Stebuklai šokių aikštelėje ir Sankt Peterburgo gatvėje

Vietoje mankštos

Šokiai – puiki ligų profilaktikos priemonė ir netgi vaistai, o pradėti šokti niekada nevėlu.

"Puikiausiai gali šokti net ir 60-mečiai, jei tik turi noro. Buvo ką tik atėjusi pora, kuriems daugiau nei 70 metų. Iš pradžių moteris pasakė, kad tokie šokiai – ne jai, nes šokome čia čia čia, bet ilgai ant kėdės nenusėdėjo – įsiliejo į šokančiųjų būrį. Būtumėte matę, kaip šoko!" – žavėjosi šokių klubo "Gintarėliai" vadovė D.Vaikšnorienė.

Šokiai – tai ritminga muzika, judėjimas, bendravimas. Ar jie tiktų ryte vietoj mankštos? Gydytoja ir šokių trenerė D.Vaikšnorienė iš šio klausimo nesijuokia, tokiai mankštai pritaria.

"Kai tik groja muzika, aš vaikštau šokdama. Kai Sporto halėje vyksta tarptautinės sportinių šokių varžybos ir užgroja muzika, žiūrovai sujuda. Net sėdint galima šokti, – tvirtina moteris. – Italijos sportinių šokių bei atviro senjorų sportinių šokių čempionatuose, kur teko teisėjauti, buvo daug senjorų iš įvairių pasaulio šalių."

O iš Lietuvos ar buvo? D.Vaikšnorienė džiaugiasi, kad dalyvavo bent viena pora, ir apgailestauija, kad Lietuvoje senjorų sportas nėra populiarus. Sako, kad aktyvioms senjorų sportinių šokių poroms suskaičiuoti užtektų dviejų rankų pirštų.

Šokti gali kiekvienas

Nuo penkerių metų pradėjusi šokti baletą, vėliau dėl tėvų draugų sūnaus, kuris neturėjo šokių partnerės, nuėjusi ir į pramoginius, D.Vaikšnorienė jiems prisiekusi iki šiol. Tas berniukas seniai nebešoka, o Dalia jau paauglystėje tapo aukščiausios klasės šokėja, skynusi laurus aukščiausio lygio čempionatuose.

"Man labai padėjo baletas, nes kojos kilo virš galvos, rankas mokėjau laikyti taisyklingai", – neslepia dabar 48-erių moteris.

Šiandien ji – ir mėgėjų, ir profesionalų sportinių šokių teisėja ir trenerė, viena iš vienuolikos pasaulyje esančių egzaminatorių, neseniai tapo Pasaulinės sportinių šokių federacijos vyriausiąja teisėja. Tačiau D.Vaikšnorienė randa laiko ir tiems, kurie nori šokti vien dėl to, kad būtų sveiki ir linksmi. Trenerė šokti kviečia visus, nuo jauniausių iki vyriausių, ir ne tik lėtą valsą ar kitus standartinius pramoginius šokius, bet ir ritmingus Lotynų Amerikos bei šiuo metu labai populiarius linijinius šokius.

"Kai šokėjus išjudinu, viską gali kiekvienas", – juokiasi tarp įvairių amžiaus grupių populiari šokių mokytoja.

Gali prilygti vaistams

"Šokiai naudingi ne tik fizinei ir dvasinei sveikatai, bet ir sunkių Parkinsono, Alzheimerio ligų prevencijai", – sako gydytoja D.Vaikšnorienė.

Jei tai sakytų tik šokių mokytoja, galvotume, taip reklamuoja savo verslą. Tačiau kai kalba gydytoja anesteziologė-reanimatologė, verta suklusti.

"Alzheimerio, Parkinsono ligomis sergantiems žmonėms būtina aktyvinti smegenų veiklą – daug skaityti, skaičiuoti. Naudinga spręsti kryžiažodžius. Šokiuose reikia galvoti, kaip koją statyti, kokį žingsnį žengti, kaip pasisukti. Negalima atsipalaiduoti – turi galvoti. Dėl to gerėja kraujotaka, gilėja kvėpavimas, smegenys gauna daugiau deguonies. Tai gerina savijautą", – aiškina D.Vaikšnorienė.

Ji tikina, kad šokant dirba visas kūnas: išsitiesina stuburas, judrėja sąnariai, užkertamas kelias osteoporozei, hipertenzijai. O kur dar laimės hormonai nuo judesių ir gerų emocijų!

Lyderė nuo vaikystės

Savyje netvėrusi, gabi, labai gerai mokiusis ir nuo mažų dienų šokusi Dalia, baigusi vidurinę mokyklą vis dėlto pasirinko ne šokėjos karjerą, kurios laipteliais lengvai kopė, o mediciną. Gal todėl, kad labai sirgo močiutė ir abi su mama dešimt metų ją slaugė. Ligų netrūko ir Dalios mamai.

Vos įstojusi į tuometį Kauno medicinos institutą, dar būdama aštuoniolikos metų Dalia tapo medikų šokių kolektyvo vadove. Moteris mena, kai ją, pirmakursę, pasikvietė į dekanatą ir pasakė: "Esi aukščiausios klasės šokėja, todėl būsi vadove."

"Tai buvo iššūkis", – dabar vertina Dalia ir mena, kaip jaunas amžius ir atkaklumas ją išvadavo nuo sovietinio saugumo kaltinimų, kai kažkas iš kolektyvo "Gaudeamus" šventėje trispalvę iškėlė.

Šokių repeticijos, varžybos, studijos, kurias baigė kaip viena geriausiųjų, Dalią užgrūdino. Gal dėl to ji pasirinko pačią sunkiausią ir atsakingiausią medicinos sritį – anesteziologiją ir reanimatologiją.

"Dirbau 22 metus, nuo instituto baigimo dienos iki praėjusių metų. Galima sakyti, gyvenau ligoninėse ir gaivinau žmones", – apibendrina gydytoja, dirbusi ir Kaune, ir provincijoje, dėsčiusi medicinos studentams.