Profesorius: medaus negalima valgyti be saiko

Kas gali geriau papasakoti apie medų, jo maistingąsias ir gydomąsias savybes, jei ne gydytojas gastroenterologas, užsiimantis bitininkyste? Būtent toks yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Liutauras Labanauskas.

– Kas yra medus: skanėstas, maisto produktas, turintis gydomųjų savybių, ar vaistas?

– Bičių medus – tai labai vertingas maisto produktas, vartotinas ir kaip vaistas. Tačiau jis ne gydo, o stiprina organizmo funkcijas, nes turi nemažai aktyviojo deguonies, to nėra kituose maisto produktuose. Taigi, medus labai reikšmingas organizmo oksidacijos procesuose. Kita svarbi jo funkcija – fermentacija. Meduje yra labai daug ne tik virškinimui, bet ir organizmo funkcijoms reguliuoti reikalingų fermentų.

– Sakoma, kad meduje nustatyta net 300 medžiagų ir elementų.

– Taip, jame yra labai svarbių organizmui reikalingų medžiagų: daug angliavandenių, baltymų, kurie į medų patenka iš augalų kartu su nektaru ar lipčiumi, žiedadulkėmis ir su bičių liaukų sekretu. Jie skatina fermentų, kuriuos išskiria bitės organizmas, aktyvumą.

– Kas yra lipčius?

– Tai nenektarinės kilmės nektaras, kurį daugiausia gamina ant kai kurių lapuočių ir spygliuočių gyvenantys amarai. Pagal bioaktyvumą lipčiaus medus yra pats geriausias.

– Kalbėjote apie medaus gamybą...

– Taip, bitės medų gamina iš žiedadulkių ir lipčiaus. Atnešusios žiedadulkių kamuolėlius, juos sudeda į tuščias bičių akutes prie perų ir į dengiamus korius. Avilio bitės kamuolėlius papildomai suvilgo medumi bei ryklės liaukų išskyromis ir galva suspaudžia, kad neliktų oro. Taip pripildoma du trečdaliai akutės aukščio. Kita dalis pripilama medaus ir užakiuojama dangteliu.

– Taip meduje išlieka vitaminai?

– Taip, meduje yra A, C, E, H, K, PP ir septyni B grupės vitaminai. Jų gana nedaug, bet kartu su meduje esančiomis žiedadulkėmis jie labai svarbūs žmogaus organizmui. Meduje nustatyta iki 120 aromatinių medžiagų, 37 mineraliniai elementai, daugiausia – kalio, kalcio, fosforo, chloro, sieros, natrio, magnio ir geležies. Tamsiajame meduje mineralinių medžiagų būna daugiau, lipčiaus meduje jų nustatyta 5–10 kartų daugiau negu nektaro meduje. Vandens kiekis subrendusiame meduje gali svyruoti 16–21 proc. Juo mažiau vandens, tuo medus tirštesnis, susikristalizavęs kietesnis.

– Betgi daug skaniau šviežias minkštas medus. Ar nekinta jo savybės kristalizuojantis, kietėjant?

– Kietai susikristalizavęs medus – gero natūralaus medaus požymis. Išsuktas iš korių anksčiau ar vėliau, maždaug per du mėnesius, medus susikristalizuoja, bet jo savybės nepakinta. Kristalus sudaro vynuogių cukrus – gliukozė ir vaisių cukrus – fruktozė ir kitoks cukrus bei medžiagos, pripildančios jų tarpus. Kristalizavimosi greitis priklauso nuo daugelio priežasčių. Viena jų – augalai, iš kurių medus surinktas: greitai kristalizuojasi iš saulėgrąžų, kiaulpienių, liucernos, gluosnių, blindžių surinktas medus, lėtai – akacijų, barkūnų, dobilų, aviečių, šaltekšnių, šunobelių, šalavijų, obelų, vyšnių. Lipčiaus medus, ypač lapuočių, kartais irgi ilgai nesikristalizuoja, ilgesnį laiką išlieka klampios, tąsios konsistencijos.

Įtakos turi ir koriai. Greičiau kristalizuojasi medus, išsuktas iš korių, iš kurių išsirito bent kelios bičių kartos. Lemia ir aplinkos temperatūra: jei medus laikomas mažiau nei 10 laipsnių – kristalizuojasi labai lėtai, esant 30 laipsnių ir daugiau taip pat nesikristalizuoja, o prie 40 laipsnių kristalai visai ištirpsta.

– Turėjau medaus, kuris buvo skystas per žiemą, negana to, jis susisluoksniavo: viršuje susidarė tamsus skystis, o apačioje tarsi nusėdo tirštas gelsvas medus. Ar toks nekenksmingas?

– Jei medus pernelyg ilgai skystas, manoma, kad jis falsifikuotas arba kaitintas. Perkaitintas ar nesubrendęs – turintis daug vandens medus gali susisluoksniuoti. Medaus paviršiuje esantis skystis – tai išsiskyrusi fruktozė, kurios dalis kaitinant suskyla ir išskiria kancerogeną oksimetilfurfurolą. Toks medus, savaime suprantama, nekelia pasitikėjimo ir netinka net arbatai pasaldinti, netenka funkcinio maisto savybių.

– Patarkite, kada ir kaip medų vartoti, kad jis būtų naudingas ir geriausiai pasisavinamas?

– Norint suaktyvinti medaus antibakterinį poveikį, patartina jį gerti su vandeniu, praskiestą santykiu 1:5. Natūralus medus ypač tinka, išgyvenant stresą, arba esant didelėms fizinėms apkrovoms, pavyzdžiui, sportininkams. Stresą jaučiantis žmogus netenka daug energijos, nes organizmas sunaudoja daug angliavandenių, o medus padeda greitai atstatyti jų pusiausvyrą. Jei kankina nemiga, vakare patartina išgerti puodelį šiltos vaistažolių arbatos ar šilto pieno su medumi. Jis greitai atpalaiduoja organizmo įtampą, veikia raminamai, tad padeda užmigti.
Sloguojant, karščiuojant ar sergant gripu, medus su vaistažolių arbata arba pienu skatina prakaitavimą. Be to, medus stimuliuoja vaistažolių gydomąsias savybes.

Tačiau medaus negalima dėti į karštą vandenį, nes tada fermentinė funkcija susilpnėja. Geriau medų užsigerti. Net ir taip jo daug, ypač šviežio, vartoti negalima, nes dėl didelio bioaktyvumo jis gali sukelti viduriavimą ir alergiją. Valgant medų su duona, pyragu, sūriu, varške, geriant su pienu ar arbata, jame esantys fermentai skaldo maisto medžiagas, ypač krakmolą, ir padeda jas geriau įsisavinti.

Medaus nereikėtų vartoti be saiko, ypač nutukusiems žmonėms. Būna, nusiperka žmogus šviežio medaus ir tris kartus per dieną valgo su duona, sūriu, agurkais.  Taip negalima.

Rekomenduojama per dieną suvalgyti ne daugiau kaip 50 g medaus – ne daugiau nei du valgomuosius šaukštus. Nebent žmogus labai liesas.

– Bitės taip pat valgo žmonių maistą – turiu omenyje cukraus sirupą. Ar taip maitinamų bičių medus vertingas?

– Laukinėje gamtoje bitės maitinasi susineštu medumi ir to joms pakanka. Naminių bičių medų iškopinėjus privaloma jas maitinti po antro medkopio, vasarai baigiantis.  Anksčiau maitindavo cukraus sirupu, dabar yra specialių, su fruktoze, cukraus tirpalų. Jie gaminami ir Lietuvoje, gamintojai turi sertifikatą, produkcija patikrinta ir naudinga, medaus savybių nekeičia. Svarbu, bičių nepermaitinti.

– Vienas medus būna šviesesnis, kitas tamsesnis, netgi skirtingo skonio. Iš kurių augalų suneštas medus vertingesnis?

– Jei prie namų auga grikių laukas, bitės suneš grikių medų. Jis bus tamsus, specifinio skonio. Liepų medus šviesesnis ir švelnesnis. Daugiausia medus būna mišrus, nes bitės skrenda toli ir renka visų žydinčių augalų nektarą. Nebent bitininkystė yra pramoninė, kai aviliai sustatomi grikių ar rapsų lauke per patį žydėjimą. Toks medus naudojamas maisto pramonei. Natūraliai surinktas medus, nepaisant, iš kokių augalų, yra vienodai vertingas, skoninės savybės panašios. Mano medus būna tamsesnės spalvos, nes netoli miškas, o jame žydi pušys.

– Kaip jūs, medicinos profesorius, užsikrėtėte bitininkyste?

– Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius. Jie, kaip ir dauguma kaimo gyventojų, turėjo bičių. Man patiko su seneliais jas prižiūrėti. Tačiau pats ilgai negalėjau užsiimti bitininkyste – juk reikia turėti, kur pastatyti avilius. Kai atsirado tokia galimybė, tai ir padariau. Jau 14 metų bitininkauju, tačiau kitaip, nei profesionalai. Aš vadovaujuosi natūralios gamtos principais, į bičių gyvenimą kišuosi labai nedaug, tik tada, kai to reikia.

– Kai reikia kopinėti medų? Sako, kad pastaruoju metu bitės dažnai serga, o jūs – gydytojas.

– Pagrindinė liga – erkutės. Jų daugėja, stengiuosi gydyti. Yra vaistų ir liaudies priemonių kovoti su erkutėmis. Labai svarbu įvertinti ir užsikrėtimo lygį, laiką. Nieko nedarant mirtų visa šeima. Žmonės sako – išskrido bitės. Jos ligotos išskrenda ir žūsta, nebegrįžta.

– Sakoma, kad bitės labai išmintingos, ne tik darbščios.

– Bičių gyvenimas labai organizuotas: pasiskirsto, kas dirba avilyje, kas skrenda rinkti medaus. Tinginių jos netoleruoja. Tranus, atlikusius savo darbą, išžudo. Yra teorijų, kad bitės skiria šeimininkus, bet aš taip nemanau. Jei nejauti baimės jausmo, atėjęs prie avilio, nemosikuoji, nerėkauji – jos nepuola. Tačiau yra vadinamieji kareiviai, sargybiniai, kurie prižiūri avilį. Laukinės bitės ir širšės jų turi daug. Kareivis gali įgelti, pamatęs, kad objektas juda, kelia įtarimų.

– Yra tekę gydyti bičių sugeltų ligonių?

– Tokių būna mažai. Alergiškam žmogui, sugeltam bičių, gali išsivystyti anafilaksinis šokas ir tokie ligoniai patenka į ligoninę. Dažniausiai žmonės nežino, kad yra alergiški, kol niekas nėra įgėlęs – bitė ar širšė. Vienai įgėlus didelės reakcijos nebus, bet netyčia užlipus ant lizdo ar jį sujudinus gali baigtis blogai. Esu matęs labai sugeltą žmogų ir man, kaip gydytojui, buvo neramu, nes tai atsitiko miške, neturėjome jokių priemonių. Nuo to laiko automobilio vaistinėlę papildžiau vaistais nuo galimo anafilaksinio šoko.

– Kai kurių vaistų sudėtinė dalis yra bičių nuodai. Vadinasi, jie ir gydo?

– Bičių, kaip ir gyvačių, nuoduose yra medžiagų nuo uždegimo. Liaudies medicinoje nervinių ląstelių uždegimui gydyti į skaudamą vietą siūloma suleisti bičių geluonį. Man neteko taip eksperimentuoti, manau, geriau vadovautis patikrintais tikrosios medicinos metodais.

Bičių dovanos

Žiedadulkės – augalų žiedų vyriškosios lytinės ląstelės. Bitės jas surenka iš augalų plaukuotu kūno paviršiumi ir kojų šepetėliais, sumaišo su nektaru, medumi ir seilių liaukų sekretu, suformuoja 2–3 mm, 5–15 mg du kamuolėlius ir parneša į avilius užpakalinių kojų krepšeliuose.

Bičių duonoje fermentai suskaido žiedadulkių apvalkalėlius, cukrų – į vaisių ir vynuogių cukrų, baltymus – į peptidus bei aminorūgštis ir atsiranda daugiau vitamino K. Bičių duonos biologiškai aktyvios savybės išlieka ilgiau negu žiedadulkių, todėl ji yra vertingesnė už žiedadulkes. Bičių duoną, skirtą žmonių mitybai, reikėtų sumaišyti su šviežiu medumi santykiu 1:1. Žiedadulkės ir bičių duona gali papildyti baltyminių medžiagų, nepakeičiamųjų aminorūgščių, vitaminų, fermentų ir mineralinių medžiagų, ypač mikroelementų, stoką maiste. Ypač jos naudingos žiemą, kai vaisiuose ir daržovėse yra mažiau naudingųjų medžiagų.

Bičių pienelis yra bičių darbininkių priekinių žandų ir ryklės liaukų išskyros. Pienelyje yra baltymų, angliavandenių, organinių rūgščių, riebalų, mineralinių elementų – vitaminų, hormonų ir kitų dar nežinomų medžiagų. Bičių pienelis ir jo tirpalai veikia 19 rūšių bakterijas ir kai kuriuos virusus. Pienelis didina bendrą organizmo atsparumą, reguliuoja vidaus sekrecijos liaukų veiklą, teigiamai veikia nervų sistemą, stiprina širdies veiklą, gerina kraujo apytaką ir sudėtį, normalizuoja jame cukraus kiekį. Vaikų organizmui pienelis ypač naudingas: reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina atmintį, klausą, regėjimą, žadina apetitą.