Sveikatos viceministrė: pirkite pigesnius vaistus

– Ligoniai, sunkiai beįpirkdami vaistus dėl aukštų jų kainų, prašo pagalbos. Kaip jiems rengiasi padėti naujieji Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai?

– Pirmiausia reikia kalbėti apie racionalų vaistų vartojimą. Problemos iškyla dėl gydytojų atsakingumo, ekonominio sąmoningumo skiriant ligoniams vaistus. Gydytojai dažnai nesilaiko jiems patikėtos misijos būti išteklių skirstytojais, kalbant apie kompensuojamuosius vaistus. Kita misija – būti socialiai jautriam, atsižvelgti į paciento interesus, jei galima – paskirti pigesnį to paties efektyvumo vaistą. Reikia galvoti apie žmogų, ypač apie socialiai jautrias pacientų grupes, vyresnio amžiaus ligonius.

– Mūsų skaitytojai Valerijai gydytojai skyrė trijų rūšių antibiotikų, neatlikę jokių tyrimų. Kaip tai vertinate?

– Tai labai skaudu. Neracionalus antibiotikų vartojimas žalingas ne tik dėl išlaidų, bet ir dėl didėjančio antimikrobinio atsparumo. Nepagrįstai skiriant antibiotikus ateityje neturėsime kuo gydyti bakterinių infekcijų. Tai ne tik ekonominis nesąmoningumas, bet ir ekologinis.

– Visų vaistų, ne tik antibiotikų, kainos labai aukštos, juolab naujų, patentinių.

– Antibiotikai sukurti seniai ir jų kainos nėra aukštos. Už patentinius vaistus gerokai pigesni generiniai analogai. Problema yra ta, kad netgi gydytojai juos nuvertina, nors jie yra pakankamai efektyvūs. Jaunesni gydytojai tai pripažįsta, o vyresni turi susiformavę neteisingą nuostatą, galvodami, kad pigesni vaistai – blogesni. Dėl to labai gaila. Sakoma, kad pacientai turi rinktis, bet jiems įsigyjant vaistus gydytojo patarimas labai svarbus.

– Galbūt vertėtų sugrįžti prie modelio, kad būtų skiriamas konkretus vaistas?

– Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja skirti vaistus bendriniu pavadinimu. Gydo jų veiklioji medžiaga, kuri visuose vaistų analoguose yra ta pati. Gydymo metodikose taip pat rašomas bendrinis vaistų pavadinimas. Gydytojai neprivalo žinoti visų prekinių pavadinimų. Kai kuriose šalyse netgi vaistų pakuotėms nustatomi reikalavimai, kad bendrinis pavadinimas būtų rašomas didelėmis raidėmis, o prekinis – mažytėmis. Skiriant vaistus prekiniu pavadinimu keistųsi visa filosofija. Kai kuriose šalyse skiriami vaistai prekiniu pavadinimu, o vaistinės išduoda patį pigiausią analogą.

– Gydytojai sako, kad naujų, patentinių vaistų neigiamas šalutinis poveikis yra mažesnis, dar ir dėl to renkamės juos.

– Naujas vaistas gali turėti daugybę šalutinių poveikių. Apie tuos vaistus, kurie sukurti prieš daug metų, žinoma viskas, nes jie yra patikrinti, sukaupta vartojimo istorija. Kai į rinką ateina naujas vaistas, jis yra tarsi nepažįstamasis, su nežinomybės aureole. Niekas nežino, kas su juo bus.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja skirti vaistus bendriniu pavadinimu. Gydo jų veiklioji medžiaga, kuri visuose vaistų analoguose yra ta pati.

– Bet juk jie būna maksimaliai ištirti, atlikta aibė klinikinių tyrimų?

– Klinikiniai tyrimai atliekami su ribotu pacientų skaičiumi. Nelaimingi atsitikimai paaiškėja, jiems atėjus į rinką.

– Kodėl tai neskelbiama, kad žinotume?

– Nereikia žmonių gąsdinti. Man skaudu, kad naudojantis vaistų reklama žmonės gąsdinami, neva nevartosi – susirgsi. Nereikia skleisti baimės filosofijos. Tikslas – suvokti, kad vaistas – ypatingas, juo nevalia piktnaudžiauti, būtina vartoti tinkamu laiku, tinkamas dozes. Vaistai nėra įprasto vartojimo prekė, nors tai kartais bando įteigti verslo atstovai. Tai ypatinga prekė.

– Tai kam kuriami nauji vaistai, juolab įtraukiami į kompensuojamųjų sąrašą, jei senų ir gerų yra apsčiai?

– Niekas negali uždrausti kurti.

– Vaistų kainų akcijos akivaizdžiai išduoda pelningiausio pasaulyje farmacijos verslo interesus, ir mūsų valstybėje tai nedraudžiama, nors jūs vaistus vadinate ypatinga preke, vartotina tik esant būtinybei.

– Vaisto reikia dabar, o ne tada, kai bus akcija. Racionali vaistų vartojimo koncepcija – gydytis, kai susergi. Dabar vaistai komercializuojami ir verčiami įprasta vartojimo preke. Tai yra didžiausia problema. Kaip tai suvaldyti? Padėtų požiūrio keitimas ir kitų ES šalių gerosios praktikos perėmimas. Vaistinės nori teikti gerosios farmacinės rūpybos paslaugas – skleisti racionalaus vaistų vartojimo nuostatas, atsiriboti nuo komercinių tikslų.

– Grįžtu prie to paties klausimo: ar Sveikatos apsaugos ministerija negalėtų inicijuoti uždrausti vaistų kainų mažinimo akcijų, kaip alkoholio, ir priversti akcinėmis kainomis prekiauti kasdien?

– Tai, kad akcijų praktika yra ydinga, supranta visi. Konkrečių priemonių, ka daryti, dabar jums tikrai negaliu pasakyti. Diskutuojame, rengiamos vaistų politikos gairės. Kai parengsime – informuosime.

– Gal galėtumėte įvardyti pagrindines gairių idėjas?

– Kai kalbame apie vaistų politiką, turime omenyje kompensavimą ir kainodarą. Tačiau vaistų politika yra ir reklama pacientams, gydytojams, vaistininkams, ir mokymas. Yra ir daugiau sričių. Gairių tikslas – paliesti visas grandis, kurių galutinis tikslas – pakeisti vaistų vartojimo politiką. Anksčiau buvo akcentuojamas vaistų prieinamumas, o dabar suvokiama, kad vaistas nėra tikslas. Svarbu, kad suvartotas vaistas gydytų, kad nuo jo pasveiktume ir būtume laimingi.

– Visi sveikatos apsaugos ministrai, kalbėdami apie vaistų kainas, akcentuoja kompensuojamuosius vaistus. Susidaro įspūdis, kad rūpinamasi tik valstybės lėšomis. Sumažinus visų vaistų kainas, sumažėtų išlaidos ir valstybei, ir priemokos, ir nekompensuojamieji?

– Nekompensuojamieji vaistai yra receptiniai ir nereceptiniai. Pirmuosius skiria gydytojai, kai sergame, ir jie yra svarbūs. Nereceptiniai – mažiau svarbūs, juos perkame savo nuožiūra, kai skauda galvą ar kitiems simptomams slopinti. Maisto papildai nėra vaistai, o daug kas to nežino. Papildų būtų galima įsigyti ne tik vaistinėje. Svarbu ne tik kainodara, bet ir racionalus vartojimas bei supratimas. Žmonės, pirkdami bet kokius vaistus, viliasi pasveikti. Vaistininkai juos rekomenduoja, bet apie efektyvumą, gydomąsias savybes labai retai pasidomima. Būtų galima įsigyti paprastesnį vaistą, o perkamas brangesnis. Informacijos stygius, suvokimas, vertinimas nulemia, kad kartais be reikalo paliekama daug lėšų vaistinėje.

Receptinius vaistus paskiria gydytojai. Jiems diegiant racionalaus vaistų vartojimo nuostatas būtų puiku pasiekti, kad būtų skiriami tik reikalingiausi vaistai, ligoniai, ypač jautrių socialinių grupių, patirtų kuo mažesnes išaidas.

– Kai kuriose šalyse ne tik jautrių socialinių grupių, bet ir visiems rimtiems ligoniams vaistai skiriami nemokamai.

– Tai idealus variantas. Jei mūsų šalis būtų turingesnė, visi vaistai, kuriuos skiria gydytojai, turėtų būti kompensuojami.

– Galbūt tai svarstoma?