Pražūtingas potraukis: alkoholikų istorijos sukrečia

Kas vakarą – alus

Dauguma alkoholikų bijo nustoti gerti, nes tuomet, anot jų, būtinai kas nors baisaus atsitiks.

"Kaip aš jausiuosi vestuvių baliuje, jei net šampano taurės negalėsiu išgerti. Eina š... toks gyvenimas", – taip yra pasakęs ne vienas alkoholikas, nenorįs ar negalįs savęs tokiu pripažinti.

Tačiau atsigėrusieji (taip save vadina anoniminiai alkoholikai) žino, kad prisipažinęs esąs alkoholikas ir nustojęs gerti, niekada nepakels ne tik taurės šampano, bet ir 50 g degtinės. Jų gyvenimas dėl to ne tik nesumenko, bet ir įgavo prasmę bei spalvų. Tai patvirtina anoniminių alkoholikų istorijos.

"Kai būdamas aštuoniolikmetis nutariau gyventi savarankiškai ir išėjau iš tėvų namų, greit pradėjau girtauti. Dirbau ir mokiausi, viską sugebėjau suderinti, bet po kelerių metų alų jau gurkšnodavau darbo metu. Dar po kelerių metų pirmadieniais jau nebeateidavau į darbą, kiekvieną vakarą namuose išgerdavau po aštuonis butelius stipraus alaus. Suprantama, žmona ir tėvai darė viską, kad man padėtų išlipti iš šios duobės, bet veltui. Jei alkoholikas nenori pats sau padėti, niekas jam nepadės", – įsitikinęs 42 metų Darius.

Po to, kai jo šeima iširo ir atstūmė net tėvai, kai vieną po kito į kapus palydėjo savo sugėrovus, suprato, kas jo laukia.

Patyręs, kad vienas neįveiks savo pražūtingo potraukio, nuėjo į AA (anoniminių alkoholikų) grupę. Pasėdėjo, pasiklausė ir nusprendė, kad pajėgs pats susitvarkyti su savo bėda. Deja, po savaitės sugrįžo, suvokęs, kad vienas šios kovos lauke – ne karys.

Dabar Darius turi šeimą, vaikų, darbą, du kartus per savaitę lanko AA grupės užsiėmimuose ir negali atsidžiaugti nauju gyvenimu, kuris jam atsivėrė prieš dvylika metų.

Mėgino nusižudyti

Alkoholizmas yra klastinga, lėtinė ir mirtinai pavojinga liga, pakertanti žmogaus fizinę ir psichikos sveikatą, dorovę, visuomeninę padėtį, suardanti socialinius ryšius. Deja, šios ligos pažeistas žmogus nepajėgia arba nenori jos atpažinti.

"Vaikystėje buvau griežtai auklėjamas, tad suaugęs panorau pagyventi savarankiškai. Baigęs studijas, gavau gerą darbą, bet jau braidžiojau po alkoholizmo liūną. Mat po darbo vis dažniau ir dažniau užsukdavau į vieną barą, iš kurio mane, sovietmečiu didelį viršininką, parveždavo vairuotojas. Į šeimos priekaištus dėl gėrimo atsakydavau: "Atstokite jūs nuo manęs", nes žmoną ir vaikus viskuo aprūpindavau", – pasakojo 25 metus negeriantis 65-erių Anupras.

Vieną rytą jis nepajėgė dėl išvakarėse išgerto alkoholio kiekio vykti į svarbią komandiruotę. Po to alkoholis pritraukė virtinę kitų didelių nemalonumų, o didžiausias jų – Anuprą paliko šeima.

"Pasijutau kaltas, nereikalingas nei sau, nei kitiems. Protu suvokiau, kad žudau save ir artimuosius, bet negalėjau pasipriešinti mane valdžiusiam potraukiui gerti. Suprasdamas, kad atsidūriau gyvenimo paraštėje ir nepajėgiu iš ten išsikapanoti, mėginau nusižudyti, tačiau bandymas buvo nevykęs. Pradėjau dar smarkiau gerti. Atsitokėti privertė mamos žodžiai: "Man geriau būtų tave palaidoti – paverkčiau ir nusiraminčiau", – pasakojo Anupras.

Jam pasidarė labai baisu, kai suprato, kad nuo jo nusigręžė pats artimiausias žmogus – motina. Tik tuomet puolė ieškoti pagalbos.