Rezidentų įdarbinimo klausimas: nemokamas sūris tik pelėkautuose?

Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose – ko gero taip tiksliausiai galima įvardinti naują sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio sumanymą už valstybes lėšas išsilavinimą įgijusius jaunuosius medikus įdarbinti ten, kur reikia valstybei, o ne ten, kur patys norėtų.

Rezidentai atidirbti nesutinka

Gydytojų trūkumas rajonų ligoninėse sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Povilui Andriukaičiui it galvos skausmas, kuriam nugalėti, panašu, politikas vaistą jau rado. Nors, gal tiksliau, vis dar ieško – šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje sudarytos net dvi darbo grupės, kurios sprendžia, kaip priversti jaunuosius medikus žvalgytis ne į didžiųjų miestų ar užsienio gydymo įstaigas, o mažesnes – rajonų. Pasak ministro, pastarosiose 10 tūkst. gyventojų tenka triskart mažiau gydytojų negu didžiuosiuose miestuose, o jų amžiaus vidurkis viršija 57 metus. Todėl geriausia išeitis, anot jo, jau rezidentūros metu už valstybės lėšas studijuojančius jaunus medikus paskirti dirbti ten, kur gydytojų trūksta, neatsižvelgiant į tai nori jie to, ar ne.

Atrodytų galbūt teisinga – jei valstybė už tave sumoka, privalai jai atsidėkoti darbu. Deja, rezidentai taip nemano ir argumentų tokiai nuomonei pagrįsti turi nemažai. Visų pirma kodėl tik medikai, o kaip gi teisininkai, pedagogai ar dar kas?.. Be to, jaunieji specialistai nežino, kas jų laukia rajonų ligoninėse: kokios perspektyvos, kur teks gyventi? Šeimas turintieji susiduria su dar viena problema – išsiųsti į mažą miestelį jie turėtų palikti sutuoktinį, vaikus, juk jiems ne taip paprasta viską mesti ir bėgti iš paskos.

Susiruošusieji emigruoti ir svajojantys apie gerą uždarbį iškart po studijų, suprantama, apie tokį V.P.Andriukaičio sumanymą taip pat nenori nė girdėti. Jie puikiai suvokia, kad Plungės ar kito miestelio ligoninė jiems negalės pasiūlyti tiek, kiek. Pavyzdžiui. gydymo įstaigos Lietuvos medikų pamėgtoje Norvegijoje.

Versti nereikėtų

Lietuvos medicinos studentų asociacijos prezidentas Karolis Baliutavičius ministro planus vertina kritiškai. „Už valstybės lėšas studijavusieji – gabiausi studentai, jei juos nusiųsime į mažas rajonų ligonines, kas bus? O gi daugiausiai žinių turintieji virs vidutinybėmis. Mažose gydymo įstaigose jie neteks galimybės susidurti su sunkesniais ligų atvejais, nes tokie pacientai dažniausiai vežami į didelių miestų įstaigas. Jie neteks galimybės pasisemti vis naujų žinių ir dirbti su geriausiai specialistais, nes visi geriausi gydytojai taip pat dirba didžiuosiuose miestuose“, - teigė K.Baliutavičius.

Užmojui priversti atidirbti jaunąjį mediką ne iki galo pritaria ir Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dekanas prof. Algirdas Utkus. „Sprendimai gali būti įvairūs. Kai kuriose šalyse yra tokia praktika, kai baigęs studijas specialistas turi atidirbti. Bet norisi, kad tai būtų sutarimas, o ne prievarta. Tam tikra dalis jaunų žmonių neabejotinai sutiks važiuoti ir dirbti ilgą laiką, ne tik atidirbti valstybės paskirtą penkerių metų ar kitokį laikotarpį. Ko kas vyksta diskusijos ir rezidentai, žinoma, pasisako kategoriškai prieš tokį atidirbimą, nes jie įsivaizduoja, kad tai būtų asmens judėjimo laisvės apribojimas“, - tikino dekanas

Savivaldybės nesistengia

Jaunųjų medikų nenoras keltis į šalies rajonus, vis dėlto nėra vienintelė bėda. A.Utkus atkreipia dėmesį, jog visų pirma pritraukti jaunuosius specialistus turėtų pačios rajonų savivaldybės: „Idealiausias variantas būtų jei pačios savivaldybės, kurios sako, kad joms trūksta gydytojų, šiek tiek aktyviau dirbtų. Jos galėtų kontaktuoti su jaunais specialistais bebaigiančiais rezidentūrą, bandyti juos geranoriškai pritraukti. Kartais net patys studentai sako, kad su jais niekas nekalba ir nieko nesiūlo. Nėra kontakto, o juk savivaldybės turėtų aktyviau ieškoti jaunų specialistų, siūlydamos savo sąlygas.“

Tokiai pozicijai pritaria ir VU Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekanas dr. Vytautas Kasiulevičius. Pasak jo, tik dalis savivaldybių ieško sprendimo, kaip užpildyti laisvas darbo vietas joms pavaldžiose gydymo įstaigose. „Kai kurios savivaldybės sėkmingai dirba, kai kurioms sekasi prasčiau. Galbūt tai nėra jų pikta valia, tiesiog finansiniai resursai yra riboti“, - svarsto prodekanas.

Rezidentūros pailginimui pritaria

Nors dėl privalomo rezidentų įdarbinimo kol kas sutarimo nerandama, V.P.Andriukaičio siūlymui ruošti gydytojų užsakymą ar pailginti rezidentūros studijų trukmę, panašu, nesipriešina nė viena pusė. „Universitetas – paslaugos tiekėjas -ruošiantis tuos specialistus, kurie Lietuvai yra reikalingi. Galėčiau pasakyti, kad tai (specialistų užsakymas – L.S.) iš dalies vyksta ir dabar, nes skaičių žmonių, kuruos galime priimti į rezidentūrą ir dabar mums nurodo ministerijos – Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo“, - sako VU Medicinos fakulteto dekanas.

Tuo tarpu rezidentūros trukmės pailginimas V.Kasiulevičiui atrodo labai gera išeitis spręsti gydytojų trukumo problemą: „Manau geras sprendimas būtų kai kurios rezidentūros trukmės pailginimas. Tai padėtų spręsti ir darbo jėgos trukumo problemą. Specialistas paskutiniais metais jau gali būti nutolęs nuo universiteto, nes tas teorinis mokymas, kurį mes suteikiame pirmaisiais rezidentūros metais universiteto bazėje būna jau išbaigtas. Taigi per trejus metus parengtume gana kvalifikuotą specialistą, kuriam paskutinieji – ketvirti - metai būtų praktinių įgūdžių tobulinimas. Tai galėtų būti kai kurios specialybės, kurios šiuo metu turi per mažai studijų metų – šeimos medicina ir dar kelių chirurginio ir terapinio profilio specialybės. Šis pasiūlymas būtų racionalus, nes paskutiniais metais nuvykę į gydymo įstaigą specialistai dažniausiai užsilieka ilgesniam laikui.“

Šeimos medicinos rezidentūros pailginimui, kaip teigia prodekanas, neprieštarauja ir patys studentai. „Yra netgi atliktas balsavimas dvejuose universitetuose ir du trečdaliai pasisako už. Jauni medikai patys suvokia, jog jiems, sprendžiantiems plačios skalės sveikatos sutrikimus, tikslinga būtų mokytis ilgiau. Juolab kaimyninėse šalyse taip jau daroma – kai kuriose šalyse šeimos gydytojų rezidentūra trunka net penkerius metus“, - aiškina V.Kasiulevičius.

Išeitis – trišalis susitarimas

Kompromiso ieškojimas yra geriausia išeitis, tačiau rasti „aukso vidurį“ ne taip paprasta. „Jaunam žmogui dažniausiai reikia viso socialinio paketo: būtina išspręsti būsto klausimą, užtikrinti vaikų galimybę lankyti darželį ar mokyklą. Galų gale taip pat reikia nepamiršti sutuoktinio įdarbinimo. Jaunimui taip pat reikia garantijos, kas bus su ta gydymo įstaiga ateityje. Pirmaisiais metais reikėtų ieškoti norinčių žmonių ir pasirašyti su jais trišalę sutartį – tarp Sveikatos ministerijos, savivaldybės ir specialisto. Be to, reiktų sudaryti duomenų bazę, kurioje būtų matyti laisvos vietos regione, kur žmonės, baigę rezidentūrą, galėtų rasti darbo. Yra situacijų, kai vieni apie kitus nieko nežino. Jaunimas nežino apie laisvas vietas, o gydymo įstaigų vyriausieji gydytojai nežino, ką gali pasiūlyti universitetas, kokie specialistai paruošti“, - dėsto VU medicinos fakulteto prodekanas.

Visgi akademikas neatmeta galimybės, jog visiems tinkantis kompromisas gali būti ir nerastas. „Jei nebus rasta alternatyvių būdų, kaip pritraukti gydytojus, greičiausiai bus imamasi griežtesnio reglamentavimo. Suprantama, jog valstybė išleidžia pinigus specialistų rengimui ir jie turėtų valstybei gražinti „skolą“ atidirbdami“, -  sako V. Kasiulevičius.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pozicija:

Manome, kad medikai neturėtų būti diskriminuojami ir išskirti iš kitų jaunų specialistų juos privalomai įdarbinant. Kas kita, jei būtų pasirašomos savanoriškos sutartys, pavyzdžiui, savivaldybė padengtų mokančio rezidento studijų išlaidas, o jaunas specialistas įsipareigotų tam tikrą laiką dirbti rajono ligoninėje.

Šiuo metu Ministerijos atstovai buvo įtraukti į SAM sudarytą darbo grupę dėl rezidentų rengimo, bet kol kas galutinis dokumento projektas nepateiktas ŠMM derinti, todėl koks bus galutinis rezultatas šiandien pasakyti sunku.