirtį arba konstatavus mirtį, kai sustoja širdis ir negrįžtamai nutrūksta kraujotaka. Organų donorystė galima pačiam žmogui gyvam pasirašius sutikimą donorystei po mirties. Jei tokio sutikimo žmogus nėra pasirašęs, prašoma artimųjų sutikimo.

Kalbėdami apie organų donorystę, apie transplantacijų laukiančius ir sulaukusius žmones, Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai išgirsta ir replikų, kad neva laukiama kažkieno mirties. Jie tai kategoriškai neigia. Donorystė galima dėl gyvenimo rato:  kažkas gimsta, kažkas serga, kažkas ir miršta. Ir kartais mirtis gali turėti kitokią prasmę. Tai yra organų donorystė.

Mirus žmogui, jo dalelė – širdis, kepenys, inkstai, plaučiai, kasa – gyvena kitame žmoguje, pratęsdama jo gyvenimą. Tas žmogus yra kažkieno tėtis, mama, brolis ar sesė, galbūt vaikas. Dėl to organų donorams, jų šeimoms sakomi nuoširdūs užuojautos ir padėkos žodžiai. Juos galima būtų prilyginti didvyriams, kurie išgelbėjo gyvybę kitam žmogui. Juk iš degančio namo ar skęstantįjį išgelbėję žmonės yra laikomi didvyriais, jiems įteikiamos padėkos. Organų donorų artimųjų sprendimas dovanoti mirusių savo artimųjų organus transplantacijai gelbsti ne vieną, o kartais net septynis žmones. Todėl jie taip pat yra didvyriai, verti mūsų nuoširdžiausios padėkos.

Sutikimą po mirties tapti organų donoru galima pasirašyti tinklalapyje: www.transplantacija.lt

Lietuvos statistika

Šių metų spalio 1 d. Lietuvoje pritarimą organų donorystei jau buvo pareiškę 24 882 gyventojai (16 280 moterų ir 8 602 vyrai).

Šiemet Lietuvoje iš viso atlikta 116 organų ir audinių (ragenų) transplantacijų: 58 mirusių donorų inkstų, 5 – gyvų donorų inkstų, 18 – kepenų, 1 – plaučių, 5 – širdies transplantacijos. 29 recipientams transplantuotos ragenos.

Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 364 žmonės, 97 iš jų – laikinai ne recipientai, nes jiems dėl kokių nors medicininių priežasčių transplantacijos atlikti negalima (pavyzdžiui, kai žmogus karščiuoja, kai jam diagnozuota virusinė infekcija, kai nesutvarkyti sugedę dantys ir pan.). Inksto transplantacijos laukia 150 ligonių, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 7, kepenų transplantacijos – 64. Devyniems ligoniams būtina plaučių transplantacija, 43 – širdies, 4 – širdies ir plaučių komplekso, 87 – ragenos.

Organų donorystei yra pritarę 4 695 Kauno apskrities gyventojai (3 092 moterys ir 1 603 vyrai). Kauno apskrities gyventojams šiemet atliktos 24 transplantacijos: 10 mirusių donorų inkstų, po 2 kepenų ir širdies, 10 ragenų transplantacijų. Iš jų Kauno miesto gyventojams atlikta 12 transplantacijų: 3 mirusių donorų inkstų, 1 kepenų ir 8 ragenų transplantacijos. Kauno rajono gyventojams atliktos 4 transplantacijos – 3 mirusių donorų inkstų ir 1 ragenos transplantacija.


Šiame straipsnyje: donorystėdonoras

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių