Tyrimas atskleidė, kaip tampama psichopatu

Paprastai žmonėms, įsivaizduojantiems ar matantiems kitų skausmą, smegenyse aktyvuojasi sritys, atsakingos už empatiją ir rūpestį. Tačiau nuo psichopatijos sutrikimo kenčiantiems žmonėms ši sistema neveikia – už empatiją atsakingos sritys lieka neaktyvios, taip pat, nesusikuria ryšiai su kitomis sritimis, atsakingomis už emocinį suvokimą ir sprendimų priėmimą.

Psichologai ir mokslininkai jau seniai stengiasi išsiaiškinti kaip empatijos būsena sutrikdoma ir kaip šis sutrikimas atsiranda. Ir panašu, jog Norvegijos mokslų ir technologijų universiteto tyrėja Aina Gullhaugen kartu su komanda paslapties šydą, gaubiantį šį sutrikimą šiek tiek praskleidė. Ji atliko pastarųjų trijų dešimtmečių mokslinių publikacijų, kuriuose buvo tiriami už kriminalinius nusikaltimus nubaustų žmonių psichika, metaanalizę.

Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai.

Priminsime, jog metaanalizė yra metodas, statistiškai analizuojantis ir leidžiantis apjungti nepriklausomus tos pačios rūšies tyrimus. Iš gautų rezultatų daromos naujo lygmens išvados, atspindinčios didelės duomenų bazės rezultatus. Biomedicinos moksluose metaanalizė yra aukščiausią mokslinių tyrimų patikimumo hierarchijos pakopą užimantis metodas.

Gautos išvados mokslininkus sutrikdė. Pasirodo, jog nepaprastai didelę įtaką psichopatijos pasireiškimui turėjo vaikystės išgyvenimai ir tėvų auklėjimas. „Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai“, – sako A. Gullhaugen. Daugeliui tai buvo fizinis tėvų smurtas ar tėvų noras visiškai kontroliuoti vaiką, nuolatinis nuolankumo reikalavimas. Tačiau kitai pusei – priešingai – visiškas tėvų aplaidumas ir nesirūpinimas savo atžalomis.

Taigi, nei „autoritarinis” auklėjimo stilius, nei visiškas laisvės suteikimas į gera neveda. Tai kraštutinumai, ir nė vienas auklėjimo stilius neugdo emocinio intelekto. A. Gullhaugen suformuluota teorija teigia, jog psichopatijos pasireiškimas nėra vien tik prigimties, kaip anksčiau svarstyta, bet ir ugdymo rezultatas.

Žinoma, individo biologinis pagrindas, temperamentas, asmenybės raida ir daugelio vyresniuose gyvenimo etapuose įgytų patirčių rezultatas taip pat gali lemti psichopatijos pasireiškimą, tačiau panašu, jog ugdymas vis dėlto vaidina didžiausią vaidmenį.