Reabilitacija – kas antram?

Anksčiau galvojome, kad išgersime vaistų, ir būsime sveiki. Dabar prašome fizioterapijos, kitokio nemedikamentinio gydymo. Kas geriau? Patarimo paprašėme Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Reabilitacijos klinikos vadovo profesoriaus Aleksandro Kriščiūno.

– Ar tiesa, kad gydo vien vaistai, o reabilitacijos procedūros yra tik balzamas ant žaizdos?

– Prieš dvidešimt metų atėjęs į ligoninę iš ryto įsijungdavau radijo tašką ir išgirsdavau: "Na, ligoniai, paskutinį kartą įkvėpkim, iškvėpkim, ir sudie! Taip buvo atliekama rytinė gimnastika, toks buvo reabilitacijos supratimas. Jos efektyvumas – nulinis, bet buvo galima deklaruoti, kad visi ligoniai reabilituojami.

– Taip buvo, o dabar net nuo plačiai paplitusios hipertenzijos daug kas norėtų gydytis ne nebiletu ar prestariumu, o bėgiojimu, mankšta, galėtų keisti mitybą ir gyvenseną, kad tik nereikėtų gerti vaistų.

– Civilizuotose šalyse sunkių ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijai skiriamas didelis dėmesys ir ji pradedama pirmomis sunkios ligos ar traumos valandomis. Reabilitacija yra viena iš sparčiausiai besivystančių medicinos sričių. Vieno Pasaulio reabilitologų kongreso devizas buvo toks: "Pasakyk, kokio lygio šalyje reabilitacija, ir aš pasakysiu, kokio lygio yra šalies medicina."

Galutinis gydymo rezultatas išryškėja tik po reabilitacijos. Gali būti atlikta unikali sudėtinga operacija, bet jei ligonis po jos nebus reabilituojamas, rezultatai nebus labai geri. Įrodyta, kad reabilitacija, joje taikomos aukštosios technologijos iš esmės pagerina sunkių ligonių ir neįgaliųjų gyvenimą, padeda sutrumpinti stacionarinio gydymo trukmę ir sutaupyti lėšų.

– Vadinasi, ji tinka po daugybės ligų ir tai yra tęstinis gydymas?

– Skaitydamas studentams įvadinę reabilitacijos kurso paskaitą aš jų klausiu: reabilitacija yra mokslas ar menas? Atsakymai būna įvairūs, bet dažniausiai teigiama, kad tai yra menas. Pasaulio sveikatos organizacijos specialistai reabilitaciją apibrėžia kaip kompleksą medicininių, psichologinių, socialinių priemonių. Bene svarbiausias reabilitacijos uždavinys – objektyvus ligonio funkcinės būklės įvertinimas ir specialių reabilitacijos metodų bei priemonių taikymas.

– Mūsų šalyje reabilitacija vis labiau populiarėja, žmonės nori nemedikamentinio gydymo, tik ne visuomet jis skiriamas.

– Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius pavyko ženkliai pakeisti politikų, visuomenės, medikų požiūrį į reabilitaciją. Daugelis, kaip aš juokauju, jau skiria reabilitaciją nuo reanimacijos. Dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Reabilitacijos klinika buvo įsteigta 1991 m. Jos pagrindiniai uždaviniai yra diegti naujausius reabilitacijos metodus ir priemones į klinikinę praktiką, rengti specialistus, vystyti mokslą šioje srityje. Džiaugiuosi, kad, padedant tuometei Lietuvos invalidų reikalų tarybai, pavyko įsteigti LSMU sunkiausių ligonių po galvos smegenų ir stuburo traumų, insulto reabilitacijos skyrių, vėliau – ambulatorinės reabilitacijos skyrių.

Universitete pradėti rengti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, kineziterapijos, ergoterapijos bakalaurų ir magistrų mokymo programos. Jas rengiant dalyvavo kolegos iš Anglijos, Danijos, Rumunijos, Bulgarijos, Austrijos. Įsteigta šios srities doktorantūra, per 20 specialistų apgynė daktaro disertaciją reabilitacijos srityje. Klinika įsijungė į Pasaulio reabilitologų asociacijos, Europos medicinos specialistų sąjungos ir kitų tarptautinių organizacijų veiklą. Pernai teko skaityti pranešimą apie reabilitacijos sistemą Lietuvoje, jos paradigmą Pasaulio reabilitologų generalinėje asamblėjoje. Džiaugiuosi, kad mūsų veikla buvo gerai įvertinta ir šios organizacijos prezidentas, lankydamasis Lietuvoje, reiškė mums padėką už gebėjimą sujungti įvairių specialistų pastangas kuriant šią sistemą.

Didelis indėlis kuriant reabilitacijos sistemą yra Lietuvos reabilitologų asociacijos, kuri jungia fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojus, kineziterapeutus, ergoterapeutus, logoterapeutus, ortopedinės technikos, neįgalumo ir darbingumo nustatymo ir kitus specialistus. Šiuo metu savo patyrimą perduodame Azerbaidžano, Ukrainos, Kazachstano specialistams. Vien pastarojoje šalyje aš pats esu perskaitęs daugiau kaip šimtą paskaitų.

– O jūs pats naudojatės reabilitacijos paslaugomis?

– Kad aš per gyvenimą nesu vartojęs vaistų. Bent jau 30 pastarųjų metų tai tikrai. Nesu patyręs nė vienos operacijos, nesu turėjęs nė vieno nedarbingumo lapelio.

– Net odontologinės operacijos, pavyzdžiui, dantų šalinimo, nesate patyręs?

– Ne, nes esu išsaugojęs visus dantis, nors dabar madinga pasikeisti į gražesnius. Aš galvoju, kad geriau savi, svarbu, kad sveiki.

– Kaip jums tai pavyko, kaip galima išsaugoti gerą sveikatą?

– Pagrindinis mano moto yra toks: visa, kas gyva – juda. Aš kasdien bėgu krosą penkis šešis kilometrus arba du kilometrus plaukiu be sustojimo baseine, iki gruodžio maudausi atviruose vandens telkiniuose. Tai darau jau 60 metų. Sekmadieniais žaidžiu krepšinį komandoje "Viltis", bet aš ją vadinu "Dusulys", nes visi esame vyresni nei 50-ies. Vieną valandą skiriu proto gimnastikai: gilinu profesines, užsienio kalbų žinias. Ateinu į Kliniką po treniruočių ir savaitgaliais, padirbu po kelias valandas rašydamas mokslinius straipsnius, recenzijas, rengdamas pranešimus.

– Esate daugybės vadovėlių, knygų autorius, perskaitėte šimtus pranešimų tarptautiniuose kongresuose, ne vienoje užsienio šalyje pelnęs geriausio lektoriaus vardą. Kada ilsitės, kaip jūsų atsidavimą darbui toleruoja žmona?

– Mano darbas man yra kaip hobis, o žmona per 44 bendro gyvenimo metus prie to priprato.

– Kaip vertinate reabilitacijos sistemą mūsų šalyje, nes, kad ir kaip būtų gaila, Lietuvoje yra daug ligotų žmonių?

– Reabilitologai dirba 30-yje LSMU klinikų, ir tai yra labai gerai. Gaila, kad finansavimas šiai sričiai mūsų šalyje yra nepakankamas. Šiais metais jis padidintas 12 proc., bet tai kompensuos tik tą sumą, kuri būdavo skiriama iš Valstybės rezervo fondo.

Turint tiek lėšų, reabilitacija skiriama tik kas antram ligoniui. Kaip jie atrenkami? Gydytojas, turintis tris pacientus, žiūri jiems į akis ir vertina: geros akys – vadinasi, tas žmogus skundo nerašys, reabilitacijai galima nesiųsti. Antrojo akys piktos – reikia siųsti. Bet trečias lauknešėlį atnešė. Ką daryti? Pateikdamas šį pavyzdį klausiu studentų, kaip jie pasielgtų? Visi šaukia: reabilitaciją skirtų tam, kuris atnešė lauknešėlį. Aš juos išvadinu begėdžiais, sakau, kad juos šaudyti reikia iš dažasvydžio. Ir mokau, kad reabilitacijai reikia siųsti tuos pacientus, kurių sąlygos blogiausios, kurie gyvena vieni ar kaime, vienkiemyje, neturi, kas jiems padėtų.

Į ateitį žvelgiu optimistiškai, manau, kad reabilitacija, kaip viena iš trijų medicinos sričių, bus toliau vystoma. Tikiuosi, kad ją plėtos prityrę reabilitacijos, o ne kitų sričių specialistai, ir jie nebus diskriminuojami, o vertinami tik už dalykines, specialybės žinias.