Toksikologas: apsinuodija net ir bijantys apsinuodyti

Iš gydytojų psichiatrų Jono Šurkaus ir Aldonos Lapytės šeimos kilęs kaunietis klinikinės toksikologijos gydytojas Jonas Šurkus (52) jau daug metų dirba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų Nefrologijos klinikoje, kur atlieka įvairiausias organizmo detoksikavimo procedūras, gelbsti sunkius apsinuodijimus patyrusius pacientus. Nors apie tai, ko tautiečiai turėtų saugotis, kalbama ir rašoma nuolat, gydytojas apgailestauja, kad sunkių apsinuodijimų atvejų, deja, nemažėja.

- Apsinuodijimams turbūt būdingas sezoniškumas. Kuo ypatingas dabartinis metų laikas? Gal daugiausia tenka gelbėti nuodingų grybų ar uogų prisivalgiusius ligonius? O gal ir ilgieji savaitgaliai, kai masiškai iškylaujama, turi savo „specifiką“?

- Vasara – toks metas, kai augalai veda vaisius, miške auga ne tik baravykai, bet ir musmirės, be to, ir gyvatės grybavietėse nevengia pagulėti, taigi darbų – tik spėk suktis... Neseniai turėjome trejų metukų vaiką, kuris stipriai apsinuodijo paragavęs dekoratyvinio kukmedžio sėklų. Teko gydyti grybautoją, kuris ne nuodingų miško gėrybių prisikirto, o... imdamas grybą pastvėrė tiesiai už gyvatės galvos; šis gyvis jam už skriaudą atsilygino... Visi šie atvejai, laimė, baigėsi laimingai, ligoniai pasveiko ir išvyko į namus. Nors ligonių, pavalgiusių nuodingų grybų, vasarą pasitaiko dažniau, bet tokių atvejų būna ir žiemą, kai pradedama maitintis pasūdytais ar marinuotais grybais, kuriuose per neapsižiūrėjimą įsimaišė ir nuodingųjų musmirių. Nuodai iš netinkamų rinkti grybų, kaip žinia, savaime neišgaruoja, neišverda. Tiesa, bobausiai yra nuodingi, bet jei tris kartus nuvirsime arba natūraliai išdžiovinsime, galima drąsiai valgyti. Tuo tarpu musmirės nebijo jokių „priešnuodžių“. Ir dar ką noriu pabrėžti: net ir nenuodingais laikomi grybai žmogų gali stipriai apnuodyti. Prisirinksite, pavyzdžiui, pasenusių baravykų, prisivalgysite, ir netrukus gali tekti skubėti į gydymo įstaigą...

- O kaipgi su vasarotojais, kurie neatsargiai padaugina ugninių gėrimų? Viename seminare esate gražiai pasakęs, kad pagirios – ne liga, o Dievo bausmė, o bausmės – atliekamos, o ne gydomos...

- Tą ir dabar galiu pakartoti (juokiasi). Dar geriau yra pasakęs docentas Aurelijus Veryga, esą jei žmogus apsinuodija žuvimi, kitą dieną jos jau nebevalgo ir paprastai tokį produktą išmeta; tuo tarpu alkoholio padauginę piliečiai rytojaus dieną kažkodėl bando gydytis tuo, kuo apsinuodijo, o tai jau tiesus kelias į alkoholizmą... Mano nuomone, vieną dieną pagirias galima ir iškentėti (vartoti daugiau skysčių, išeiti į gryną orą, atsisakyti sunkaus fizinio krūvio ir pan.), o ne griebtis „pachmielo“. Paprastai padauginusieji alkoholio „išsigydo“ ir be toksikologų pagalbos. Kas kita, jei buvo išgerta alkoholio surogatų. Tada net ir toksikologai ne visuomet gali padėti.

- O kaip dažnai tenka gelbėti ligonius, kuriems sveikata sutriko dėl vartojamų nekokybiškų vaistų ar per didelio vaistų kiekio?

- Labai daug tokių pacientų turime. Įvairiai būna – vieni prisidaro bėdos nežinodami, kiek galima tų ar kitų vaistų suvartoti, kiti – pamiršę, kad tos dienos vaistų normą jau sugėrė, ir ją pakatoję; maži vaikai vaistais apsinuodija, kai jie padėti lengvai pasiekiamoje vietoje. Ypač lengva perdozuoti populiarųjį paracetamolį. Bėda ta, kad vaistai nuo peršalimo ligų būna skirtingais pavadinimais, ir neretai žmonės, tikėdamiesi greitesnio savijautos pagerėjimo, tokių neva skirtingų vaistų dideliais kiekiais prisigeria vienu metu. Viena moteris puikiai žinojo, kad galima apsinuodyti paracetamoliu, labai to baiminosi, todėl peršalimą gydėsi įvairiais skirtingų pavadinimų vaistais, kurių sudėtyje buvo paracetamolio. Aišku, apsinuodijo! Bet  išgelbėjome.

- Kuo pavojingi rusiški vaistai, kuriais nelegaliai vis dar prekiaujama ant kiekvieno kampo?

- Nesakau, kad visi rusiški vaistai yra blogi. Tiesiog nėra garantijų, kad tarpuvartėse pardavinėjami medikamentai gali būti tikrai tokie, kas rašoma ant jų pakuočių. Vienas pavyzdys: žmogus iš tokių „kioskinių prekeivių“ nusipirko kažkokių kapsulių ir panoro pažiūrėti, kas jų viduje. Ogi nieko, tuščios tos kapsulės buvo! Vadinasi, tų kapsulių turinys galbūt supiltas į maišelius ir pardavinėjamas jau kaip kiti vaistai. Labai rizikinga ir pavojinga pirkti tokiose „vaistinėse“ išfasuotus produktus, nes nežinia, kas iš tikro yra parduodama.

- Gal bent žoliniai preparatai nepavojingi?

- Nieko panašaus. Yra pasitaikę, kai kiniškos žolelės iššaukė ūmų inkstų nepakankamumą arba, kitu atveju, jų pavartojus nuslinko nuo galvos visi plaukai. Vyrui gal tai ne tokia didelė bėda, bet merginai ar moteriai… Liekninamieji preparatai, kurie, kaip skelbiama, pagaminti žolelių pagrindu, irgi nėra tokie nekalti, kaip dažnas įsivaizduojame.

- O ką jums intuicija kužda apie Ukmergės teisėjų ir kitų teismo darbuotojų apnuodijimą gyvsidabriu?

- Kadangi vyksta tyrimas, be to, atliekami visų teismo darbuotojų sveikatos tyrimai, kokias nors savo išvadas galėčiau išsakyti tik žinodamas tų tyrimų rezultatus. Kita vertus, ūmus apsinuodijimas gyvsidabrio garais  pasireiškia tam tikrais simptomais, ir jei tai išties buvo didelė garų koncentracija, žmogui padėti yra mažai galimybių (nuodai paveikia vidaus organus, vystosi kvėpavimo nepakankamumas ir t.t.). Antai prieš porą metų vienas klaipėdietis buvo stipriai apsinuodijęs kadmio garais – nors buvo dėtos visos pastangos, žmogus teišgyveno savaitę… Neteko girdėti, kad teismo darbuotojai būtų buvę tokios sunkios būklės, todėl galima manyti, kad situacija Ukmergėje nėra tokia bloga, kaip ji buvo nušviesta. Mano nuomone, ne tiek gyvsidabris šiuo atveju kelia pavojų, kiek eskaluojama įtampa, kurstomos bereikalingos aistros.

- Gydote apsinuodijusius ligonius. O gal ir pats kada buvote apsinuodijęs?

- Manau, kad nėra žmogaus, kuris per gyvenimą nebūtų kuo nors apsinuodijęs. Jei pykina, viduriuojama – štai jau ir apsinuodijimas. O aš, beje, ir su gyvsidabriu esu turėjęs kontaktų. Bet kadangi savijauta buvo nebloga, net nesitikrinau, kokia gyvsidabrio koncentracija tuo metu buvo mano kraujyje. Kam gaišti laiką?

- Gimėte ir augote gydytojų šeimoje. Jūsų žmona Danguolė – taip pat gydytoja. Gal ir vaikai – sūnus bei dukra – pasekė senelių ir tėvų  pramintais takais?

- Ne, jie – normalūs žmonės (juokiasi). Dukra mokslus jau baigusi, ji - informatikos specialistė, o sūnus studijuoja matematiką.