Šių laikų žygdarbis: viena mirtis dovanoja septynis gyvenimus

Priėmė tėčio dovaną

"Kai kapinėse apsilankai jau po Vėlinių, akivaizdu, kurie mirusieji liko pamiršti. Būtent ant tų kapų mes uždegame po žvakę", – sako 44-erių Vilma Radavičienė.

Ji patikslina: sausio mėnesį minės kitą savo sukaktį – 16-os metų sukaktį. Tiek Vilma gyvena su persodintu inkstu. Prieš tai buvo dveji dializės metai, kas antrą dieną – 50 km viešuoju transportu, kad būtų išvalytas kraujas. Tai buvo išsekinę ne mažiau nei liga.

"Esu stipri, bet ištverti buvo labai sunku", – mena V.Radavičienė, dėl šios priežasties ryžusis priimti neįkainojamą tėčio siūlomą dovaną – vieną jo inkstą.

Pasiūlymo jai persodinti mirusio donoro inkstą ligonė per dvejus metus nebuvo gavusi nė karto. Įkalbėta tėčio priimti jo siūlomą auką, po transplantacijos greitai sveiko. Dabar, sako, jaučiasi, lyg būtų rojuje, palyginti su laikotarpiu, kai jos inkstai nebeveikė. Jie atsisakė dėl cukrinio diabeto.

V.Radavičienė daug bendrauja su likimo draugais, tapo aktyvia nare Lietuvos asociacijos "Gyvastis", vienijančios žmones, kurių gyvybę išgelbėjo inksto, širdies, plaučių, kepenų ar kasos transplantacija, taip pat tuos, kurie laukia tokios operacijos, jų artimuosius ir medikus.

Galbūt tai donoras

"Kartą man kilo mintis: paaukojo mums organus, ir gerai. Betgi mes donorams esame dėkingi visą gyvenimą už kiekvieną žingsnį", – šios minties vedama, V.Radavičienė pakvietė likimo draugus nuolat prisiminti išėjusius donorus.

Iš dėkingumo jiems gimė idėja rengti žvakučių akciją. Šiemet jau ketvirtus metus iš eilės vienuolikoje šalies miestų aikštėse gausiai susirinkę žmonės uždegė žvakutes, išreikšdami pagarbą donorams už dovanotą gyvenimą ir tyliai pasimelsdami už juos. Per 47 metus Lietuvoje buvo persodinti 1 521 donoro organai.

Per 47 metus Lietuvoje buvo persodinti 1 521 donoro organai.

Jau ketveri metai V.Radavičienė su "Gyvasties" asociacijos nariais po Vėlinių lanko kapines. Kasmet vis kitas.

"Juk nežinome, kas mums paaukojo savo organus. Širdis suplazda, kai ant paminklo užrašyta mirties data sutampa su antrąja mūsų gimimo diena, ta, kada mums buvo persodintas gyvybiškai svarbus organas", – pastebi V.Radavičienė ir priduria, kad, recipientų – žmonių, gyvenančių su persodintu organu, manymu, galbūt kiekvienas palaidotas žmogus galėjo būti donoras.

Ir tame apleistame kape, sako asociacijos "Gyvastis" prezidentė Aušra Degutytė, palaidotas mirusysis galėjo būti kažkieno donoras, todėl recipientai meldžiasi už visus ir uždega žvakutę jų atminimui.

Pasiklausė kapeliono nuomonės

Vida Monkuvienė su vyru Virgilijumi jau aštuoneri metai dažnai uždega žvakutes ant savo vienturtės dukters Justinos kapo.

Prieš aštuonerius metus Justinai buvo 20 metų. Ji studijavo, džiaugėsi gyvenimu, turėjo daug draugų. Tą dieną pas vieną jų susirengė žiūrėti kino filmą. Ir ta diena buvo paskutinė.

Ligoninėje Justinai buvo atliktos dvi sudėtingos operacijos, deja, netikėtai plyšusios aneurizmos ir kraujo išsiliejimo į smegenis padariniai buvo pražūtingi.

Justinos mama niekada nepamirš to jausmo, kai, sėdint prie staiga susirgusios dukters, persmelkė jausmas, kad jos jau nebėra. Lovoje gulėjo tik dukters kūnas, kurio sušildyti jau niekaip nepavyko. Pasak V.Monkuvienės, medikai darė viską, kad pavyktų išgelbėti jaunos merginos gyvybę, tačiau nepavyko.

"Su dukters mirtimi neįmanoma susitaikyti, krūtinę slėgė baisus skausmas. Tik suvokus, kad Justinos jau nebesugrąžinsime, atėjo mintis apie donorystę. Ji tiesiog atsirado mano galvoje. Užsiminiau apie tai savo vyrui. Nusprendėme pasiklausti ligoninės kapeliono nuomonės", – sunkios akimirkos giliai įsirėžė didžiulį netekties skausmą patyrusios V.Monkuvienės atmintin.

Ji prisimena, ką paaiškino kapelionas: religija neprieštarauja organų donorystei. Dabar žino, kad pagal katalikų religiją gyvenimas yra Dievo dovana ir jeigu žmogus išeidamas iš šio pasaulio padeda kitam išgyventi, būdamas donoru, tai yra Dievo palaima.

Išgelbėjo septynias gyvybes

Tuomet abu Justinos tėvai savo mintimis apie dukters organų donorystės galimybę, jei tai padėtų išsaugoti gyvenimą kitiems, pasidalijo su gydytojais.

Justinos organai buvo persodinti septyniems ligoniams. Vadinasi, ji viena išgelbėjo septynias gyvybes. Ar tai ne žygdarbis?

Justinos organai buvo persodinti septyniems ligoniams. Vadinasi, ji viena išgelbėjo septynias gyvybes. Ar tai ne žygdarbis?

Šiandien V.Monkuvienė sako, kad nei ji, nei jos vyras, Justinos tėtis, nė akimirkos nėra sudvejoję dėl sprendimo paaukoti dukters organus.

"Manau, kad dukra išėjo tam, kad gyventų kiti", – V.Monkuvienė dalijasi savo skausmu, kad padėtų sergantiems žmonėms.

Ji neabejoja, kad Justina tikrai būtų paaukojusi savo organus, jei jos atsakymą būtų buvę įmanoma gauti prieš jai išeinant.

"Ji buvo nepaprastai gera visiems, džiaugėsi gyvenimu, todėl, manau, tikrai būtų norėjusi perduoti tą džiaugsmą ir kitiems – suteikti antrą šansą gyventi", – V.Monkuvienė siūlo visiems kalbėti apie donorystę ir aiškinti jos prasmę.

Asociacijos "Gyvastis" prezidentė A.Degutytė pritaria, kad apie tai reikia kalbėtis šeimose, kol esame gyvi ir sveiki.

"Vida ir Virgilijus, sutikę kalbėti apie savo sprendimą, žengė psichologiškai labai sunkų žingsnį, bet tuo daro didelę įtaką visai visuomenei. Ši šeima verta didžiausios pagarbos, demonstruoja dvasinę stiprybę ir nesavanaudiškumą, padeda tiems, kurie nežino, kaip pasielgti", – apibendrina A.Degutytė.

Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas patvirtino, kad šeimos, kurios paaukojo savo mirusių artimųjų organus, praėjus penkeriems metams po netekties, šio sprendimo nesigailėjo. Atsisakiusiosios tai padaryti teigė, kad dabar sprendimą keistų.

Daugiau nei stebuklas

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 900 žmonių, kuriems persodinti donoro organai. Daugiausia – inkstai. Širdies, kepenų ar plaučių transplantacijų atlikta apie šimtą. Kai kurie buvę ligoniai po organo persodinimo gyvena daugiau kaip 30 metų.

Ir kai kalbi su žmonėmis, kurie po transplantacijos sako: jaučiuosi lyg rojuje, kai suvoki, kad jų jau nebūtų, o tų, kurių gyvybės nebuvo įmanoma išgelbėti, taip pat jau nebėra, supranti, ką reiškia neleisti paaukoti mirusio artimojo organų donorystei. Kad ir labai labai sunkią valandą.

Iki širdies transplantacijos, atliktos prieš trejus metus, 45-erių marijampolietis Saulius Žilinskas laiptais vos palipdavo, jam dažnai tekdavo sustoti atsikvėpti. Šį rudenį Saulius dalyvavo pėsčiųjų žygyje, nuėjo 15 km už donorystę. Kartu su "Gyvasties" komanda šį kelią skyrė Arūnai Kuncai, kurio krūtinėje plaka donoro širdis, o prieš tris mėnesius vyras sulaukė ir inksto persodinimo operacijos.

"Kūdikio gimimą dažnai vadiname stebuklu. O kaip pavadintume tokį atvejį, kai Arūnui donoro širdis persodinta prieš vienuolika metų, o dabar – ir inkstas? Manau, kad neužtenka to pavadinti stebuklu ar medicininiu laimėjimu", – pabrėžia A.Degutytė.

Kūdikio gimimą dažnai vadiname stebuklu. O kaip pavadintume tokį atvejį, kai Arūnui donoro širdis persodinta prieš vienuolika metų, o dabar – ir inkstas?

Piotras Ivanovas, Antonas Popovas – vyrai, kuriems donoro širdis persodinta prieš dešimtmetį, Jonas Maliukas antru gyvenimu džiaugiasi trejus metus.

"Kauno gyvasties" pirmininkė Irma Juodienė jau aštuoniolika metų gyvena su mamos dovanotu inkstu. Valentina Butkienė padovanojo savo inkstą dukrai Samantai, ir ji augina tris vaikus, Gintautas Kuprinavičius vieną savo inkstą paaukojo seseriai. Virginija Bielskienė prieš vienuolika metų padovanojo savo inkstą anūkui. Marius Malinauskas prieš dešimt metų padovanojo dalį savo kepenų sūnui. Šie žmonės buvo pagerbti "Gyvasties" asociacijos iniciatyva Vyriausybės didžiojoje salėje surengtoje padėkos šventėje, kurioje dalyvavo gyvieji donorai ir medikai, dirbantys donorystės ir transplantacijos srityje, recipientai ir dar laukiantieji gyvybiškai svarbių organų persodinimo.

Šiuo metu 463 ligoniai, iš jų 30 vaikų, laukia donoro organų ar audinių. Daugiau nei 1,5 tūkst. ligonių savi inkstai neveikia, todėl jiems kas antrą dieną atliekamos dializės procedūros, trunkančios po keturias valandas.

Prieš 20 metų

Europos Tarybos iniciatyva Organų donorystės ir transplantacijos diena Europoje minima nuo 1996 m., pirmąkart – Šveicarijoje, Ženevoje.

Šveicarijos gydytojai stovėjo prie organų transplantacijos ištakų. Žymus chirurgas ir Nobelio premijos laureatas Theodoras Kocheris recipientui, kurio skydliaukės veikla buvo sutrikusi, transplantavo donoro skydliaukės audinį, ir tai laikoma tikru proveržiu medicinos istorijoje.

Šioje šalyje, Bazelio mieste įsikūrusioje farmacijos kampanijoje, buvo sukurti pirmieji imunosupresantai – vaistai, kurie stabdo transplantuotų organų atmetimo reakcijas ir be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė transplantacijos medicina.

Sutikimą donoro kortelei gauti galima pasirašyti internetu svetainėje www.transplantacija.lt.

Naujos galimybės

Vilniaus Santaros klinikos pradėtas naudoti modernus aparatas donoro inkstams laikyti ir pervežti. Juo galima išsaugoti vyresnių nei 70 metų donorų, dažniausiai sergančių gretutinėmis ligomis, inkstus, kurie dėl amžiaus būna daug jautresni išemijai, nepalankioms sąlygoms ir veiksniams. Naujasis perfuzijos aparatas padeda išsaugoti geresnę organo būklę ir funkciją po persodinimo. ES šį aparatą naudoja 70 transplantacijos centrų.

Aparatu fiksuojami rodmenys transplantacijų specialistams padeda priimti tikslesnius sprendimus, suteikia naudingą informaciją (kraujo slėgį, kraujo leidimo inkstu srauto greitį, inksto funkcijų pasikeitimą ir inksto temperatūrą). Inksto paruošimas perfuzijai užtrunka 10–15 min. Taikant šį metodą padidėja asmens, kuriam persodintas transplantatas, išgyvenimas, transplantuotas inkstas greičiau pradeda veikti.