Tokių dovanų Kalėdų Senelis neturi

Vienintelis Lietuvoje

Organų donorystė – vienas jautriausių ir kilniausių veiksmų, kurį gali atlikti mirštantis žmogus, jo artimieji. Ir medikai, persodinantys ligoniams donoro organus, be kurių stebuklus daranti medicina būtų bejėgė.

"Stebuklas, kad aš esu. Ištvėriau daugiau kaip dešimt sudėtingų operacijų, keturis kartus buvau paniręs į komą, esu vienintelis Lietuvoje, kuriam persodintos ir kepenys, ir inkstai", – taip save apibūdina 55-erių kaunietis Valdas Dubosas.

Taip sako vyras, visai nepanašus į ligonį, ir sunku įsivaizduoti, kiek jis išgyveno ir kaip galima jaustis, tai patyrus.

Gyvybiškai svarbus ir niekuo nepakeičiamas organas – kepenys Valdui buvo persodintos prieš trejus metus. Jos nustojo veikusios dėl hepatito C, kuriuo vyras, manoma, užsikrėtė jaunystėje, būdamas kraujo donoru.

Tas virusas organizme tūnojo tyliai: Valdas atitarnavo sovietinėje armijoje, net po atliktos inksto operacijos nebuvo pripažintas netinkamu tarnybai.

Klastingasis virusas smogė 2010-ųjų vasarą, kai karštą dieną išgėrus bokalą alaus pilvas išsipūtė lyg balionas. Gydytojai netruko nustatyti diagnozę: V.Dubosas užsikrėtęs hepatitu C.

"Pilve kaupėsi skysčiai. Gėriau juos varančius vaistus, pagerėjimo nejutau, vaikščiojau kaip su akmeniu pilve. Sveikata vis blogėjo, kol vieną rytą nebeprabudau. Gerai, kad mama, dar gyva buvo, pamatė, kad guliu be gyvybės ženklų", – liūdną istoriją pasakoja vyras ir jau linksmiau priduria, kad tąsyk gydytojams pavyko jį atgaivinti.

Būna ir blogiau

"Po kepenų transplantacijos Kauno klinikose praleidau visus metus. Hepatitas niekur nedingo. Vaistai nuo jo buvo labai brangūs, o šalutinis poveikis alino. Kankino temperatūra, viduriavimas", – dabar V.Dubosas šypsosi, nes yra laimingas, kad visa tai ištvėrė.

(Nuotraukoje – V.Dubosas)

Net ir tai, kad po kepenų transplantacijos pradėjo streikuoti inkstai, užklupo du insultai, svoris nukrito iki 62 kg.

"Skysčiams kaupiantis sverdavau daugiau kaip 100 kg, ir puikiai supratau, kaip jaučiasi nėščios moterys", – juokiasi V.Dubosas.

O tuomet ligoniui nelengvos buvo ir kraujo dializės procedūros, kurių reikėjo kas antrą dieną dėl neveikiančių inkstų. Jų persodinimo vyras laukė pusantrų metų. Donorų organus V.Dubosas vadina Dievo dovana, o Kauno klinikų medikus – kone šventaisiais. Sako, kad profesoriaus Limo Kupčinsko dėka gavo labai gerų vaistų, kurie pagaliau įveikė hepatitą C. Kraujagyslių chirurgas Linas Velička nuo amputacijos išgelbėjo ranką, kuri buvo pradėjusi gangrenuoti dėl daugybės fistulių, kurių reikėjo kraujo dializei ir vaistams leisti.

Aš gyvas ir patenkintas, dėkingas gydytojams. Gyvenu tik jų ir donorų dėka. Sveikata yra didesnė vertybė už didžiausius turtus.

Išvaržų ir kitos operacijos, nuolatiniai sveikatos patikrinimai, vaistai imunitetui slopinti, kad neatmestų svetimų organų, ir nuo pavargusios širdies, baimė neužsikrėsti infekcinėmis ligomis, net gripu, nes organizmas nepajėgtų su jomis kovoti – tai V.Duboso kasdienybė. Nepaisant šių problemų, jis juokauja, kad yra puošniausias vyras Lietuvoje, nes turi labai daug randų, ir jau rimtai tvirtina, kad gyvenimas yra labai gražus.

"Ligoninėje gulėdamas mačiau, kad būna ir blogiau. Aš gyvas ir patenkintas, dėkingas gydytojams. Gyvenu tik jų ir donorų dėka. Sveikata yra didesnė vertybė už didžiausius turtus, – negalintis dirbti V.Dubosas niekam nepavydi, tik priduria: – Žinote, kokios mūsų neįgalumo pensijos."

Retos ligos padarinys

Vilkaviškietė Virginija Mikalainienė nuo to laiko, kai apie ją rašėme "Kauno dienoje" prieš pustrečių metų, gerokai sustiprėjo.

Nebereikia punktuoti skysčių, kurie kaupėsi po plaučių transplantacijos, o pas kardiologus išvis galėtų nesilankyti, nes svetima širdis jos krūtinėje plaka ritmingai. Be to, per tą laikotarpį moteris sulaukė didžiulio džiaugsmo – anūko.