Stano: vėžio nereikia gėdytis – jį reikia įveikti

Kalbėti ar tylėti?

Nacionalinis vėžio institutas skelbia, kad onkologinėmis ligomis serga apie 80 tūkst. mūsų šalies gyventojų. Diagnozę: "Jums – vėžys" kasdien išgirsta bene pusšimtis ligonių. Ir nepaisant, kad didžioji dauguma jų pasveiksta, o medikai ne be pasididžiavimo savo profesine sėkme skaičiuoja pacientų sėkmingai nugyventus penkmečius po ligos, ji, priartėjusi prie mūsų, vis dėlto pribloškia. Smogia taip, kad daugumai norisi užsidaryti, atsiskirti nuo viso pasaulio. Ištarti: "Man – vėžys" yra visai kas kita, nei pasakyti, kad sergi plaučių uždegimu ar patyrei širdies infarktą, nors pastaroji liga neretai palieka sunkių padarinių.

"Nereikia visiems pasakoti, kad sergi vėžiu, nes mūsų visuomenė dar nesubrendusi deramai reaguoti į šią ligą. Ji dar labai stigmatizuota", – yra sakęs vienas onkologijos profesorius.

O kaip ištverti vienam? Juk pripažinta, kad skausmas dviem – pusė skausmo, psichologinė pagalba yra labai efekyvi, padeda sveikti, net pasąmonė turi galią. Kaip padėti sergančiam artimam žmogui, kurį nuoširdžiai myli, bet jis užsidaręs ir savo kambaryje, ir savyje?

Aš supratau tik tai, kad man ta Dievo dovana ar bausmė atiteko todėl, jog aš galiu apie tai šnekėti.

Su šiais klausimais susiduria ne vienas, kurio artimasis, draugas, pažįstamas susirgo onkologine liga. Ką į juos atsakytų Stano? Dainininkas, kompozitorius, muzikos prodiuseris Stanislavas Stavickis, išgyvenęs visus šiuos jausmus, kai prieš metus susirgo kraujo vėžiu. Apie savo ligą jis paskelbė po pusmečio, kai liga pasitraukė.

Tai, kad šiandien Stano sveikas, akivaizdu iš jo muzikinės veiklos, darbo televizijoje, kurį matome. Tačiau ar šis žinomas 37-erių vyras sutiks grįžti į praeitį, ar nesukelsime jam moralinio skausmo paprašę patarimo, kaip elgtis su ligoniais, sergančiais vėžiu? Dvejota ir nerimauta, prieš surenkant Stano telefono numerį, be reikalo: jis mielai sutiko pasidalyti savo mintimis ir išgyvenimais, ir pokalbį net neklausiamas, kaip jautėsi, pradėjo nuo ligos, labai netikėtai užklupusios jį praėjusį pavasarį.

Klausimai be atsakymų

– Labai daug klausimų užduodavau sau: už ką man, kodėl aš? Ko gero, kiekvieną, susidūrusį su onkologine liga, tai kankina. Tačiau atsakymo niekas niekada nesuras. Aš supratau tik tai, kad man ta Dievo dovana ar bausmė atiteko todėl, jog aš galiu apie tai šnekėti. Esu žinomas žmogus, todėl labiau girdimas. Taigi, kalbėjimą apie savo išbandymus vertinu kaip tam tikrą prievolę, misiją. Todėl ir kalbu.

– Bet esate sakęs, kad susirgus buvo apėmusi neviltis ir gėda. Kodėl? Argi gali būti gėda sirgti?

– Yra du skirtingi dalykai: logika ir jausmai. Logika sako, kad sirgti yra normalu, liga – ne tavo kaltė, todėl neturėtum jaustis kitoks, blogas, ir jokiais būdais neturėtum to gėdytis.

O jausmai visai kitokie: jauti gėdą, nori slėpti savo problemą, kuo ilgiau išgyventi niekam nieko nesakius. Galbūt viena iš tokios jausenos priežasčių – baimė būti pralaimėtoju. Kai kiti sužino, kad sergi, tavo bėda jiems sukelia pasitenkinimą, džiugesį, kad jie sveiki. Neabejoju, kad tokių žmonių yra mažuma, apie tai kalbu tik teoriškai, nes aš pats nė vieno iš jų nesu sutikęs savo gyvenime. Šis gėdos jausmas yra sunkiai paaiškinamas.

– Gal galite paaiškinti, kaip geriausia elgtis sveikiesiems, kai artimasis suserga? Užuojauta žlugdo, o juokauti esant tokioms situacijoms lyg ir nedera. Kas geriausiai guodė jus?

– Priimti žinią, kad sergi vėžiu, pačiam daug lengviau, nei pasakyti apie tai kitiems. Jų reakcija dažniausiai būna neadekvati. Galiu pasakyti tik tiek, kaip nereikia daryti, o yra daroma.

Pasakai draugui, kad tave užklupo tokia sunki liga, o jis ima pasakoti apie pažįstamą, kuriam nupjovė pusę žandikaulio, arba prisimena močiutes, kurios nuo vėžio mirė, bet prieš tai ilgai kankinosi. Pamiršta, kad norėjo paguosti, ir tenka guosti jį patį.

Taigi, žmonės neretai paguodą iliustruoja didžiausiomis savo patirtomis baimėmis. Pasakai draugui, kad tave užklupo tokia sunki liga, o jis ima pasakoti apie pažįstamą, kuriam nupjovė pusę žandikaulio, arba prisimena močiutes, kurios nuo vėžio mirė, bet prieš tai ilgai kankinosi. Pamiršta, kad norėjo paguosti, ir tenka guosti jį patį.

Paguoda ir baimė

– Betgi kitų pavyzdžiais turbūt bandoma stiprinti, kad esi ne vienas, ir kiti serga...

– Ne, ne, ne tai yra esmė. Mes, onkologiniai ligoniai, puikiai suprantame savo situaciją ir ją bandome švelninti, žvelgdami tarsi iš šalies, su šypsena. Bent aš taip stengiausi padėti sau. Guodimas, pasitelkiant negatyvius pavyzdžius, padiktuotas didelės baimės. Sužinoję, kad liga taip arti, tu, stovintis šalia, ja sergi, siaubingai išsigąsta. Prisimena savo didžiausius baubus ir savęs nebekontroliuoja, nevalingai pradeda pasakoti apie juos. Ligoniai viską supranta, jiems gana savo skausmo.

Geriausiai gali padėti pats sau, suprasdamas, kad tai tiesiog liga, tikėti, kad ji bus išgydyta, rytoj poryt nenumirsi, bent kelis mėnesius į priekį gali planuoti savo gyvenimą. Dauguma pasveiksta, todėl su onkologine ligoniu reikia bendrauti taip pat, kaip ir su sergančiu plaučių uždegimu ar patyrusiu kojos kaulo lūžį. Juk tai irgi nelaimė. Nereikia bijoti žiūrėti į akis žmogui, kuris serga vėžiu.

– Buvo vengiančių jūsų žvilgsnio? Antra vertus, juk prieš porą dešimtmečių net gydytojai vengdavo ligoniui be jokių užuolankų pasakyti, kad jam vėžys.

– Kai aš susirgau, mano vaikų auklė man pasakė: "Tu žinai, prieš 20 metų ir aš išgirdau tą pačią diagnozę." Ji gydėsi apie dešimt metų standartiniais vaistais ir metodais. Iki tol, kol buvo pradėtos kaulų čiulpų transplantacijos. Auklė nuo jų visiškai pasveiko, jau dešimt metų jos liga remisijoje. Tai, kaip buvo gydoma prieš 20 metų ir kaip ligoniai jautėsi – sunkiai suvokiama ir nesulyginama su dabartimi. Auklė pasakojo, kad jos rankos, kojos buvo sutinusios, ji kentė siaubingus skausmus. Nesunku suprasti, iš kur vėžio baubas. Dabar viskas kitaip.

Gydo vaistai ir medikai

– Matyti, kad buvęs onkologinis ligonis – sveikas ir stiprus, arba turėti tokių draugų, kaip Deividas Zvonkus, kuris nusikerpa plaukus, kad būtų plikas kaip ir jo sergantis draugas po  chemoterapijos, – tai stiprybės pliūpsniai?

– Gydo ne draugai, ne šeima, bet vaistai. Labai svarbu begalinis pasitikėjimas gydytojais. Žinoma, svarbu ir artimųjų, draugų palaikymas. Tai labai stiprina prieš gydymo pradžią ir itin – jam pasibaigus. Kai nebereikia vartoti vaistų, gydytojai paskelbia verdiktą, kad liga nugalėta, viskas gerai, vadinasi, viskas baigta.

Bet nė velnio tai nėra pabaiga, nes prasideda pats sudėtingiausias gyvenime laikotarpis. Kai gydaisi – turi patį didžiausią tikslą:  nugalėti ligą, pasveikti, gyventi. Kai ligos nebelieka, bent jau kuriam laikui, labai sunku suprasti, dėl ko, kaip gyventi toliau? Ima kankinti nerimas: o jei liga sugrįš? Tikroji baimė apima, kai gydytojų šalia nebėra, kai lieki vienas.

– Ir kieno pagalba tuomet būtų priimtiniausia?

– Liga nuo pat pradžių yra pats didžiausias išbandymas šeimai, tarpusavio santykių, draugų nuoširdumo patikrinimas. Ir vieniems, ir kitiems reikia suprasti, kad suserga ne vienas žmogus. Diagnozę išgirsta visa šeima, artimieji, draugai. Niekam nereikia savo jausmų gėdytis. Normalu bijoti, jaudintis, būti nežinioje. Jai išsklaidyti reikia kalbėtis. Juokingiausia ir kvailiausia vaidinti kažką, kuo nesi.

– Lįsti į akis, guosti? Jei ligonis užsidaro...

– Pirmą antrą savaitę, sužinojus vėžio diagnozę, geriau nelįsti, nes niekuo nepadėsi. Turi praeiti kelios pragaro dienos, kurias pats ligonis turi atkentėti. Tuomet ieškoti psichologinės pagalbos. Būtinai. Vienas nei su šeima neišsikapstysi.

– Pas mus tai dar nėra populiaru, o ir profesionalių prityrusių psichologų netgi trūksta. Atradote tokių?

– Taip, ir dėl to buvau maloniai nustebęs. Santariškių klinikose, Hematologijos skyriuje, dirba keli psichologai, ir jie man labai daug padėjo. Nuo tada, kai viešai papasakojau apie savo ligą, kasdien gaunu labai daug laiškų. Rašo ligoniai ir jų artimieji. Pasirodo, Vilniuje, Kaune, gal dar Klaipėdoje psichologinė pagalba prieinama visiems, bet mažesniuose miestuose nieko panašaus nėra. Vėžio diagnozę ligoniai išgirsta ne iš psichologo, net ne iš onkologo, o iš šeimos gydytojo, kurių ne kiekvienas yra tinkamai tam pasirengęs. Tai didelė problema.

Be to, kol gydaisi – visi palaiko, pats esi susikoncentravęs į tikslą. Kai šis etapas pasibaigia, reikia atrasti naują atsparos tašką.

– Ir vėl reikia psichologų? Ar tai gali būti maloni veikla, pavyzdžiui, muzika?

– Aš iki šiol ieškau, kas man galėtų būti veiksmingiausia. Viskas dar nesena, gydymas baigtas rugsėjį.

Dievas tikrai yra

– Betgi dabar juk viskas gerai?

– Taip, viskas gerai, bet esu ieškojimų būsenos. Tai, kas neatrodė užtikrinta, kaip, pavyzdžiui, tikėjimas, Dievas, dabar ima atrodyti visai kitaip. Staiga supratau savo laikinumą. Jei anksčiau paklaustas, ar aš tikintis, būčiau drąsiai patvirtinęs: "Taip, tikintis", dabar, prieš atsakydamas, labai stipriai pamąstyčiau. Nedvejodamas patvirtinčiau, kad esu tikintis, bet tikiu daug stipriau, kitaip. Ir supratimas, kas yra Dievas ir kas tu pats esi, kitoks. Tai pasikeitė.

Tikroji baimė apima, kai gydytojų šalia nebėra, kai lieki vienas.

Prieš tai buvau standartinis krikščionis, kuriam tėvai vaikystėje pasakė, kad yra Dievas. Turėjau susikūręs jį savo vaizduotėje, bet realaus tikėjimo nebuvo ir, matyt, negalėjo būti. Dabar man mažiau svarbios bažnytinės tradicijos, ritualai, bet Dievą tikiu stipriau. Žinau, kad ne vienas esu pasaulyje, žmonės kilę ne iš beždžionės, Dievas tikrai yra. Tiesiog besąlygiškai tikiu tuo.

– Kaip ir tuo, kad Dievas girdi, mato, padeda, globoja?

– Nemanau, kad padeda, juolab tiesiogiai dalyvauja mano gyvenime. Kai susirgau, pajutau, kad pradedu galvoti apie Dievą ir prašyti, tikėtis jo pagalbos. Ir tada, gerai pamąstęs, sustabdžiau save: o ką aš tokio jam padariau per visą savo gyvenimą, kad dabar, kai atsitiko nelaimė, prašyčiau pagalbos? Nieko nedavęs jam. Pajutau kaltę ir nusprendžiau nepiktnaudžiauti. Esminis lūžis įvyko, kai suvokiau, kad ne aš esu pats svarbiausias. Anksčiau galvojau, kad žmogus viską gali, netgi kitą žmogų sukurti, ir panašiai. Dabar suprantu, kad taip nėra.

Lemtis – suprasti kitus

– Ir Stano – ne pati didžiausia žvaigždė?

– Ne aš žvaigždė. Realiai suvokiu ir jaučiu, kad yra kažkas daugiau. Kiekvienam susirgusiam reikia susirasti atsparos tašką, ir nebūtinai tai Dievas. Man tai ir sustiprėjęs tikėjimas, ir atrastas sportas. Niekada nepagalvodavau, kad dar ir kūną turiu. Dabar džiaugiuosi, kad esu labai aktyvus fiziškai.

– Kas tai: mankštos, bėgiojimas, sporto klubas?

– Taip, normaliai sportuoju ir trenerį turiu.

– Iki tol to nebuvo?

– Ne...

– Judėjimas gerina savijautą?

– Niekada nesijaučiau geriau nei dabar nuo sporto. Nėra nė vieno vitamino nei maisto papildo, kurie taip pagerintų tiek nuotaiką, tiek fizinę būklę, kaip sportas.

– Sako, kad judėjimas gamina laimės hormonus?

– Vienareikšmiškai.

– Savo muzikinėje veikloje daug dėmesio esate skyręs neįgaliesiems. Suburtame aklųjų chore atradote Gražvydą Sidiniauską, kuris tapo žinomu solistu. Iš kur toks jautrumas likimo nuskriaustiems?

– Kai ieškojau ir dabar tebeieškau atsakymo į klausimą, kodėl man skirta onkologinė liga, už ką ji, labai įdomų variantą pateikė kunigas Ričardas Doveika. Su juo susitikau, kai man buvo labai sunku. Ir tada jis pasakė: "Pagalvok, gal čia tiesiog išbandymas, kad suprastum, kaip jaučiasi žmonės, kuriems tu nori padėti, su kuriais dirbi."

Iš tiesų juk tai labai įdomi mintis! Būdami sveiki neįgaliesiems padedame iš gailesčio, o gal norėdami būti geresni, bet iš tiesų nė kiek nesuvokiame ir net nenorime suvokti, pajausti, ką jie išgyvena. Galbūt aš susirgau todėl, kas suprasčiau?

– Tikite likimu?

– Hm... Taip, dabar jau taip.